Jei norite tapti asociacijos „Kraujas“ nariu, užpildykite žemiau esančią formą. Tapdami bendrijos „Kraujas“ nariu, Jūs gausite pranešimus apie bendrijos veiklas, naujienas ir renginius.
Imunofenotipavimas – tai tyrimo metodas, kurio metu galima nustatyti įvairias tiriamų ląstelių paviršiaus molekules, kurios padeda atskirti skirtingus tiriamų ląstelių tipus. Normaliai visų ląstelių paviršiuje yra įvairių molekulių, kurios dalyvauja ląstelės procesuose ir sąveikoje su kitomis ląstelėmis. Imunofenotipas – būdingų tam tikrai ligai ląstelių paviršiaus molekulių pakitimų visuma, svarbus tiksliai diagnozei ir tinkamiausiam gydymui parinkti.
Normaliems baltiesiems kraujo kūneliams būdingi tam tikri paviršiaus molekulių rinkiniai, kurie skiriasi tarp jų tipų (neutrofilų, B limfocitų, T limfocitų ir kt.). Sergant leukemijomis arba limfomomis ant ląstelių paviršiaus nustatomi netipiški, bet tam tikrai ligai būdingi molekulių „rinkiniai“. Imunofenotipavimo metodai leidžia atpažinti tokias pakitusias, nebūdingą paviršiaus molekulių rinkinį, rodantį ligą, turinčias ląsteles, nustatyti jų skaičių.
Sergant leukemija ar limfoma ir atlikus bendrą kraujo tyrimą neretai nustatomi baltųjų kraujo kūnelių skaičiaus pokyčiai, tačiau jie neleidžia tiksliai pasakyti, kokio leukocitų tipo skaičius pakito ar kokia liga galėjo nulemti tokius pokyčius. Taigi šie tyrimai leidžia įtarti piktybinę kraujo ligą, tačiau diagnozei patvirtinti reikia išsamesnės informacijos. Citomorfologinis kraujo tyrimas, kurio metu ląstelės tiriamos mikroskopu, taip pat neleidžia nustatyti akimi nematomų, subtilių tiriamų ląstelių ypatybių. Dažniausiai tuomet atliekamas imunofenotipavimas. Šis tyrimas ne tik padeda patvirtinti diagnozę, tačiau ir padeda numatyti ligos eigą (agresyvumą), parinkti tinkamą gydymą, kai kurių ligų atveju – susieti ligos sukeltus pokyčius su galimu atsaku į gydymą.
Imunofenotipavimas gali būti atliekamas naudojant kraujo, kaulų čiulpų ar kitus mėginius (pvz.: limfmazgių aspiracinės biopsijos, pleuros ar pilvo ertmės skysčio, smegenų skysčio). Dažniausiai imunofenotipuojant nustatomos paviršiaus molekulės, kurias įprasta žymėti raidėmis CD (angl. Cluster of differentiation). Nustatyta daug įvairiausių CD molekulių (pvz.: CD2, CD3, CD4, CD8, CD13, CD19, CD20 ir kt.), tačiau kasdieninėje praktikoje nustatomos tik tos molekulės, kurios svarbios diagnozuojant tam tikras ligas.
Dabar ligos diagnozei patvirtinti dažnai naudojamas imunocitometrijos (tėkmės citometrijos, dar vadinamos srautine citometrija) metodas, kurios metu ląstelės padengiamos antikūnais, nukreiptais prieš jų paviršiaus molekules, sujungtais su specialiomis šviesą skleidžiančiomis medžiagomis (fluorochromais), jas apšviečia tam tikro šviesos bangos ilgio lazeris, tuomet šviesos signalus, kuriuos skleidžia lazerio spinduliu paveiktos ląstelės, atpažįsta (registruoja) šviesos jutiklių sistema, pastarųjų sukuriami elektros impulsai paverčiami į skaitmeninius, kuriuos speciali sistema kaupia atmintyje, visa informacija analizuojama laboratorinės medicinos gydytojo specializuota programine įranga.
Imunohistocheminio tyrimo metu paciento mėginys (kaulų čiulpų, limfmazgių) yra „dažomas”: padengiamas antikūnais, nukreiptais prieš tam tikras molekules, kurie yra sujungti su dažais ar švytinčiomis medžiagomis. Jeigu mėginyje esančios ląstelės savo paviršiuje turi atitinkamas molekules, prieš kurias buvo nukreipti antikūnai, tai matoma tiriant mėginį mikroskopu.
Molekulių, svarbių kai kurioms ligoms, pavyzdžiai:
Šis tyrimo metodas (dar vadinamas tėkmės citometrija arba srautine citometrija) leidžia nustatyti tam tikrų ląstelių absoliutų skaičių ir jų procentinę dalį mėginyje. Jis leidžia išnagrinėti tiriamų ląstelių ypatybes: dydį, formą ir svarbiausia – jų paviršiuje esančias molekules (imunofenotipą). Imunofluorescencijos metodo pagrindas – ląstelės pažymėjimas šviesą gebančia skleisti (fluorescuojančia) medžiaga, naudojant antigeno-antikūno reakciją: švytinčiu dažu paženklinta antikūno molekulė prisijungia prie būtent tam antikūnui specifiško antigeno (ląstelės paviršiaus molekulės).
Ląstelės (kraujo, kaulų čiulpų ar kitų mėginių) su skysčiu keliauja per tėkmės citometrą, kur yra paveikiamos lazerio (tam tikro šviesos bangos ilgio) spindulių ir ląstelės, turinčios antikūno – antigeno ( paviršiaus molekulių) junginius, skleidžia šviesą, kurią registruoja šviesos jutikliai. Šis metodas leidžia ne tik nustatyti ir suskaičiuoti ląsteles, kurios paviršiuje turi ieškomų molekulių, bet ir įvertinti jų vidaus struktūros elementus, gyvybingumą, išsamesnė analizė įgalina įvertinti ir ląstelės genetinės medžiagos kiekybinius pakitimus.
Šis tyrimas parodo ląstelės kilmę (pvz., B ar T limfocitas), jos subrendimą (diferenciaciją), leidžia nustatyti ligai būdingą imunofenotipą (ligai būdingą ląstelės paviršiaus molekulių pakitimų visumą).
© 2017 Asociacija „Kraujas“. Visos teisės saugomos.
Sprendimas: Morka Labs
