Jei norite tapti asociacijos „Kraujas“ nariu, užpildykite žemiau esančią formą. Tapdami bendrijos „Kraujas“ nariu, Jūs gausite pranešimus apie bendrijos veiklas, naujienas ir renginius.
Radioterapija (spindulinis gydymas) – tai vėžio gydymo būdas, kurio metu naudojama didelės energijos jonizuojanti spinduliuotė (rentgeno, gama spinduliai ir kt.). Jonizuojanti spinduliuotė paveikia ląstelių genetinę medžiagą (DNR), kuri būtina, kad ląstelės galėtų augti ir daugintis. Kadangi dažniausiai vėžinės ląstelės greitai ir nestabdomai dauginasi, tai radioterapija gali sustabdyti šių ląstelių dauginimąsi ir jas sunaikinti.
Radioterapija dažniausiai atliekama naudojant prietaisą, kuris nukreipia spindulius į tam tikrą kūno vietą, kurią reikia gydyti. Radiacijai patekus į organizmą ji ima veikti vėžines ląsteles, esančias gydomoje organizmo vietoje. Spindulinė energija veikia ne tik piktybines ląsteles, tačiau sunaikina ir sveikų ląstelių genetinę medžiagą, todėl ypač svarbu kuo geriau nutaikyti spindulius į gydomą vietą, kad būtų pažeista kuo mažiau aplink esančių sveikų ląstelių. Sveikų ląstelių pažeidimas gali nulemti įvairius nepageidaujamus radioterapijos poveikius. Tačiau baigus spindulinį gydymą sveikos organizmo ląstelės toliau normaliai auga.
Radioterapija plačiai naudojama įvairių vėžių gydyme. Hematologijoje radioterapija dažniausiai panaudojama limfomoms gydyti. Radioterapija taip pat gali būti naudojama prieš kaulų čiulpų transplantaciją, kaip vienas iš kondicionavimo režimų (Lietuvoje netaikoma).
Limfomos – radioterapija naudojama limfomos pažeistų zonų (limfmazgių kakle, pažastyje, krūtinės ertmėje) gydymui. Zona, kuri gydoma, ir skiriama radioterapijos dozė priklauso nuo specifinės paciento diagnozės:
Hodžkino limfoma – radioterapija yra pasirenkamasis gydymo būdas ankstyvų stadijų (I-IIA) Hodžkino limfomai gydyti, kuomet gali būti kombinuojama kartu su chemoterapija. Pažengusių stadijų Hodžkino limfomoms radioterapija naudojama retai.
Kitos limfomos – radioterapija naudojama ankstyvų stadijų ar neagresyvių limfomų gydymui, ji gali būti naudojama kartu su chemoterapija.
Leukemijos – gydant leukemijas radioterapija nėra pagrindinis gydymo metodas, tačiau ji gali būti įtraukta į kai kurių pacientų gydymo planus tam tikrais atvejais:
Radioterapija taip pat gali būti naudojama paruošiant pacientus kaulu čiulpų transplantacijai. Tokiu atveju naudojamas viso kūno apšvitinimas, kuriuo siekiama visiškai sunaikinti organizme esančias vėžines ląsteles ir paciento imuninę sistemą, kad ji po transplantacijos nekovotų su tranplantatu.
Taikant viso kūno apšvitinimą galima pasiekti vėžines ląsteles, kurių negali pasiekti prieš transplantaciją taikoma chemoterapija (pvz.: esančias randiniame audinyje). Tačiau taikant viso kūno apšvitinimą svarbu pasirinkti nedidelę radiacijos dozę, kad sveikos organizmo ląstelės galėtų atsinaujinti. Todėl viso kūno apšvitinimas negali išnaikinti visų kūno ląstelių, tad jis dažnai taikomas kartu su didelių dozių chemoterapija, šitaip siekiant didžiausio efekto. Lietuvoje toks kondicionavimo režimas netaikomas.
Prieš pradedant taikyti radioterapiją sveikatos priežiūros specialistų komanda, susidedanti iš gydančio gydytojo, radioterapeutų ir kitų specialistų, detaliai planuoja procedūrą tam, kad būtų užtikrintas kuo tikslesnis ligos paveiktos zonos švitinimas, išvengiant sveikų audinių pažeidimo, ir pasiekiant geriausią gydomąjį poveikį.
Vaizdinimo tyrimai. Pasiruošimo metu atliekami detalūs vaizdinimo tyrimai, kuriais siekiama kuo tiksliau įvertinti pažeistą vietą ir aplinkinius audinius. Ruošiantis radioterapijai gali būti atliekami įvairūs vaizdinimo tyrimai: magnetinis rezonansas (MR), pozitronų emisijos tomografija (PET), ultragarsiniai tyrimai ar kompiuterinė tomografija (KT). Pastaroji planuojant radioterapiją taikoma dažniausiai.
Gydymo metu ypač svarbu užtikrinti, kad suplanavus radioterapijos procedūrą, pacientas kas kartą būtų toje pačioje padėtyje ir tokiame pačiame santykyje su radioterapijos prietaisu. Tiksliam procedūros atkartojamumo užtikrinimui gali būti naudojamos kūno formos, kaukės (taikant galvai) ar kiti prietaisai, kurie padeda užtikrinti tokią pačią paciento pozą procedūros metu ir jo santykį su prietaisu. Tiksliam paciento pozicionavimui taip pat gali būti padaromos žymės paciento odoje.
Pasirengimo radioterapijai procesas dar vadinamas simuliacija. Po jos radioterapeutas nustato tikslią vietą, kuri bus gydoma, bendrą radiacijos dozę ir saugiausius kampus (kelius), iš kurių bus skiriama radioterapija. Radiacijos dozė, naudojama gydant vėžį, yra matuojama vienetais vadinamais Grėjais (Gy), kurie parodo radiacinės energijos, kurią sugeria 1 kg žmogaus audinių, kiekį. Skirtingiems vėžio tipams reikalingos skirtingos radiacijos dozės.
Jeigu tam tikra kūno vieta buvo anksčiau gydyta taikant radioterapiją, pacientui gali būti negalima pakartotinai atlikti radioterapijos toje pačioje vietoje. Tai priklauso nuo prieš tai skirtos radiacijos dozės.
Gydytojo pasirinkta galutinė gydymo zona dažnai apima ne tik patį auglį, bet ir nedidelį aplinkinio audinio kiekį. Nedidelio normalaus aplinkinio audinio kiekio švitinimas yra reikalingas vengiant vėžio išplitimo ir atsižvelgiant į nedidelius organizmo judesius procedūros metu, kurie gali sutrikdyti tikslų pažeistos vietos švitinimą.
Nusprendus taikyti radioterapiją gydantis gydytojas kartu su radioterapeutais numato radiacijos dozę, dažnumą ir vietą, kurią reikęs gydyti. Pasiruošimo metu gydytojai ieško geriausios pozicijos, kurioje galima optimaliausiai sufokusuoti radiacijos energiją. Pats gydymas yra neskausmingas, dažniausiai pacientai procedūros metu nieko nejaučia.
Jeigu radioterapija taikoma tam tikrai kūno daliai, gydymas dažniausiai trunka kelias savaites. Kiekviena gydymo sesija trunka maždaug 20 minučių arba mažiau. Procedūros metu radioterapijos prietaisas nukreipia spindulinę energiją į gydomą vietą, tuo tarpu pacientas visos procedūros metu nejuda. Taip pat gali būti naudojami skydai, apsaugantys kūno dalis, kurių nereikia gydyti.
Ruošiantis viso kūno švitinimui atliekami detalūs kūno matavimai. Jie reikalingi tam, kad spindulinė energija būtų tolygiai pasiskirstyta po organizmą. Kartais naudojami skydai, apsaugantys nuo plaučių pažeidimo.
Viso kūno apšvitinimas taikomas trumpiau nei lokali radioterapija. Dažniausiai gydymas skiriamas nuo vieno iki kelių kartų per dieną, kelias dienas. Kiekviena gydymo sesija trunka nuo 30 iki 60 minučių, švitinimas taikomas tiek vienai, tiek kitai kūno pusei.
Nepageidaujami radioterapijos poveikiai priklauso nuo to, kokia naudojama radiacijos dozė ir kokia kūno vieta yra gydoma. Vieni pacientai beveik nepatiria jokių nepageidaujamų poveikių, tuo tarpu kitiems jie pasitaiko dažniau. Didžioji dalis šių poveikių yra laikini ir ilgainiui išnyksta pabaigus gydymą.
Neretai taikant radioterapiją pacientai jaučia nuovargį, nusilpimą. Nuovargis ar silpnumas gali išlikti net praėjus keletui mėnesių po gydymo. Svarbu gydymo metu tinkamai ilsėtis, nerpervargti. Taip pat radioterapijos metu gali sumažėti apetitas, gali kristi kūno svoris. Gydymo metu derėtų rinktis subalansuotą, kaloringą maistą, turtingą visų maisto medžiagų. Be to, valgyti reikėtų dažnai, tačiau po nedaug.
Taikant gydymą bet kurioje gydymo vietoje dažnai pasitaiko tos vietos plaukų išslinkimas, odos sudirgimas (panašus į nudegimą saulėje, atsiranda niežėjimas, pleiskanojimas).
Kiti nepageidaujami radioterapijos poveikiai priklauso nuo gydomos vietos:
© 2017 Asociacija „Kraujas“. Visos teisės saugomos.
Sprendimas: Morka Labs
