Jei norite tapti asociacijos „Kraujas“ nariu, užpildykite žemiau esančią formą. Tapdami bendrijos „Kraujas“ nariu, Jūs gausite pranešimus apie bendrijos veiklas, naujienas ir renginius.
Sveikas kraujas gaminasi sveikuose kaulų čiulpuose. Leukemijos – tai grupė ligų, kurioms būdingas piktybinių (vėžinių) ląstelių kaupimasis kaulų čiulpuose ir kraujyje. Besikaupiančios piktybinės leukemijos ląstelės sutrikdo normalią kraujo gamybą kaulų čiulpuose, todėl vystosi jų nepakankamumas: ryškėja mažakraujystė, imlumas infekcijoms, kraujavimai. Leukeminės ląstelės taip pat per kraują nukeliauja į kitus organus (pvz., kepenis, blužnį, limfmazgius, smegenis, sėklides) ir juos pažeidžia.
Leukemijos skirstomos į ūmines ir lėtines (pagal eigą), kurių kiekviena skirstoma į mieloidinę arba limfoidinę (pagal piktybinių ląstelių kilmę).
Ūminės leukemijos pasireiškia labai agresyvia, greita eiga. Ūminėms leukemijoms būdinga tai, kad kraujyje ar kaulų čiulpuose kaupiasi ankstyvos supiktybėjusios kraujodaros ląstelės – blastai. Įprastai ūminė leukemija diagnozuojama tada, kai atlikus kaulų čiulpų tyrimą (aspiraciją ar biopsiją) nustatoma, kad šios ląstelės sudaro daugiau nei 20 %. Jeigu nustatoma, kad blastai yra mieloidinės kilmės – diagnozuojama ūminė mieloleukemija, jei limfoidinės – ūmine limfoleukemija.
Spartus ir nekontroliuojamas leukeminių ląstelių dauginimasis greitai ima slopinti kaulų čiulpus, todėl ryškėja jų nepakankamumas: mažėja eritrocitų, trombocitų, normalių baltųjų kraujo kūnelių. Dėl pastarųjų pokyčių vystosi anemija, didėja imlumas infekcijoms ir kraujavimų rizika. Leukeminės ląstelės krauju gali išplisti po organizmą ir imti kauptis už kaulų čiulpų (kepenyse, blužnyje, centrinėje nervų sistemoje, sėklidėse ar kitur).
Ūminė limfoblastinė leukemija dažniau nustatoma vaikams, tuo tarpu ūminė mieloleukemija dažnesnė suaugusiųjų tarpe. Nors ūminės leukemijos dažnai pasireiškia agresyviai, o jų gydymas – intensyvus, taikant šiuolaikinį gydymą galima išgydoma daugiau nei du trečdaliai visų ūminių leukemijų.
Tikslios ūminių leukemijų atsiradimo priežastys nėra gerai žinomos. Ūminės leukemijos atsiranda dėl kaulų čiulpų kamieninių ląstelių genetinės medžiagos (DNR) pakitimų (mutacijų), dėl kurių sutrinka normali pirmtakinių ląstelių gamyba ir brendimas. Pirmtakinės ląstelės ima nekontroliuojamai daugintis, tačiau normaliai nesubręsta iki brandžių kraujo kūnelių.
Kodėl atsiranda šie pokyčiai nėra aišku, tačiau žinoma, kad jie nepaveldėti, o įgyti gyvenimo eigoje. Manoma, kad kai kuriems žmonėms turintiems paveldėtą polinkį, kai kurie rizikos veiksniai, gali paskatinti ūminių leukemijų atsiradimą:
Dažnai ūminės leukemijos prasideda staiga ir joms būdingas greitas progresavimas. Pacientų būklė diagnozės metu dažnai būna sunki, galimas karščiavimas. Retai liga nustatoma atsitiktinai atlikus kraujo tyrimą, dažniau tiriant dėl jau prasidėjusių infekcijų ar kraujavimų.
Pacientams pasireiškia kaulų čiulpų slopinimo požymiai: mažakraujystė, didėja infekcijų rizika, atsiranda kraujavimai. Gali būti pažeisti kiti organai, pvz.: (neurologiniai požymiai jei leukeminės ląstelės nukeliavo į centrinę nervų sistemą). Sergant ūminėmis leukemijomis limfmazgiai padidėja retai (tai labiau būdinga ūmiai limfoblastinei leukemijai).
Diagnozuojant ūmines leukemijas didžiausias vaidmuo tenka kraujo ir kaulų čiulpų tyrimams. Ūminė leukemija diagnozuojama, kai atlikus kaulų čiulpų aspiraciją ar biopsiją nustatoma, kad blastai sudaro daugiau nei 20 %. Jeigu nustatoma, kad blastai yra mieloidinės kilmės – diagnozuojama ūminė mieloleukemija, jei limfoidinės – ūminė limfoleukemija. Kraujo tyrimas leukemijos nustatymo metu gali būti pats įvairiausias: nuo beveik normalaus kraujo tyrimo su nedideliais ląstelių skaičiaus nukrypimo iki ryškių pakitimų (ima mažėti normalių kraujo ląstelių, atsiranda blastų bei kitų nebrandžių ląstelių formų, kurių normaliai kraujyje neturi būti, ligai progresuojant jų daugėja, o normalių ląstelių mažėja).
Diagnozavus ūminę leukemiją labai svarbūs tėkmės citometrijos, imunologiniai ir genetiniai tyrimai, kuriais nustatomas leukeminių ląstelių tipas ir tam tikri ypatumai, kurie turi reikšmės ligos prognozei ir gydymo pasirinkimui. Pagal tai ūminės leukemijos toliau skirstomos į potipius. Be to, dažnai leukemijos išplitimui įvertinti atliekami vaizdinimo tyrimai ar juosmeninė punkcija.
Ūminių leukemijų gydymas yra labai individualus ir pasirenkamas atsižvelgiant į įvairius rizikos veiksnius: paciento amžių, sveikatos būklę, kraujo rodiklius, genetinius pakitimus, ligos eigą ir kitus veiksnius. Ūminės leukemijos gali būti gydomos taikant:
Visų pacientų, sergančių ūminėmis leukemijomis, gydymui naudojama chemoterapija. Nors skirtingų ūminių leukemijų gydymas yra individualus, tačiau visoms joms būdingi tam tikri bendri gydymo etapai ir principai. Iš pradžių skiriamas intensyvus gydymas, kuriuo siekiama sunaikinti didžiąją dalį kraujyje esančių leukeminių ląstelių (indukcija), vėliau skiriamas gydymas, kurio tikslas – likusių ląstelių sunaikinimas (konsolidacija). Intensyvi chemoterapija skiriama geros fizinės būklės, jauniems pacientams (vertinamas biologinis amžius kiekvienu atveju individualiai, paprastai pacientams iki 60 metų). Priklausomai nuo rizikos grupės gali būti taikoma intensyvi chemoterapija su ar be kaulų čiulpų transplantacijos (didesnės rizikos pacientams). Toliau, kai kurių leukemijų metu, gali būti skiriamas palaikomasis gydymas trunkantis iki kelių metų. Be to, kai kurių ūminių leukemijų metu būtina skirti gydymą, apsaugantį nuo leukemijos plitimo į centrinę nervų sistemą.
© 2017 Asociacija „Kraujas“. Visos teisės saugomos.
Sprendimas: Morka Labs
