Tapk nariu

Jei norite tapti asociacijos „Kraujas“ nariu, užpildykite žemiau esančią formą. Tapdami bendrijos „Kraujas“ nariu, Jūs gausite pranešimus apie bendrijos veiklas, naujienas ir renginius.







Please leave this field empty.

Lėtinė mieloleukemija

Apžvalga

Lėtinė mieloleukemija (LML) – tai lėtai augantis baltųjų kraujo kūnelių vėžys, atsirandantis kai dėl specifinių genetinės medžiagos pokyčių (mutacijų) susidaro Filadelfijos chromosoma. Dėl genetinės medžiagos pokyčių sutrinka ir tampa nekontroliuojama normali tam tikrų pirmtakinių kraujodaros ląstelių (mieloidinių) gamyba ir prailgėja jų gyvavimo trukmė, ilgainiui jos ima slopinti („išstumia“) normalią kraujodarą iš kaulų čiulpų. LML gydymas per pastaruosius metus labai pakito, pradėjus taikyti taikinių terapiją naujais vaistais – tirozinkinazės inhibitoriais, kurie padeda LML sergantiems žmonėms gyventi normalų gyvenimą.

LML eigai būdingos trys stadijos (apie jas plačiau skaitykite skyriuje „Simptomai“):

  • Lėtinė.
  • Akceleracijos.
  • Blastinė.

Paplitimas

LML yra vienas iš keturių dažniausių leukemijos tipų. LML gali pasireikšti bet kuriame amžiuje, tačiau dažniau pasitaiko vyresniems žmonėms. Vidutinis amžius diagnozės metu yra 60 metų. LML panašiai dažnai pasireiškia tiek vyrams, tiek moterims.

Priežastys

LML prasideda nuo kamieninių ląstelių pokyčių. Kiekvienoje ląstelėje yra branduolys, kuriame yra chromosomos su genais. Genuose užkoduotos „instrukcijos“ ląstelių veiklai. Normaliose ląstelėse yra 23 chromosomų poros (22 autosomų poros ir viena pora chromosomų, apsprendžianti žmogaus lytį). LML sergančių pacientų organizmuose nustatoma vadinamoji Filadelfijos chromosoma, kuri susidaro tuomet, kai atskyla tam tikra 22–osios chromosomos dalis.

ResizedImage600310-BCR-ABL-genas

Sergantiesiems LML susikeičia 9–osios ir 22–osios chromosomų dalys, tai vadinama genų translokacija. Dalis 9-ojoje chromosomoje esančio ABL geno suskyla, o atskilusioje 22–osios chromosomos dalyje yra BCR genas. Šios dvi atskilusios dalys susikeičia vietomis ir 9-osios chromosomos dalis prisijungia prie 22–osios chromosomos galo. Tokiu būdu susidaro vėžį sukeliantis BCR-ABL genas. Šio geno gaminamas baltymas skatina vystytis LML. Taigi pakitęs BCR–ABL genas gamina pakitusį BCR-ABL vadinamą baltymą, kuris skatina gamintis pakitusias baltąsias kraujo ląsteles:

  • BCR-ABL baltymas veikia kaip jungiklis, kuris skatina nuolat gamintis baltąsias kraujo ląsteles.
  • Kaulų čiulpuose nuolatos gaminamos pakitusios baltosios kraujo ląstelės, kurios ilgainiui išstumia sveikąsias raudonąsias kraujo ląsteles ir trombocitus.

Sveiko žmogaus organizme kraujo ląstelių dalijimasis yra kontroliuojamas. Sergant lėtine mieloleukemija (LML) ši funkcija sutrinka. Filadelfijos chromosomoje esantis BCR–ABL genas koduoja baltymą tirozinkinazę, kuris kontroliuoja kamieninių ląstelių virtimą baltaisiais kraujo kūneliais (granuliocitais ar blastais).

Sergant LML kaulų čiulpuose gaminasi per daug kamieninių kraujo ląstelių, kurios diferencijuojasi į baltuosius kraujo kūnelius (granuliocitus). Dalis šių kamieninių kraujo ląstelių niekada netampa brandžiais baltaisiais kūneliais. Tokios ląstelės vadinamos blastais. BCR–ABL genas taip pat sąlygoja nepertraukiamą leukocitų gamybą kaulų čiulpuose. Reguliariai didėjant nebrandžių leukocitų (blastų) kiekiui, jie patenka į kraują, išplinta po visą organizmą ir kaupiasi įvairiuose organuose, daugiausia kepenyse ir blužnyje. Palaipsniui ligos eiga tampa agresyvesnė, kaulų čiulpuose gaminasi vis didesnis kiekis nebrandžių granuliocitų – blastų, kurie kaupdamiesi kaulų čiulpuose, slopina normalių kraujo ląstelių (granuliocitų, trombocitų, eritrocitų) gamybą.

Lėtinė mieloleukemija (LML) yra lėtai progresuojanti kraujo ir kaulų čiulpų liga, kuri paprastai pasireiškia vyresniame amžiuje ir labai retai pasireiškia vaikams. Priežastys, dėl kurių susergama LML, nėra visiškai aiškios:

  • Galimas jonizuojančios spinduliuotės poveikis.
  • Cheminių medžiagų (pavyzdžiui, benzolo) įtaka.
  • Paveldimi chromosomų pokyčiai. Pavyzdžiui, Dauno sindromą (21-os chromosomų poros trisomiją) turintys asmenys, turi gerokai didesnę tikimybę susirgti leukemija.
  • Elektromagnetinių laukų poveikis, netinkama mityba ir mažas fizinis aktyvumas taip pat padidina tikimybę susirgti LML, tačiau šie veiksniai bendrai padidina visų onkologinių susirgimų tikimybę.

Visiškai aišku, kad šia liga negalima užsikrėsti nuo ja sergančio žmogaus. Taip pat žinoma, kad tai nėra paveldimas susirgimas, perduodamas iš kartos į kartą. Šiuo metu yra vis dar atliekami tyrimai, siekiant suprasti visus pokyčius, kurie lemia Filadelfijos (Ph+) chromosomos ir vėžį sukeliančio BCR–ABL geno susidarymą.

Simptomai

LML dažniausiai pasireiškia nuovargiu, naktiniu prakaitavimu ir karščiavimu. Šiuos ir panašius simptomus gali sukelti ir kitos ligos. Labai svarbu pasakyti savo gydytojui, jei jaučiate:

  • Nuovargį, kuris nepraeina ir pailsėjus.
  • Nuolatinę energijos stoką.
  • Svorio kritimą.
  • Naktinį prakaitavimą.
  • Niekuo nepaaiškinamą karščiavimą.
  • Skausmą ar pilnumo jausmą kairėje pilvo pusėje po šonkaulių lanku.
  • Apetito praradimą, virškinimo sutrikimus.

Kartais LML nesukelia visiškai jokių simptomų. Ši liga ypač klastinga ir tyli. Pradinės ligos stadijos dažnai diagnozuojamos atsitiktinai atlikus kraujo tyrimą, kaulų tyrimą dėl kokių nors kitų priežasčių. Tokie nespecifiniai ligos simptomai kaip silpnumas, pykinimas atsiranda jau praėjus kuriam laikui nuo ligos pradžios. Dauguma pacientų skundžiasi pablogėjusia bendra sveikata, silpnumu, fizinio krūvio netoleravimu, energijos stoka. Taip pat vargina simptomai, susiję su kepenų ir blužnies padidėjimu.

Ligos stadijos

Lėtinės mieloleukemijos (LML) eiga yra išskiriama į 3 stadijas: lėtinę, akceleracijos ir blastinę. Apie 85 proc. LML atvejų diagnozuojama lėtinėje fazėje. Jaunų žmonių LML yra agresyvesnė, ji dažnai diagnozuojama akceleracijos ar blastinės krizės fazėje. Kartais ligoniai kreipiasi dėl LML jau blastinės ar akceleracijos fazėse, nes prasideda kraujavimai, infekcijų komplikacijos, kaulų skausmai, karščiavimas.

Akceleracijos ir blastinės krizės stadijose taikomas žymiai intensyvesnis gydymas, kurio tikslas sugrąžinti ligą į lėtinę fazę ir sumažinti pacientą varginančius simtomus.

Lėtinė stadija

Jos metu proliferuoja subrendusios granuliocitinės ląstelės. Lėtinėje LML stadijoje ne daugiau 10% kraujo ir kaulų čiulpų ląstelių sudaro blastai (neišsivysčiusios kaulų čiulpų ląstelės). Dauguma LML atvejų (>90 %) diagnozuojama šioje ligos stadijoje. Paprastai dauguma pacientų jaučiasi gerai arba ligos simptomai nesukelia nusiskundimų. Tiriant ligonį aptinkama padidėjusi blužnis, padidėjęs leukocitų skaičius, tačiau pradėjus gydymą šie pokyčiai greitai grįžta į normalią būseną.

Lėtinės stadijos metu:

  • Baltosios kraujo ląstelės vis dar gali kovoti su infekcijomis.
  • Raudonųjų kraujo ląstelių ir trombocitų gamyba suaktyvėja, kai liga pradedama gydyti.
  • Pacientai gali gyventi įprastą gyvenimą.

Anksčiau, iki tirozinkinazės inhibitorių (imatinibo, nilotinibo, dasatinibo) atradimo, lėtinė fazė trukdavo nuo 3 iki 5 metų. Taikant šiuolaikinį gydymą tirozinkinazės inhibitoriais lėtinė fazė gali tęstis 15 ir daugiau metų.

Akceleracijos stadija

Kai kuriais atvejais, nepaisant taikomo gydymo, po tam tikro laiko liga gali pradėti progresuoti – prasideda taip vadinama akceleracijos stadija. Tuomet stebimas vis didesnis kraujo ląstelių kiekio nuokrypis nuo normos ribų, daugėja nebrandžių ląstelių kiekis. Akceleracijos stadijoje nuo 10 % iki 20 % kraujyje ir kaulų čiulpuose esančių ląstelių sudaro blastai, randami ir kiti citogenetiniai, ne tik Filadelfijos chromosomos, pokyčiai. Akceleracijos fazės metu pacientams gali pasireikšti anemija.

Akceleracijos stadijos metu:

  • Baltųjų kraujo ląstelių skaičius gali padidėti ar sumažėti.
  • Trombocitų skaičius gali sumažėti.
  • Gali sparčiai daugėti neišsivysčiusių kaulų čiulpų ląstelių – blastų.
  • Gali smarkiai padidėti blužnis.

Blastinė stadija (blastinė krizė)

Blastinės stadijos arba blastinės krizės stadijoje liga tampa panaši į ūminę leukemiją. Šiai stadijai būdinga tai, kad daugiau nei 20% kraujyje ir kaulų čiulpuose esančių ląstelių sudaro blastai, pacientą pradeda varginti pastovus karščiavimas, gausus prakaitavimas, ryškus svorio kritimas bei kaulų skausmai. Dėl normalios kraujodaros sutrikimo ir normalių kraujo ląstelių kiekio sumažėjimo atsiranda sunki mažakraujystė, kraujavimai, vargina infekcijos. Greitai besidauginančios blastinės ląstelės gali kauptis blužnyje, limfiniuose mazguose, kepenyse, odoje ir smegenyse. Apie beprasidedančią blastinę krizę gali signalizuoti padidėjusi blužnis. Būna atvejų, kad blužnis išlenda daugiau nei 5 cm žemiau kairiojo šonkaulių lanko. Kuo didesnė blužnis, tuo didesnis leukocitų skaičius kraujyje. Blastinė krizė pasireiškia retai.

Diagnostika

Norint diagnozuoti LML, atliekami trys svarbiausi sudėtingi veninio kraujo ir kaulų čiulpų tyrimai, naudojami ne tik ligos diagnozei, bet gydymo efektyvumui įvertinti bei padedantys gydymo tikslams pasiekti. Kuo geriau suprasite Jums atliekamų tyrimų reikšmę, tuo lengviau ir sąmoningiau priimsite svarbius su Jūsų sveikata susijusius sprendimus. Trys pagrindiniai tyrimai, kuriuos gydytojas hematologas turi atlikti, kad galėtų įvertinti Jūsų atsaką į gydymą yra šie:

  • Kraujo ląstelių tyrimas. Juo nustatomas trombocitų, leukocitų, eritrocitų kiekis, vertinama jų morfologija (išvaizda), taip pat tiriamas hemoglobino kiekis kraujyje.
  • Citogenetinis tyrimas. Jis padeda pažvelgti giliau ir aptikti sunkiau nustatomą Filadelfijos chromosomą, lemiančią padidėjusį leukocitų kiekį kraujyje. Jei šis tyrimas neveiksmingas, atliekamas taip vadinamas FISH testas, kuriuo Filadelfijos chromosoma nustatoma periferiniame kraujyje arba kaulų čiulpuose.
  • RQ-PCR tyrimas. Šis tyrimas yra pats vertingiausias: nustatomi visi vėžį sukeliančio pakitusio BCR-ABL geno variantai, kurie nenustatomi jokiais kitais tyrimais. Šiuo didelio jautrumo tyrimu galima aptikti net mažiausią kiekį LML ląstelių, turinčių Filadelfijos chromosomą su BCR-ABL genu.

Kiti atliekami tyrimai, sergant LML:

  • Fizinis ištyrimas ir anamnezės surinkimas. Paciento fizinio ištyrimo metu ieškoma ligos pasireiškimo požymių, pavyzdžiui, padidėjusios blužnies. Taip pat gydytojui yra svarbu sužinoti paciento gyvenimo įpročius, persirgtas ligas ir joms taikytą gydymą.
  • Bendras kraujo tyrimas. Tiriant veninio kraujo mėginį nustatoma eritrocitų, leukocitų ir trombocitų skaičius, hemoglobino (baltymo, kuris perneša deguonį) kiekis raudonuosiuose kraujo kūneliuose. Sergant LML padidėja granulocitų kiekis, atsiranda nebrandžios jų formos, dažnai būna padidėjęs trombocitų skaičius. Ilgiau sergant LML, gali pasireikšti mažakraujystė, sumažėti trombocitų skaičius.
  • Biocheminis kraujo tyrimas. Šiuo tyrimu kraujo mėginyje ieškoma medžiagų, kurias į kraują išskiria organai ir audiniai. Nenormalus (didesnis ar mažesnis už nustatytą normą) šių medžiagų kiekis gali rodyti pokyčius tame organe ar audinyje, kuris jas išskiria.
  • Vidaus organų ultragarsinis tyrimas. Padeda tiksliau įvertinti padidėjusios blužnies ir kepenų dydį. Atliekamas diagnozuojant ligą ir tuo atveju, jei gydymo metu ir toliau apčiuopiama padidėjusi blužnis arba biocheminio kraujo tyrimo metu aptinkama ženkliai normą viršijantys kepenų fermentų rodikliai.
  • Kaulų čiulpų aspiracija ir biopsija. Atliekama paimant nedidelį kiekį skystosios kaulų čiulpų dalies ir nedidelį kaulo gabalėlį su kaulų čiulpais. Pirmiausia vietiškai suleidžiama nuskausminamųjų vaistų, dažniausiai dubens kaulo, kartais krūtinkaulio srityje, po to specialia ilga adata ištraukiama kaulų čiulpų ir paimamas mažas kaulo gabalėlis. Po šios procedūros gali būti jaučiamas stiprus skausmas, atsirasti mėlynė. Tvarstį nuo žaizdos galima nuimti jau kitą dieną, tačiau rekomenduojama žaizdos nešlapinti bent tris dienas. Dažnas tyrimo kartojimas gali nulemti dubens ar krūtinkaulio kaulo išretėjimą. Jei gydytojas šį tyrimą Jums atlieka dažniau nei kas tris mėnesius, būtinai pasidomėkite to priežastimis. Įprastai kaulų čiulpų biopsija turėtų būti atliekama kas 3-6 mėnesius iki tol kol pasiekiama citogenetinė remisija (visiškas citogenetinis atsakas). Jei esate pasiekę visišką citogenetinį atsaką, Jums biopsija turėtų būti atliekama tik tuo atveju, jei molekulinis atsakas sumažėja (prastėja RQ–PCR tyrimų rezultatai).

Citogenetinio tyrimo metu paimta medžiaga tiriama žiūrint pro mikroskopą, įvertinamas ligos išplitimas bei kaulų čiulpų funkcija. Kaulų čiulpų aspiracija ir biopsija atliekami visuomet prieš pradedant gydymą ir tęsiami kas 3–6 mėnesius kol bus pasiekiamas visiškas citogenetinis atsakas. Paprastai abu tyrimai atliekami vienu metu. Citogenetinio tyrimo metu kaulų čiulpų mėginio ląstelės yra stebimos pro mikroskopą. Ieškoma tam tikrų chromosomų pokyčių 9 ir 22 chromosomų poroje, vadinamosiose Filadelfijos chromosomose (Ph+).

Kadangi mokslas ir diagnostikos technologijos sparčiai žengia į priekį, RQ-PCR tyrimas šiandien yra geriausias būdas, norint tiksliai įvertinti ligos eigą ir stebėti ligą sukeliančio BCR-ABL kiekio kraujyje pokyčius, ypač jei ligos aktyvumas organizme yra mažas.

Liktinė liga arba BCR-ABL liktinis kiekis, gali sukelti Ph+ LML atsinaujinimą. Pasaulio sveikatos organizacija (PSO) oficialiai pripažįsta, kad BCR–ABL geno mutacija Filadelfijos chromosomoje (PH+) yra lėtinės mieloleukemijos priežastis.

Ką reikėtų žinoti apie ligos diagnostiką?

  • Gydytojas hematologas atliks kai kuriuos iš aukščiau aprašytų tyrimų, siekdamas tiksliai diagnozuoti ligą. Domėkitės kokie tyrimai atlikti, kokiu tikslu jie atlikti, pasiteiraukite ar Jums atlikti molekuliniai tyrimai.
  • Tyrimų rezultatus aptarkite su gydytoju, paklauskite kokios savijautos galite tikėtis gydymo eigoje, papasakokite kokius dar vaistinius preparatus ar natūralios medicinos priemones vartojate.
  • Paprašykite tyrimų rezultatų kopijų, jas saugokite savarankiškai.
  • Pasidomėkite kokie tyrimai Jums bus atliekami ateityje, kokie sekantys žingsniai ligos diagnostikai ir gydymui.

Gydymas

Šiuolaikinės medicinos ir technologijų pažangos dėka šiuo metu LML pacientams prieinama daugybė gydymo metodų. Parenkant tinkamą LML gydymą paprastai atsižvelgiama į ligos stadiją, paciento amžių ir bendrą būklę. LML gydyti gali būti taikoma biologinė terapija, chemoterapija, transplantacija, donoro limfocitų infuzija (DLI), leukaferezė.

Pastarąjį dešimtmetį LML gydymas išgyvena tikrą pakylėjimą. Moderniais vaistais gydomas pacientas išvengia agresyvios chemoterapijos, kaulų čiulpų transplantacijos, įvairiausių infekcijų. Gydant LML tirozinkinazės inhibitorių grupės vaistais pakanka kasdien gerti vaistus ir kas kelis mėnesius apsilankyti pas gydytoją kontroliniams tyrimams. Šiuolaikinio gydymo dėka LML sergantis žmogus išlieka darbingas ir gali gyventi visavertį gyvenimą. Gydymas šiais medikamentais yra neabejotinai efektyviausias, taikomas visose išsivysčiusiose šalyse. Šiandien Lietuvoje dauguma sergančiųjų LML gauna modernų gydymą ir gyvena pilnavertį gyvenimą. Tai yra siekiamybė ir kokybiško LML gydymo tikslas. Svarbiausia, kad pacientas efektyvų šiuolaikinį gydymą gautų iš karto, vos diagnozavus ligą.

Tirozinkinazės inhibitoriai (TKI)

Ligos priežasties ir vystymosi mechanizmų supratimas paskatino plėtoti genetiškai orientuotus vaistus nuo vėžio, kurie padarė perversmą onkologinių ligų gydymo istorijoje. Naujausias ir moderniausias LML gydymo metodas yra tirozinkinazės inhibitoriai (TKI): imatinibas, nilotinibas, dasatinibas, kurie efektyviai slopina BCR-ABL geną, atsiradusį dėl Filadelfijos chromosomos anomalijos. Tokiu būdu slopinama ligos priežastis, o kartu sustabdomas ir BCR vėžinių ląstelių dauginimąsis. TKI grupės vaistai dar vadinami taikinių terapija, kadangi jais paveikiamas vėžinėje ląstelėje (BCR–ABL gene) esantis taikinys, kurį užblokavus, vėžinės ląstelės toliau nesigamina. Be to, taikinio gydymo grupės vaistai nenaikiną sveikųjų ląstelių, todėl žmogaus imunitetas nėra suardomas.

Tirozinkinazės inhibitorių (TKI) atradimas atvėrė plačias gydymo galimybes didžiajai LML pacientų daliai. Medikai vienareikšmiškai sutaria, kad TKI grupės vaistai šiuo metu yra pažangiausias ir sėkmingiausias LML gydymo būdas.

Šiuo metu rinkoje registruoti trys TKI grupės vaistai: imanitibas, nilotinibas, dasatinibas. Visi šie vaistai slopina ligos sukėlėją – BCR–ABL geną, atsiradusį dėl Filadelfijos chromosomos mutacijos. Pirmos kartos TKI – imatinibas yra registruotas I eilės, o nilotinibas bei dasatinibas – II eilės LML gydymui.

Tirozinkinazės inhibitorių dėka šiandiena jau įmanoma blokuoti tirozinkinazės procesą, t. .y.:

  • Stabilizuoti ligą: sugrąžinti normalų kraujo ląstelių kiekį; sumažinti ląstelių su Filadelfijos chromosoma kiekį;
  • Sunaikinti visas ląsteles, kurios turi pakitusį BCR–ABL geną: siekti BCR–ABL kiekio kraujyje mažėjimo tam, kad laikui bėgant BCR-ABL kiekis kraujyje taptų neišmatuojamu.
  • TKI grupės vaistai blokuoja pakitusio BCR–ABL baltymo perduodamą signalą, ir tokiu būdu:

 – Sustabdo pakitusių ląstelių dauginimąsi ir augimą;
– Preventyviai saugo, kad organizmas šių ląstelių daugiau negamintų.

Pirmos kartos TKI – imatinibas yra registruotas I eilės gydymui, t. y. paskiriamas pacientui vos diagnozavus ligą. Tuo tarpu antros kartos TKI inhibitoriai – nilotinibas bei dasatinibas kol kas skiriami II eilės LML gydymui, t. y. tuomet, kai pirmos eilės vaistas neveikia ar juo gydant patiriami sunkūs šalutiniai reiškiniai.

Imatinibas yra registruotas kaip I eilės gydymas. Dažniausiai šis vaistas pacientams yra paskiriamas iš karto, diagnozavus lėtinę LML stadiją. Imatinibas padeda pasiekti staigų visišką hematologinį atsaką (kraujo kūnelių skaičiaus sunormalėjimą) beveik visiems pacientams, sergantiems lėtinės stadijos liga su Filadelfijos chromosoma.

Imatinibas naudojamas kasdien tabletėmis ar kapsulėmis, valgant ar iškart po valgio, užgeriant stikline vandens. Įprastinė vaisto dozė yra 400 mg per dieną, tačiau vaisto dozė individualiu atveju gali būti didinama iki 600 ar 800 mg per dieną. Dauguma pacientų šį vaistą toleruoja neblogai. Šalutiniai reiškiniai paprastai nesunkūs ir labiau pasireiškia gydymo pradžioje. Daugiau nei 80 % pacientų pasiekia efektyvią ligos kontrolę (visiškas citogenetinis atsakas), vartodami standartines imatinibo dozes.

Nepaisant greito ir efektyvaus atsako į gydymą imatinibu, maždaug dešimtadaliui pacientų vaistas neveikia ir liga pradeda progresuoti. Atsparumas vaistui beveik visais atvejais atsiranda dėl to, kad atsiranda antrinė BCR–ABL geno mutacija, todėl vaisto molekulė nebeuždengia BCR–ABL geno ir liga progresuoja. Atsparumo išsivystymo rizika yra mažesnė tiems pacientams, kurie imatinibą pradėjo vartoti anksti, praėjus ne daugiau, nei keli mėnesiai po diagnozės. Be to, atsparumo rizika su laiku mažėja. 20–25 % pacientų tenka nutraukti imatinibą dėl atsiradusio atsparumo arba dėl sunkių pašalinių reiškinių. Tokiu atveju pacientams gali būti skiriami nauji taikinių terapijos vaistai: dasatinibas ir nilotinibas.

Nilotinibas yra antros kartos TKI, veikiantis tokiu pačiu principu kaip ir imatinibas. Tyrimais įrodyta, kad nilotinibas yra efektyvus esant 32 iš 33 BCR–ABL kinazės domeno mutacijų, kurios sąlygoja atsparumą imatinibui. Taip pat nustatyta, kad nilotinibo koncentracija ląstelėse būna didesnė, nei imatinibo. Nilotinibo kapsulės geriamos du kartus per dieną. Kadangi nilotinibo negalima vartoti valgant, kapsules reikia gerti praėjus mažiausiai 2 valandoms po valgio, o po to mažiausiai vieną valandą negalima valgyti jokio maisto.

Dasatinibas taip pat yra antros kartos TKI, kurio veikimas šiek tiek skiriasi nuo imatinibo ir nilotinibo. Tyrimai parodė, kad dasatinibas gali veikti ir tada, kai pasireiškia atsparumas imatinibui dėl BCR–ABL kinazės domeno mutacijų. Dasatinibas dažniausiai vartojamas kartą per dieną ir tik esant pažengusiai ligos stadijai gali būti skiriamas du kartus per dieną.

Bosutinibas – tai 2013 m. Europos Sąjungoje patvirtintas tirozinkinazės inhibitorius, skirtas LML gydyti, kai negalimas gydymas kitais tirozinkinazės inhibotiriais (imatinibu, dasatinibu ar nilotinibu).

Modernus gydymas tirozinkinazės inhibitoriais įrodo, kad vėžinių ląstelių biologiniais tyrimais grįsti gydymo metodai gali pagerinti ligos kontrolę ir sukelti kur kas mažiau šalutinių poveikių. LML tyrimų rezultatai buvo sėkmingi, todėl tapo puikia paskata tirti ir kitas vėžio formas. TKI grupės vaistai iš dalies pakeitė vėžio sąvoką – šiuolaikinės medicinos pažangos dėka mirtina liga tapo visiškai kontroliuojama lėtine liga, kuri beveik nedaro įtakos pilnaverčiam paciento gyvenimui.

Patarimai vartojantiems tirozinkinazės inhibitorius:

  • TKI gali sąveikauti su kitais vaistais (raminamaisiais, antibiotikais, medžiagų apykaitą reguliuojančiais medikamentais, paracetamoliu, jonažolės vaistiniais preparatais), todėl svarbu pasakyti gydytojui apie kitus vartojamus vaistus.
  • TKI negalima vartoti kartu su greipfrutais, jų sultimis, karambolomis, aitriaisiais apelsinais.
  • Vartodami TKI imkitės tinkamų kontracepcinių priemonių, kadangi jų vartojimas gali pakenkti vaisiui.
  • Vartokite imatinibą po maisto, nilotinibą – nevalgius, „į tuščią skrandį“, o dasatinibą su arba be maisto.
  • BŪTINA laikytis gydymo plano.

Chemoterapija

Tai vėžio gydymas vaistais, kurie sustabdo vėžinių ląstelių augimą jas sunaikindami arba slopindami jų dauginimąsi. Vaistai gali būti geriami ar leidžiami į veną ar poodinį sluoksnį. Priklausomai nuo ligonio amžiaus, bendros sveikatos būklės ir ligos eigos gali būti vartojami ir kelių vaistų deriniai. LML lėtinės fazės metu dažniausiai naudojamas hidroksikarbamidas, greitai ir efektyviai mažinantis leukocitų skaičių bei gerai toleruojamas geriamasis chemopreparatas. Chemoterapija mažina ir kitų kraujo kūnelių skaičių, todėl gydymo metu dažnai atliekami kraujo tyrimai, siekiant palaikyti balansą tarp leukocitų skaičiaus ir kitų kraujo kūnelių skaičiaus mažėjimo. Hidroksikarbamidas dažniausiai nesukelia stipraus pykinimo ar reikšmingo plaukų slinkimo, nors gali sukelti odos išsausėjimą. Šis vaistas gali būti skiriamas trumpalaikiam leukocitų skaičiaus mažinimui arba kai dėl kokių nors priežasčių negali būti skiriamas gydymas TKI.

Vėlyvesnėse LML stadijose (akceleracijos ar blastinėje) skiriamas intensyvus chemoterapinis gydymas keliais intraveniniais preparatais, sukeliantis daug pašalinių reiškinių ir komplikacijų, pavyzdžiui, pykinimą, vėmimą, burnos išopėjimus, plaukų išslinkimą, viduriavimą, karščiavimą ir kitas sunkias komplikacijas.

Biologinė terapija (interferonas alfa)

Tai gydymas, padedantis paciento imuninei sistemai kovoti su onkologine liga. Šiam gydymui naudojamas vaistas interferonas. Jis gali būti naudojamas ir kartu su imatinibu ar kitais TKI, ypač tais atvejais, kai gydymas vien imatinibu nepakankamai efektyvus. Interferonas skiriamas poodinėmis injekcijomis kasdien arba kelis kartus per savaitę. Deja, interferonas dažnai blogai toleruojamas ir gali sukelti nemažai šalutinių reiškinių, pavyzdžiui, šaltkrėtį, karščiavimą, nuovargį, kaulų skausmus, pykinimą, depresiją.

Kraujodaros kamieninių ląstelių transplantacija

Didelių dozių chemoterapija kartu su kamieninių kraujo ląstelių transplantacija yra intensyvus ir sunkus gydymas, kurį galima taikyti tik nedidelei daliai LML pacientų. Toks gydymas gali būti siūlomas tik jauniems, paprastai jaunesniems nei 40 metų, pacientams, kuriems medikamentinis gydymas TKI neefektyvus. Šiuo gydymo būdu vėžio pažeistos kraujodaros ląstelės yra pakeičiamos sveikomis donoro kamieninėmis ląstelėmis, sugebančiomis atpažinti ir sunaikinti vėžines ląsteles. Pirmiausia parenkamas tinkamas kamieninių ląstelių donoras, kad vėliau neįvyktų sunkios atmetimo reakcijos. Chemoterapijos pagalba yra sunaikinamos visos paciento kaulų čiulpų ir kraujo ląstelės. Po to į veną lašinamos išskirtos ir specialiai paruoštos donoro kraujo kamieninės ląstelės. Šios prigyja kaulų čiulpuose, pradeda daugintis ir suformuoja naują sveikų kraujo ląstelių būrį. Transplantacijos taikymui būtinos ypatingai sterilios sąlygos, nes sergantysis net keletą savaičių neturi savo leukocitų, todėl būna labai imlus infekcijoms, kurios gali lemti ir paciento mirtį.

Kiti gydymo būdai

Donoro limfocitų infuzija (DLI). Limfocitai (baltųjų kraujo kūnelių rūšis) yra paimami iš donoro kraujo ir suleidžiami ligoniui vienos ar keleto infuzijų metu. Donoriniai limfocitai kraujyje sutikę ligonio vėžines ląsteles jas atpažįsta ir sunaikina. Šis gydymas taikomas ligai atsinaujinus po kaulų čiulpų transplantacijos.

Transfuzinė terapija. Leidžia papildyti paciento kraują eritrocitais (raudonaisiais kraujo kūneliais) ir trombocitais, siekiant sumažinti ligos simptomus (mažakraujystę, kraujavimą) ir pagerinti gyvenimo kokybę.

Leukaferezė. Šis gydymo būdas naudojamas vis rečiau ir taikomas tik tada, kai esant kraujyje labai dideliam leukocitų skaičiui pasireiškia organų aprūpinimo krauju sutrikimo požymiai – pasunkintas kvėpavimas, regėjimo sutrikimai, sąmonės pritemimas. Kelias valandas trunkančios ambulatorinės procedūros (leukaferezės) metu, pro specialų ląsteles atrenkantį aparatą praleidžiant iš venos paimtą kraują pašalinamas leukocitų perteklius.

Nepageidaujams gydymo poveikis

Daugeliui pacientų, vartojančių vaistų LML gydyti, pasireiškia nepageidaujamas gydymo poveikis. Pacientams svarbu sekti savo savijautą ir apie neįprastus pojūčius visuomet pranešti gydytojui hematologui. Pacientai neturi nutraukti vaisto vartojimo savo iniciatyva, neeksperimentuoti keisdami paskirtą vaisto dozę, nes tai neišvengiamai turės įtakos gydymo rezultatams.

Tirozinkinazės inhibitorių nepageidaujamas poveikis

Imatinibas. Gydymas imatinibu sukelia šalutinius poveikius, tačiau daugumą jų galima valdyti ir toliau tęsti gydymą. Pagrindiniai šalutiniai poveikiai yra edema, įvairūs bėrimai, pabrinkimas aplink akis, šleikštulys, pykinimas, viduriavimas, raumenų mėšlungis, bendrtas silpnumas ir greitas nuovargis. Taip pat geriant šį vaistą rekomenduojama atidėti šeimos planavimą, nėštumą.

Imatinibas sukelia ir taip vadinamus‚ „vėlesnius pavėluotus šalutinius poveikius“, kaip pavyzdžiui, kaulų retėjimas, kuris gali paskatinti osteoporozės atsiradimą. Taip pat gydymas imatinibu gali būti atsiradusių širdies ir kraujagyslių ligų priežastis.

Nilotinibas. Labai dažni nilotinibo šalutiniai poveikiai yra galvos skausmas, pykinimas, išbėrimas, niežulys, nuovargis. Dažni: apetito pablogėjimas, vidurių užkietėjimas, viduriavimas, vėmimas, pilvo skausmas, odos sausumas, raumenų spazmai (mėšlungis), kaulų skausmai, cukrinis diabetas, dusulys, prakaitavimas.

Dasatinibas. Gydymas dasatinibu gali sukelti skysčių kaupimąsi pleuros ertmėje, dusulį, viduriavimą, galvos skausmą, edemą, įtakoti kepenų funkcijos sutrikimus.

Išsamų vaisto šalutinių poveikių sąrašą galima rasti vaisto informaciniame lapelyje, taip pat – klausiant gydytojo. Jei pasireiškė kitokie, nei vaisto informaciniame lapelyje nurodyti šalutiniai poveikiai, būtina apie juos pranešti gydančiam gydytojui. Dauguma TKI grupės vaistų sukeliamų šalutinių poveikių gali būti sėkmingai suvaldomi ar nuslopinami.

Gydymo plano laikymasis

Nepriklausomai nuo to, ar vaistas tik pradėtas vartoti ar vartojamas jau ilgą laiką, būtina laikytis vaisto vartojimo nurodymų. Neseniai atlikti tyrimai rodo, kad TKI grupės vaistai: imatinibas, nilotinibas ir dasatinibas neveikia efektyviai, jei per mėnesį bent kartą pamirštama laiku išgerti vaistus arba nesilaikoma hematologo nurodymų. TKI grupės vaistai veikia taip, kad nuolat slopintų baltųjų kraujo ląstelių susidarymą. Norint pasiekti gydymo tikslus labai svarbus tinkamas vaisto vartojimas.

Tam, kad pasiektumėte didįjį molekulinį atsaką (DMA) – vieną iš pagrindinių gydymo tikslų – privalote atlikti 3 svarbius veiksmus:

  1. Vykdykite gydytojo nurodymus ir kasdien gerkite vaistus.
  2. Reguliariai atlikite molekulinius tyrimus.
  3. Stebėkite tyrimų rezultatus.

1. Kasdien gerkite vaistus

Kodėl tai svarbu?

Nuolatinis vaistų vartojimas yra vienintelis moksliškai įrodytas būdas pasiekti LML gydymo tikslus:

  • Stabilizuoti ligos eigą – tai reiškia sugrąžinti normalų kraujo ląstelių kiekį; sumažinti ląstelių su Filadelfijos chromosoma (Ph+) kiekį.
  • Sunaikinti visas ląsteles, kurios turi pakitusį BCR–ABL geną: siekti BCR–ABL kiekio kraujyje mažėjimo, kad laikui bėgant BCR–ABL kiekis kraujyje taptų neišmatuojamu.
  • Net jei ir pasiekėte DMA – vis tiek privalote reguliariai gerti vaistus tam, kad liga nepradėtų progresuoti.

Gerkite vaistus tiksliai taip, kaip paskyrė gydytojas. Kodėl tai svarbu?

Naujausi klinikiniai tyrimai rodo, kad geriamieji vaistai nuo LML neveikia taip gerai, kaip galėtų, jeigu bent kartą per mėnesį pamirštama išgerti vaistų dozę arba nesilaikoma kitų gydytojo hematologo nurodymų. Pamiršus pavartoti keletą dozių, atsakas į gydymą gali būti prastesnis, o tam tikrais atvejais gali pasireikšti atsparumas vaistui (tokiu atveju tektų keisti gydymo būdą).

Patarimai, kurie padės pasiekti gerų gydymo rezultatų:

  • Kai ligos diagnozė patvirtinta ir gydymas tęsiamas, visuomet vartokite tokią pačią gydytojo nurodytą vaisto dozę.
  • Pasikonsultuokite su gydytoju hematologu, kad įsitikintumėte, jog vartojate tinkamiausią vaistą, klauskite jo bet kurių iškilusių klausimų.
  • Vaistą vartokite kasdien tuo pačiu metu.
  • Naudokite tablečių / kapsulių dėžutę, kurioje yra kiekvienai savaitės dienai skirtas skyrius.
  • Matomoje vietoje pasidėkite priminimo lapelį, naudokite žadintuvą, laikmatį ar priminimo žinutes.
  • Pildykite paciento dienyną ir elektroninį kalendorių.

Ką daryti pamiršus išgerti vaisto dozę?

Išgerkite sekančią dozę reikiamu suplanuotu laiku. Jokiu būdų negerkite didesnės dozės dėl to, kad pamiršote laiku ją išgerti – tai gali sukelti stiprų pašalinį poveikį.

Jei pamiršote išgerti keletą dozių iš eilės – paskambinkite gydytojui.

Jei nuolat pamirštate išgerti vaistus – pasitarkite su gydytoju kaip užtikrinti nuolatinį vaisto vartojimą.

Prisiminkite: nurodymų nesilaikymas nėra nereikšminga detalė, tai labai reikšminga problema.

2. Reguliariai atlikite molekulinius tyrimus

Kodėl tai svarbu?

Reguliarus RQ–PCR kraujo tyrimų atlikimas (molekulinis tyrimas iš periferinio kraujo mėginio) molekuliniame lygyje yra VIENINTELIS būdas nustatyti, ar pasiektas ir palaikomas didysis molekulinis atsakas.

Mokslas sparčiai progresuoja, ir RQ–PCR tyrimas yra geriausias ir neskausmingiausias pacientui būdas, norint įvertinti ligą sukeliančio BCR–ABL kiekio kraujyje pokyčius, ypač, jei ligos aktyvumas Jūsų organizme yra mažas. Jei BCR–ABL organizme yra bent kiek aptinkama – tai gali sukelti ligos atsinaujinimą.

3. Stebėkite molekulinių tyrimų rezultatus

Kodėl tai svarbu?

Tai yra vienintelis būdas pasiekti gydymo tikslus: tik stebėdami tyrimo rezultatų kitimą matysite, kokia yra ligos eiga. Tai leis Jums ir Jūsų gydytojui priimti tolimesnius sprendimus ir sėkmingai slopinti ligą. RQ–PCR tyrimo rezultatų stebėjimo priemonė

Žinokite bent jau paskutinius savo molekulinių tyrimų rezultatus. Kodėl tai svarbu?

Tai būtina siekiant reguliariai sekti ar BCR–ABL kiekis kraujyje mažėja ir Jūsų gydymo rezultatai gerėja. Toje pačioje laboratorijoje nustatyti didėjantys RQ–PCR rezultatai rodo, kad liga kontroliuojama nepakankamai.

Keli paprasti žingsniai, kuriais pravartu vadovautis:

  • Toliau bendraukite su sveikatos priežiūros specialistais.
  • Laikykitės visų nurodymų.
  • Stebėkite svarbiausius gydymo etapus ir tikslus.
  • Prisiminkite, kad geriamą vaistą būtina vartoti tiksliai taip, kaip paskyrė Jus gydantis hematologas.

Atsako į gydymą vertinimas

LML gydymo tikslas yra atstatyti normalų kraujo ląstelių skaičių ir pasiekti nuolatinį BCR–ABL geno slopinimą. Labai svarbu, kad suprastumėte, jog Jūsų vartojamas vaistas padės pasiekti šių gydymo tikslų. Norint nustatyti, ar gydymas veiksmingas, yra vertinamas atsakas į gydymą. Jam nusakyti atliekami tam tikri tyrimai ir vartojamos tam tikros sąvokos:

Visiškas hematologinis atsakas – reiškia, kad leukocitų, trombocitų ir raudonųjų kraujo ląstelių kiekis kraujyje tapo normalus, blužnis neapčiuopiama. Toks atsakas turi pasireikšti per pirmuosius tris gydymo mėnesius. Tyrimas kartojamas kas 2 savaites iki visiško hematologinio atsako, po to – kas 3 mėnesius.

Citogenetinis atsakas – ląstelių su Filadelfijos chromosoma sumažėjimas apie 100 kartų, palyginti su šių ląstelių skaičiumi ligos diagnozavimo metu. Šį tikslą reikia pasiekti per 12 mėnesių ar anksčiau. Citogenetinis tyrimas kartojamas kartą per 3-6 mėnesius iki visiško citogenetinio atsako, po to – kartą per metus ar rečiau.

  • Visiškas citogenetinis atsakas reiškia, kad ląstelių su Filadelfijos (Ph+) chromosomomis kaulų čiulpų mėginyje ar kraujyje neaptinkama.
  • Didysis (major) citogenetinis atsakas – kai ląstelių su Ph+ chromosoma randama 0 – 35%.
  • Mažasis (minor) citogenetinis atsakas – kai šių ląstelių randama 35 – 65%.

Molekulinis atsakas – vėžį sukeliančio BCR–ABL geno sumažėjimas apie 1000 kartų nuo tada, kai liga buvo diagnozuota, arba iki mažesnio kaip 0,1 %. Šį tikslą reikia pasiekti per 18 mėnesių. Molekulinis tyrimas ligos kontrolei ir eigai vertinti atliekamas kas 3 mėnesius.

  • Didysis molekulinis atsakas (MMA arba MR3.0) – reiškia, kad vėžį sukeliančio BCR–ABL geno kiekis sumažėjo 3 log (1 000 kartų), palyginti su buvusiu diagnozės nustatymo metu, ir sudaro < 0,1 % pradinio skaičiaus.
  • MR4.0 – BCR–ABL geno kiekis sumažėjo 4 log (10000 kartų), palyginti su buvusiu diagnozės nustatymo metu, ir sudaro < 0,01 % pradinio skaičiaus.
  • MR4.5 – BCR–ABL geno kiekis sumažėjo 4,5 log, palyginti su buvusiu diagnozės nustatymo metu, ir sudaro < 0.0032 % pradinio skaičiaus.
  • MR5.0 – BCR–ABL geno kiekis sumažėjo 5 log (100000 kartų), palyginti su buvusiu diagnozės nustatymo metu, ir sudaro < 0.001 % pradinio skaičiaus.

Ekspertai rekomenduoja kiekvieną tyrimą atlikti reguliariai (kas 3 mėnesius) toje pačioje laboratorijoje. Bendradarbiaukite su hematologu, kad būtumėte tikri, jog viską darote teisingai.

Pasiekus gydymo tikslus Jūsų savijauta neabejotinai pagerės. Tačiau ir tuomet kasdien laikykitės visų gydytojo nurodymų, kad Ph+ LML ląstelių vėl nepadaugėtų. Pradėjus vartoti vaistus, labai svarbu juos vartoti reguliariai. LML gydymas yra nuolatinis ir nenutrūkstantis procesas. Net jei ir visi tyrimų rezultatai yra geri, tęsti gydymą būtina tam, kad liga ir toliau būtų sėkmingai slopinama, o Jūsų tyrimų rezultatai išliktų geri.

Kad galėtumėte stebėti savo ligos gydymo efektyvumą, turite žinoti savo RQ–PCR tyrimo rezultatus. Paklauskite gydytojo, kokia yra RQ–PCR procentine dalis, kadangi žinant ją, ligos eigą stebėti lengviausia. Patikrinimų metu klauskite gydytojo Jums rūpimų dalykų, išsakykite savo abejones. Jei laikotarpiu tarp apsilankymų klausimus sunku atsiminti, juos užsirašykite. Jeigu sunku atsiminti, ką apsilankymo metu sako gydytojas, paprašykite, kad kartu su Jumis pas gydytoją atvyktų Jūsų draugas ar šeimos narys.

LML lentele

Dažniausiai užduodami klausimai apie molekulinius tyrimus

Kas yra RQ-PCR?

RQ–PCR tai tyrimas, kuriuo nustatomas BCR–ABL geno kiekis serume. Taigi jis padeda tiksliai įvertinti leukeminių ląstelių kiekį ir aktyvumą.

Ar RQ-PCR tyrimas atliekamas naudojant kraujo ar kaulų čiulpų mėginius?

Tyrimą galima atlikti tiek iš kraujo, tiek iš kaulų čiulpų mėginių. Tačiau kadangi tyrimui yra svarbus pakankamas medžiagos kiekis, beveik visada pasirenkami kraujo mėginiai, kuriuos žymiai lengviau paimti.

Kaip dažnai atliekamas RQ-PCR tyrimas?

RQ–PCR tyrimas atliekamas kas 3 mėnesius.

Ar visada RQ-PCR tyrimo rezultatai turi būti vienodi?

Ne. Tyrimo rezultatams būdingi svyravimai ir jų pokyčiai neturėtų sukelti nerimo. Gydytojai atsargiai vertina rezultatus ir dažniausiai atsižvelgia į tyrimo rezultatų tendenciją (mažėjimą ar didėjimą). Dažniausiai naudojant tirozinkinazės inhibitorius ilgainiui tyrimo rezultatai mažėja. Visgi rezultatų padidėjimas turėtų būti atidžiai įvertintas. Kreipiamas dėmesys į pokyčio dydį (ar jis minimalus, ar reikšmingas), taip pat atsižvelgiama į tai, iš kokio remisijos lygio stebimas rezultatų padidėjimas. Pokyčiai, nulemiantys didžiojo molekulinio atsako praradimą, turi būti atidžiai ištirti.

Kas gali nulemti rezultatų pokyčius?

RQ–PCR tyrimo rezultatai dažniausiai atspindi atsaką į gydymą. Jie gali įvairuoti dėl leukemijos ląstelių pokyčių, o taip pat dėl paties tyrimo metodikos. Kadangi šis tyrimas labai jautrus, tam pačiam pacientui skirtingose laboratorijose gali būti nustatyti skirtingi rezultatai. Todėl tyrimai turėtų būti atliekami toje pačioje laboratorijoje.

Neabejotinai tyrimų rezultatai taip pat priklauso nuo gydymo plano laikymosi. Pasikeitus RQ–PCR tyrimo rezultatams, pirmasis klausimas yra, ar pacientas tinkamai laikosi gydymo plano ir ar gydymas nebuvo nutrauktas.

Prognozė

Anksčiau, iki tirozinkinazės inhibitorių (imatinibo, nilotinibo, dasatinibo) atradimo, lėtinė fazė trukdavo nuo 3 iki 5 metų. Taikant šiuolaikinį gydymą tirozinkinazės inhibitoriais lėtinė fazė gali tęstis 15 ir daugiau metų, todėl didelė dalis pacientų gali gyventi visavertį, kokybišką gyvenimą.

Užsisakyk naujienlaiškį

Partneriai