Jei norite tapti asociacijos „Kraujas“ nariu, užpildykite žemiau esančią formą. Tapdami bendrijos „Kraujas“ nariu, Jūs gausite pranešimus apie bendrijos veiklas, naujienas ir renginius.
Gydytoją hematologę Ugnę Ringelevičiūtę ši sritis sudomino prieš pat studijų pabaigą, kai jau reikėjo rinktis būsimą specialybę.„Onkologija domėjausi jau seniai, ieškojau specialybės ir rezidentūros, kurios kokybė būtų aukšta. Onkologinės ligos, tame tarpe ir onkohematologija, yra įdomios savo heterogeniškumu. Kiekviena onkologinė liga yra absoliučiai individuali, todėl dirbant šioje specialybėje taikoma individualizuota medicina. Taip pat mane sudomino onkologinių ligų diagnostikos ir gydymo progresas – tiek mano mokslų laikais, tiek šiuo metu, matome milžinišką tobulėjimą šioje srityje“, – pasakojo ji.
Didžiausią motyvaciją Ugnei teikia galimybė savo tiesioginiu darbu prisidėti prie žmogaus pasveikimo. Ji džiaugiasi matydama išgijusių pacientų laimės kupinas akis, ypač, kai ligą įveikti pavyksta ne iš pirmo karto: „Mane įkvepia tai, jog galiu stebėti, kaip keičiasi, bręsta su liga susidūrę žmonės jos pradžioje ir gydymo eigoje. Kartais žmogus, atėjęs pirminei konsultacijai, labai skiriasi nuo to paties žmogaus, kuris jau yra po kelių metų onkohematologinės ligos gydymo.“ Ugnė pastebėjo, kad nors daugeliui kraujo vėžio diagnozę išgirdusių žmonių, pirmoji akistata su liga neretai būna nemaloni ir gąsdinanti, gana baisu yra ir pacientams pranešti, jog liga atsinaujino ar nesuveikė gydymas.
„Nors ir išgyvenu dėl kiekvieno paciento, turbūt nelabai galiu įsivaizduoti, kaip jie jaučiasi iš tikrųjų. Nemanau, kad man yra taip pat baisu, bet, nuolat susiduriant su onkologinėmis ligomis, labiau jaučiu gyvenimo trapumą. Tai padeda prisiminti, kad esu mirtinga, todėl gyvenimo smulkmenos, materialios bėdos atrodo mažiau reikšmingos. Su kolegomis kartais pašnekame, kad, taip, nutiko bėda – pavyzdžiui, praradai pinigų, bet tuo pačiu per daug nenusimeni – juk ne ūminė leukemija“, – dalijosi gydytoja hematologė. Jos nuomone, pirmas žingsnis sveikimo link yra susitaikymas, apsipratimas su savo liga, tačiau, koks jis bus, priklauso nuo žmogaus.
„Vieniems norisi žinoti kuo daugiau informacijos, kiti kaip tik pasirenka nieko neskaityti ir nesidomėti, dažniausiai iš baimės. Tačiau, bet kuriuo atveju, priimti savo ligą yra labai svarbu, nors tai ir yra tam tikras iššūkis. Dažnai matau, kad pacientai būna neigime, onkologinę ligą prilygina bet kokiai kitai ir net artimiesiems apie ją nepasakoja.
Kitas svarbus dalykas yra pasitikėjimas – tiek savimi, tiek savo gydytoju ir šiuolaikine medicina. Iš nepasitikėjimo kyla nerimas, neteisingai vartojami medikamentai ir praleidžiami gydymo vizitai. Todėl manau, kad reikia užmegzti gerą ryšį su pacientu tam, kad būtų galima sudaryti pasitikėjimo burbulą, kuris padeda pacientui sveikti. Trečias ir vienas iš svarbiausių dalykų yra artimųjų palaikymas“, – sakė Ugnė. Prakalbus apie artimųjų vaidmenį kelionėje su liga, gydytoja hematologė patarė nepasimesti sudėtingoje situacijoje ir pasitikėti gydytojais, kurie susiduria su onkologinėmis ligomis kasdien.
„Dažnai artimieji, kaimynai dalinasi savo „pažįstamų“ patirtimi, žiniuonių kontaktais ir tinktūrų receptais – visi šie dalykai yra nereikalingi. Šiuo metu onkologinė liga yra unikali kiekvienam unikaliam pacientui, todėl patirties dalijimasis neturi jokios naudos ir tikrai nepadrąsina. Prisidėti prie mylimo žmogaus sveikimo galima labai paprastai: padėkite nuvykti į vizitus, užimkite jo laisvalaikį. Labai svarbu neleisti sergančiajam izoliuotis nuo artimųjų, jį palaikyti. Pagaminkite jam skanią ir sočią vakarienę, kuomet trūksta apetito“, – šypsojosi Ugnė. Gydytoja hematologė pasakojo, jog gydant onkologinėmis ligomis sergančius žmonės, nejučia tampa unikalaus sveikimo proceso liudininke.
„Man kiekviena istorija, kuomet pacientas pasveiksta po pirmos ar vėlesnės gydymo eilės, yra džiugi – tuomet pasidaro akivaizdu, kad iki šiol atlikti moksliniai tyrimai ir pacientų stebėjimai, anksčiau tik eksperimentiniais laikyti gydymai buvo atlikti ne veltui. Labai smagu, kai po gydymo pacientai atsigauna, susiranda antrą pusę, susilaukia vaikų, pilnavertiškai grįžta į gyvenimą.
Pamenu, jauną vaikiną, kurį pirmąkart pamačiau jau gydymo viduryje, atrodžiusį kaip skeletėlis – tikrai netikėjau, kad tai bus sėkmės istorija. Tačiau pacientas išgijo, priaugo svorio, užsiaugino plaukus, pasiekė ilgalaikę remisiją ir dabar niekas net nesulygintų su tuo, kaip jis atrodė gydymo viduryje. Turbūt tai buvo lūžis mano karjeroje, kuomet supratau, kad niekada nereikia prarasti vilties.
Kiekvienam, susiduriančiam su onkologine liga, palinkėčiau daug drąsos, nepasimesti situacijoje ir esant klausimų – klausti savo gydytojo, o ne interneto. Nepraraskite ryšio su draugais ir artimaisiais – nes būtent jų palaikymas yra vienas svarbiausių dalykų, o saviizoliacija tikrai nėra išeitis. Tokiu atveju net ir pasveikus nebus, su kuo pasidžiaugti“, – patarė ji.
Ugnės ir kitas įkvepiančias istorijas skaitykite projekto „Drąsos ambasadoriai“ interneto puslapyje
© 2017 Asociacija „Kraujas“. Visos teisės saugomos.
Sprendimas: Morka Labs
