Tapk nariu

Jei norite tapti asociacijos „Kraujas“ nariu, užpildykite žemiau esančią formą. Tapdami bendrijos „Kraujas“ nariu, Jūs gausite pranešimus apie bendrijos veiklas, naujienas ir renginius.







Please leave this field empty.

Nenutylėta - Advokatė: „Pirmiausia, pacientai turi išnaudoti visas teisines galimybes savo šalyje“

Aistė: Kokie pagrindiniai teisės aktai užtikrina pacientų teises?

Rūta: Jų yra trys, jeigu taip labai apibendrinant, aišku, neskaitant daugelio smulkių įsakymų, bet pagrindiniai tai yra trys įstatymai. Pirmiausia, tai yra LR Konstitucija. Jis yra pagrindinis mūsų šalies įstatymas ir pagal Konstitucijos 53 straipsnį, tai valstybė rūpinasi žmonių sveikata ir laiduoja medicinos pagalbą bei paslaugas žmogui susirgus. Tai čia yra pagrindas, iš tikrųjų, kuris reiškia, kad mes, esami, buvę ar būsimi pacientai, esame garantuoti, kad valstybė mums laiduoja medicinos pagalbą. Čia pagrindinis dokumentas. Tada, žinoma, yra ir civilinis kodeksas, kuris nustato, kaip turi būti teikiamos sveikatos priežiūros paslaugos, o turbūt aktualiausias mums, žmonėms, pacientams, tai yra, tiksliai įvardinsiu, pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymas. Šie pagrindiniai teisės aktai, kuriuos galbūt mes turime nebūtinai žinoti, kad jie tokie yra, bet jeigu kada prireiktų ir kiltų klausimas, tai kokiu pagrindu aš galiu kažko klausti, prašyti ir kas man priklauso, tai yra šitie trys dokumentai: Konstitucija, civilinis kodeksas ir, sutrumpintai, pacientų teisių įstatymas.

Aistė: Ir, jeigu taip atsitinka, kad pacientas patiria žalą, tai galbūt yra numatytos sąlygos, kurias turi atitikti žala, kad ji būtų atlyginama pacientui?

Rūta: Taip, bet gal pirmiausia, prieš pradedant apie žalą, aš pasakysiu, kad pacientų teisių įstatymas garantuoja žmogui, pacientui, mums, žmonėms, teisę į kokybišką sveikatos priežiūrą, į kokybiškas sveikatos priežiūros paslaugas. Kokybiškos, aišku, tai reiškia, prieinamos, šiuolaikinės, atitinkančios šiuolaikinio mokslo patirtį ir, net ir jas viršijantis, ir taip toliau. Bet žinoma, kad žmogus labai dažnu atveju susiduria su tokiomis situacijomis, kai jis galvoja, kad jam nekokybiškai buvo suteikta paslauga, ir vienu atveju jis gali patirti žalą ir patiria, kitu atveju, jis nebūtinai patiria tą tokią apčiuopiamą žalą. Neturiu omenyje netgi ne materialinės bei materialinės, bet kartais jis pagalvoja, kad jo teisės buvo pažeistos. Tai mes dabar paliktumėme truputį nuošalyje teisių pažeidimą, bet kalbėtumėme apie tuos atvejus, kai yra patiriama žala, tai taip, žalą patyręs žmogus, pacientas, turi teisę į jos atlyginimą. Vienas geras momentas man kaip teisininkei, dirbančiai daugiau nei 17 metų šitoje srityje, yra visai neseniai 2020 – aisiais metais įsigaliojęs toks vadinamas žalos be kaltės modelis Lietuvoje, kuris reiškia, kad pacientams atlyginama žala nesvarstant ir nenagrinėjant, kas buvo kaltas, dėl ko buvo kaltas, kas konkrečiai buvo padaryta, bet tiesiog yra žala ir ji yra atlyginama, išskyrus, aišku, atvejus, jeigu tai yra neišvengiama žala. Neišvengiama žala yra traktuojama tada, kai, pavyzdžiui, tai yra ligos ar sveikatos sutrikimo, kuriuo pacientas sirgo iki žalos atsiradimo, pasekmė ar komplikacija, arba tai yra liga ar sveikatos sutrikimas atsiradęs dėl paciento individualių savybių, arba tai yra liga ar sveikatos sutrikimas atsiradęs dėl vaistinių preparatų, kitaip tariant, nebereikia sakyti ir ieškoti kaltų, ar gydytojas ne taip kažką susiuvo, ne ten kažką diagnozavo, ne laiku ar panašiai. Tu turi žalą ir jeigu ta žala atsirado dėl to, dėl ko tu kreipeisi į įstaigą, tau ji yra atlyginama. Yra nustatyti tam tikri kriterijai žalos apskaičiavimo, bet ji yra atlyginama ir nebežiūrima kaltės veiksmų ir panašiai. Iki 2020 – tųjų metų buvo pacientams labai sunku, nes jie, norėdami gauti žalos atlyginimą, turėjo pasitelkti, kaip sakyti, ir teisininkus, ir laiką, tai yra ir išlaidos, nes reikėdavo ieškoti, pačiam nuspręsti tai, kas buvo blogai padaryta. Dabar pacientui pačiam nei spręsti, nei ieškoti nereikia. Jis tiesiog pateikia duomenis, kad patyrė žalą ir jeigu tai yra neišvengiama žala, jis gauna atlyginimą. Tai, mano manymu, čia yra labai geras postūmis pacientų teisių užtikrinimo linkme, šitas modelis, taip vadinamas žalos be kaltės, kai neieškoma kaltų, tikrai Lietuva ne pirmoji, o gal viena paskutiniųjų, kuri įsivedė šitą modelį. Pasaulyje ir Europoje jis jau buvo seniai įvestas ir čia yra su tikslu padaryta, kad palengvintų pacientams jų teisių gynimą.

Aistė: Dar norėtųsi grįžti prie to apie, ką jūs pradžioje šiek tiek užsiminėte. Kaip ir sakėte, dažnai būna, jog pacientas galvoja, kad jam buvo suteiktos nekokybiškos paslaugos, bet, sakykime, tos žalos kaip ir nėra. Tai čia galbūt tik trumpai, nes dar klausimų turiu daug, bet ką tokiais atvejais gali daryti pacientas, koks tas kelias būtų?

Rūta: Taip, iš tiesų, mes kalbėjome, kaip ir sakėme, yra du tokie momentai, du blokai yra, kai žala, ir kai yra šiaip teisės pažeistos, nepatyrus žalos. Ir dažniausiai tos teisės pažeistos yra susijusios su teise į kokybiškas paslaugas. Aš padarysiu tokią kaip įžangą, o kas tai yra kokybiškos sveikatos priežiūros paslaugos? Tai – prieinamos saugios, veiksmingos sveikatos stiprinimo, ligų prevencijos, diagnostikos, gydymo ir slaugos paslaugos, kurias tinkamam pacientui tinkamu laiku tinkamoje vietoje suteikia tinkamas sveikatos priežiūros specialistas ar komanda. Tai žinoma, ta sąvoka, kokybiškos, kaip girdėjote iš apibrėžimo, tai yra plati, bet labai dažnai pacientas iš tikrųjų susiduria, kad gal jis negauna tinkamu laiku paslaugų. Gal jis konkrečiai paskui ir nesusirgo kažkokia sunkesne forma ar nepatyrė konkrečios žalos, bet jis negavo paslaugų, kurias turėjo gauti arba, pavyzdžiui, jam nebuvo suteikta tinkama informacija, kurią jis turėjo gauti, o gal jis rinkosi vieną gydytoją, bet jam paskyrė kitą. Yra begalė tokių atvejų, kai iš tikrųjų galvoji, kad be žalos, bet tavo vis tiek buvo teisės pažeistos. Tai tokiu atveju pacientas irgi nepaliekamas nuošalyje. Pas mus yra taip sureglamentuota teisiškai, kad jis turi teisę kreiptis, pirmiausia, į gydymo įstaigą su skundu, su pretenzija. Gydymo įstaiga turi išnagrinėti ir nuspręsti, ar ji tada ištaiso tą klaidą, o gal dar kažkokių variantų, iš tikrųjų, čia nuo gydymo įstaigos ir nuo paciento individualių savybių priklauso, kaip sprendžiamas šitas klausimas, o jeigu gydymo įstaiga arba neatsako į pretenziją, arba neištaiso tos klaidos, kuri, paciento manymu, buvo padaryta, tada pacientas turi teisę kreiptis į valstybinę akreditavimo sveikatos priežiūros veiklai tarnybą ir tada ta tarnyba svarsto, ar buvo laikytasi visų reikalavimų paslaugos teikime, ar įstaiga tinkamai sertifikuota ir viską turi, ar nebuvo pažeisti kokybės standartai ir panašiai. Ir jeigu nusprendžia, kad taip, tai tada, aišku, taikomos atitinkamos pasekmės ar nuobaudos, ar baudos, ar įpareigojama ištaisyti ir panašiai. Tai yra tokie du blokai, ką pacientas gali daryti – jeigu žalą patiria, jis keliauja į specialią komisiją ir jis ten tikisi žalos priteisimo, o jeigu nėra žalos, bet vis tiek mano, kad kažkas negerai, jis keliauja į įstaigą ir akreditavimo tarnybą.

Tačiau aš čia noriu pasakyti, kad teisės pažeidimas, tai, vėlgi, jis yra toks kaip ir pakankamai subjektyvus. Dar yra didžiulė spraga, arba aspektas, kuris, deja, nelabai aiškiai sureglamentuotas, tai yra, o kas, jeigu aš negaunu gydymo, nors lyg ir gydytojai, ir gydymo įstaiga viską daro, bet aš negaunu gydymo dėl to, kad valstybė, pavyzdžiui, jo neturi nusipirkusi, jo nekompensuoja man arba nesudaro galimybių prie jo prieiti. Tai čia yra dar kitas atskiras blokas, irgi labai aktualus pacientams.

Aistė: Mes apie tą atskirą bloką dar tikrai pakalbėsime. Tuomet grįžtu prie žalos, jūs paminėjote, ką turi daryti ir kur kreiptis pacientas. Ir tada klausimas, ar patyrus žalą gali kreiptis tik pacientas, ar ir jo artimieji, ir tada kokie tie artimieji, jeigu jie gali kreiptis?

Rūta: Patyrus žalą turi kreiptis pacientas, jeigu jis gali, jeigu jis nėra vaikas, jeigu tai yra suaugęs, ir jeigu jis vis dar yra, kad ir kaip skambėtų tai graudžiai. Jo artimieji gali kreiptis tik tokiu atveju, jeigu paciento nebėra, deja, jau jis yra miręs. Tada taip, iš tikrųjų, turi teisę kreiptis dėl žalos atlyginimo, įskaitant ir mirties atveju, jo artimieji ar sutuoktiniai. O jei nėra sutuoktinio, tai tada vaikai ar kiti artimi giminaičiai. Vėlgi, yra tam tikri reikalavimai, tarp kitko, jie yra visi surašyti labai aiškiai ir struktūrizuotai sveikatos apsaugos ministerijos puslapyje, ten net yra pateikta forma, kaip tuos dokumentus pateikti ir panašiai, bet, iš principo, turi kreiptis pats pacientas, jeigu jis yra suaugęs, turintis 18 metų, ir jeigu jis yra, jeigu jis nemiręs, o tiktai jeigu jo nėra, tada kreipiasi artimieji. Nebent vaikai, tai tada kreipiasi vaikų vardu.

Aistė: Ar yra išimčių, kuomet pacientų teisių ir žalos atlyginimo įstatymas neapima padarytos žalos sveikatai?

Rūta: Taip. Neapima pacientų teisių įstatymas tos žalos, kurią aš minėjau nuo pat pradžių, jeigu tai yra neišvengiama žala. Žalos komisija ir pats įstatymas aiškiai sako, kad jeigu buvo neišvengiama žala jos niekas, deja, neatlygins. Prie neišvengiamos žalos aš esu minėjusi, pavyzdžiui, tarkim, jūs ateinate gydytis, tarkime, plaučių vėžį, bet jūs turėjote, čia taip labai paprastai pasakysiu, tarkim, sulaužytą koją. Ir, pavyzdžiui, jums paskui ta koja sulaužyta buvo negydyta ir gal ten užpūliavo ar panašiai, ir paskui ją reikia amputuoti, tai, iš tikrųjų, nebus tada gydytojai kalti ar gydymo įstaiga, į kuriuos jūs kreipiatės dėl, pavyzdžiui, plaučių vėžio gydymo, todėl, kad jūs jau turėjote tą sveikatos sutrikimą iki atėjimo pas gydytoją dėl kitos indikacijos ir tai buvo pasekmė ar komplikacija. Žinoma, čia galbūt tas mano pavyzdys toks labai netinkamas, nes gydytojai visą laiką pamato ir nukreipia, bet turėjau omenyje, kad neišvengiama žala yra neatlyginama, tai yra tokia žala, kai pacientas sirgo iki žalos atsiradimo, pasekmė, komplikacija, ir kurios nebuvo galima išvengti, atsižvelgiant į situaciją arba dėl individualių savybių. Kiekviena, pavyzdžiui, operacija turi riziką, kad ji gali pasibaigti arba vienaip, arba kitaip, ir priklauso tik nuo žmogaus individualių savybių ar, pavyzdžiui, sureaguos į tam tikrą vaistą ar tam tikrą kažkokį pjūvį, ar nesureaguos. Tam tikrų dalykų, kad ir ką bedarytų gydytojai, jie jų tiesiog negali suvaldyti, nes tai priklauso nuo žmogaus individualių savybių. Tai tada vėlgi, tokiu atveju, žala neatlyginama. Ir taip pat yra dar trečias momentas, jeigu, pavyzdžiui, yra atsiradę kažkokie sutrikimai dėl vaistinių preparatų, tai irgi neapima, nes žalos be kaltės modelyje žala atlyginama tik, kas susiję su sveikatos priežiūros paslaugomis. Jeigu jūs vartojate vaistus ir jums pasireiškia šalutinis poveikis, tai į tą komisiją dėl to šalutinio poveikio negalite kreiptis, nes valstybė tokį nusprendusi priėmė modelį, kad į tos žalos atlyginimus neįtraukia vaistų, jeigu tu vartoji vaistus ir kažkas atsitinka. Tarp kitko, tai buvo labai aktualus klausimas, kai buvo pandemija, kai buvo kovidas.

Aistė: Norėjau paklausti, kaip su vakcinacija situacija?

Rūta: Iš tikrųjų, nes daugelyje šalių tiek, kaip ir sakiau, tie žalos be kaltės modeliai egzistuoja ir kai kuriose šalyse apima ir vaistus, nes vakcina, jūs žinote, teisiškai yra vaistas, nebūtinai tai yra tabletė, tai ir vakcina yra vaistas. Kai kuriose šalyse net ir nuo vaistų, įskaitant vakcinų šalutinio poveikio, tas modelis apima ir pacientai turi teisę. Lietuva dar gerokai iki kovido buvo nusprendusi, kad vaistų neįtrauks į tuos galimus žalos atlyginimo atvejus ir taip susiklostė, kai atsirado vakcinos ir kai kilo klausimai, o kas bus, jeigu bus šalutiniai poveikiai? Deja, tas modelis tiesiog neapėmė. Buvo svarstymų, iš tikrųjų, pripažinsiu, kadangi aš šitoje srityje specializuojuosi, tai labai domiuosi ir aktyviai visur klausau, ir dalyvauju, ir kalbu. Buvo svarstymų pačiame įkarštyje įtraukti, galbūt ne visų vaistų, bet bent jau vakcinų, bent jau tų, kurios yra valstybės, kaip sakyti, rekomenduojamos, privalomos skiepytis, įtraukti žalą dėl jų atsiradimo, nes irgi visko būna, kartais gali būti šalutinis poveikis, o kartais gali būti neteisingai suleista ar panašiai. Tai irgi buvo svarstymų, gal įtraukti ir pacientams suteikti galimybę be teismų gauti žalą dėl vakcinų, bet tai taip ir liko kalbomis, ir niekaip nepasistūmėjo šitas klausimas.

Ypatingai tais atvejais, kai valstybė rekomenduoja vakcinuotis, aš manau, kad pacientui tokios garantijos suteikimas, gal ir nieko neatsitiks, ir, tikėtina, gal atsitiks kažkas labai mažai, bet tokios garantijos suteikimas, kad jam nereikės kreiptis į teismus. Tarp kitko, aš padarysiu tokį, kaip ir diskursą, šiaip pacientas turi teisę kreiptis į žalos komisiją, bet jis visą laiką turi bet kokiu atveju dar galutinę galimybę kreiptis ir į teismą, net jeigu jo ir netenkina, ką jam žalos komisija priteisia, o gal nepriteisia, jis visą laiką turi teisę kreiptis į teismą ir teisme pilnai įrodyti, kad taip, jis patyrė žalą dėl vienos ar kitos paslaugos, įskaitant dėl vaistų. Man atrodo, būtų teisinga pacientų atžvilgiu, rekomenduojamų skiepytis vakcinų atvejais pasakyti pacientams, kad jums nereikės teismų, o jūs galėsite kreiptis į žalos komisija, jeigu jūs patirsite kažkokią rimtą žalą dėl to.

Aistė: Tai turbūt tiesiog didintų pasitikėjimą vakcinacija ir jos reikalingumu.

Rūta: Būtent, būtent didintų pasitikėjimą. Manau, kad tai ir yra vienintelis argumentas, čia ne dėl to, kad valstybė ar vakcinų gamintojai kažko norėtų išvengti, čia yra grynai pasitikėjimo klausimas. Jeigu mes tikime vakcina, tai mes turime ir žmonėms parodyti, kad mes pilnai jumis pasirūpinsime, jeigu kažkas atsitiks.

Aistė: Čia labai įdomu, iš tikrųjų. Dar tada noriu paklausti, galbūt iš savo ar kolegų patirties galėtumėte pasidalinti kažkokiais sunkesniais atvejais, kurie padėjo netgi formuoti pacientų teises užtikrinančius teisės aktus?

Rūta: Aš pati esu turėjusi nemažai bylų, bet žinokite, jeigu atvirai, jos visos buvo labiau susijusios su tuo senesniu modeliu, turiu omenyje, tada, kai reikėdavo pacientams patiems įrodinėti kaltę arba gydymo įstaigos, arba gydytojų. Tai tada, iš tikrųjų, reikėdavo rašyti ieškinius, reikėdavo teisme samdytis ekspertus, įrodyti, kad viena ar kita komplikacija kilo būtent dėl netinkamo profesionalumo, rūpestingumo ir panašiai, bet po 2020 – ųjų metų, įvedus žalos be kaltės modelį, tokių, bylų ar teismų praktikos konkrečiai, kas liečia, netinkamai suteiktas paslaugas, kai atsiranda žala, labai labai sumažėjo ir labai tuo džiaugiuosi, todėl, kad pacientai iš tikrųjų daug paprasčiau gali tiesiog pateikti dokumentą ar išrašą, kur gydėsi, kas jiems atsitiko, kiek jie papildomai išleido arba negalėjo dirbti, ir tada žalos komisija viską už jį nusprendžia. Jam nereikia samdytis teisininkų ir įrodinėti, ir, iš tikrųjų, praeiti labai sudėtingą tiek emociškai, tiek laiko prasme, tiek išlaidų prasme, kelią. Bet aš galiu pasidalinti, jeigu klausytojams būtų įdomu, europine patirtimi. Žinau, kad įvairiose šalyse pacientai skundžiasi ir bylinėjasi, įvairių tų yra praktikų ir naujienų, bet, pavyzdžiui, iš tokių įdomesnių atvejų yra, kai vienas Rumunijos pacientas, jis buvo netgi jau praėjęs visus kryžiaus kelius ir visus teismus Rumunijoje yra laimėjęs, kad jam paskirtų reikiamą vaistą. Nežinau Rumunijos sistemos, kaip ten buvo, kad reikėjo teisme prašyti jam reikiamo vaisto, bet buvo teismai jam nurodę, kad tau priklauso, bet įstaigos, aš taip suprantu, galbūt ten ar vietinė sveikatos ministerija, ar taip vadinama ligonių kasa, vis tiek jam to vaisto nedavė, piktybiškai, biurokratiškai nedavė. Tada jis kreipėsi į Europos žmogaus teisių teismą ir pasakė, kad tai yra mano teisės į tinkamo nemokamo gydymo pažeidimas, nors ir Europos žmogaus teisių konvencija nereglamentuoja, reglamentuoja tik teisę į gyvybę. Bet vis tiek jis pasakė, kad mano tinkamos teisės neužtikrinimos ir, iš tikrųjų, teismas pasakė, kad tai yra pažeidimas, kad Rumunijos valdžios institucijos nesuteikia pareiškėjui konkrečių vaistų, tarp kitko, ten buvo vėžys, konkrečių vaistų nuo vėžio, kurių ir jam reikėjo, remiantis teismų sprendimais ir tada jis sugrįžo jau su europiniu sprendimu ir tada jau valdžios institucijos nusileido. Bet, vėlgi, ką rodo šita byla, gal čia toks minčių šuolis, iš karto mes pereiname prie tų europinių bylinėjimosi galimybių, tai rodo, kad pirmiausia, pacientai turi išnaudoti visas teisines galimybes vietoje, tai yra savo šalyje, ir tik tada jis gali kreiptis į Europos žmogaus teisių teismą. Ir vėlgi, ne bet kokiais atvejais vien dėl to, kad, pavyzdžiui, buvo nesuteikta kokybiška paslauga ar panašiai. Deja, tai nekvalifikuoja, kaip sakyti, teisės į gyvybę, to pažeidimo, ir,  Europos žmogaus teisių teismas, tikėtina, atmestų tokį pareiškimą. Tai turi būti labai rimtas, susijęs su gyvybe, gyvenimu klausimas ir reikia būti išnaudojus visas teismo instancijas ir procesus Lietuvoje, kad galėtum sakyti, kad Lietuva, šalis mano, neužtikrina ir aš tada prašau Europos žmogaus teisių teismo pagalbos.

Aistė: Čia labai gera įžanga tam, apie ką aš toliau norėsiu klausti ir jūs užsiminėte, kad tas pacientų teisių ir žalos atlyginimo įstatymas yra susijęs tik su asmens sveikatos priežiūros paslaugomis ir neapima tų atvejų, kai kalbama apie vaistus, jų prieinamumą, ir asociacija „Kraujas“ peržiūrėjo pastarųjų dešimties metų kraujo vėžiui skirtų vaistų prieinamumą Lietuvoje, tiksliau, kiek laiko užtrunka, kol vaistas tampa prieinamas. Tai rezultatas, vidutiniškai apie penkerius metus. Ir sergant onkologine liga, turbūt suprantama, kad dalis pacientų to gyvybiškai būtino gydymo taip ir nesulaukia. Tai noriu truputį pakalbėti apie tai, ką tokiais atvejais gali daryti pacientai, nes gydytojai šiuo atveju įtakos neturi, paraiškas kompensavimui teikia vaistų gamintojai, pacientas kažkokio įrankio, kad pagreitintų tą kompensavimo procesą irgi neturi, o sveikata negavus tinkamo gydymo su kiekviena diena silpsta. Šiuo metu ką daro pacientai, tai vienas iš tų būdų, jie dalinasi, viešina savo istoriją ir situaciją. O ar yra teisiniai būdai užtikrinti paciento teisę į gydymą ir jūs, remdamasi savo patirtimi, kaip manote, ar sergant onkologine liga toks kelias išvis yra įveikiamas?

Rūta: Iš tikrųjų, man šita labai skaudi tema, nors aš nesu pacientė, bet galbūt būsiu, o galbūt mano artimieji buvo ir yra, nes aš žinau, kokia sergančiajam, ypatingai onkologine liga, vėžiu, svarbi kiekviena diena. Ir kodėl aš sakau, kad tai yra skaudi tema, todėl, kad taip, teisingai, Lietuvoje vaistų, ypatingai onkologinių ar retų ligų vaistų, prieinamumas yra vienas lėčiausių Europoje. Ką aš turiu omenyje, prieinami? Tai yra kompensuojami valstybės, įsigyjami ir suteikiami pacientams, suteikiama pacientams galimybė jais naudotis. Tas prieinamumas, vėlgi, galbūt, kad būtų aiškiau klausytojams, aš norėčiau pasakyti, kad yra du vaisto kelio etapai iki paciento. Pirmas etapas, tai yra vaistas registruojamas ir jis registruojamas dažniausiu atveju Europos vaistų agentūroje, tai Europos vaistų agentūra vertina vaisto saugumą, efektyvumą, visus kitus dokumentus ir jį registruoja. Bet ar vaistas bus ir jį tada gali nusipirkti visi, nes jis yra registruotas ir panašiai, bet jūs, kaip žinote, dažniausiai vaistai onkologinėms ligoms gydyti yra be galo brangūs ir žmonėms tas, kaip sakyt, kad tu gali nusipirkti praktiškai nieko nereiškia. Tai tas pats, kas tu jo negali nusipirkti ir tu jo negali gauti. Tam kiekviena valstybė turi savo vietines sistemas ir jos tada vertina, ar jos kompensuos šiuos vaistus, ar jos nekompensuos, ir tos sistemos, tos taisyklės, kokiais atvejais kompensuos, kokiais atvejais nekompensuos, yra paliktos Europos sąjungos mastu, kiekvienai šaliai nuspręsti, tai Lietuvoje irgi visai neseniai pasikeitė tas sprendimo procesas. Jis dabar vadinasi sveikatos technologijų vertinimas, bet neatsižvelgiant į tai, kaip jis vadinamas, Lietuva vertina kiekvieną vaistą po jo registracijos, ar jai jo reikia, ar ji nori, kad jos šalies piliečiai, pacientai, jį gautų nemokamai. Ir šiaip žinote, teoriškai, tai, jeigu vaistas yra efektyvus, jis išgydo ligą arba bent jau ypatingai pagerina gyvenimo kokybę, prailgina gyvenimą, tai žinoma, kad jo reikia, ir niekada jokia valstybė, jokia šalis nepasako, kad ne, mums nereikia vaistų. Žinoma, kad reikia, bet visą laiką yra tam tikri niuansai, o tie niuansai yra dažniausiai susiję arba su lėšų trūkumu, arba su lyderystės, valdymo sprendimais. Bet dabar palikime visa tai nuošalyje ir sugrįžkime prie jūsų klausimo – tai, ką daryti, ką gali pacientas daryti, jeigu jam reikalingas vaistas yra neprieinamas? Taip, iš tikrųjų, mūsų teisinė sistema taip sukonstruota, kad pats pacientas juk negali paimt nei iš šio nei iš to paduoti valstybę, kodėl aš negaunu šito vaisto, nes valstybė sprendžia, ar ji nori, ar nenori. Teoriškai, čia yra valstybės reikalas, ką ji nusiperka savo lėšomis ir kaip ji savo pacientus gydys. Deja, net ir Konstitucija, mano pačioje pradžioje minėta, kad pacientų teises gina Konstitucija ir laiduoja sveikatos apsaugą, medicinos pagalbą, ji neapima konkrečių detalių, o iki kokio lygio garantuojama ta pagalba, galbūt vėžį galima gydyti ir vitaminu C? Čia aišku, aš ironizuoju, ir tai jau bus laikoma, kad tai aš laiduoju pagalbą, galbūt galima paguldyti tiesiog žmogų ligoninėje ir lašinti paprastas lašelines, tai dėl to, kad Konstitucija tiesiog labai bendrai pasako, kad laiduoja, žmogus paprastai nepaims ir nepaduos valstybės į teismą už tai, kad jam nesuteikia pačio naujausio, efektyviausio, kuris visai neseniai išrastas, registruotas ir, pavyzdžiui, Vokietijoje jau yra, Lietuvoje nėra, ir, deja, yra taip, bet nėra taip viskas blogai, ir, vis tiek, aš manau, kad jeigu taip įsižiūrėjus į visą sistemą galima pamatyti šviesą tunelio gale. Ką aš turiu omenyje? Pirmiausia, mes turime įsigilinti į sistemą. Lietuvoje vaistai kompensuojami praktiškai, galima sakyti, dviem būdais arba trimis būdais, tai vienas būdas yra speciali sudaryta komisija, kuri priima sprendimą įrašyti vieną ar kitą vaistą į kompensuojamų sąrašą ir tada pacientas ten turi receptą, gali vaistinėje įsigyti, kitas – pagal tą pačią, tarp kitko sistemą, valstybė taip pat suteikia galimybę Valstybinei ligonių kasai pirkti vaistus ir tada paskirstyti ligoninėms, taip vadinami, centralizuotai apmokami vaistiniai preparatai, ir trečias būdas – dar yra atskira tokia taip vadinama labai retų ligų ir būklių komisija, kuri irgi svarsto kiekvieną individualų atvejį paciento, tada priima sprendimą kompensuoti ar nekompensuoti. Ir kiekvienas šitas kelias, jis turi savo reglamentą, savo procedūrą, per kiek laiko tai turi būti, kokius kriterijus turi atitikti ir panašiai. Tai jeigu žiūrėti iš teisinės pusės, o ką galima padaryti, ar pacientas turi teisę skųstis? Tai, mano manymu, taip, tai jeigu iš tikrųjų valstybė yra įpareigota vadovautis ir laikytis tų reikalavimų, tų procedūrinių etapų ir ji jų nedaro, tai tada čia, žinoma, yra ne kas kita, kaip neteisėtas neveikimas, už kurį, ir mūsų įstatymai sako, kad kiekvienas suinteresuotas asmuo, jeigu jis mano, kad jo teisės pažeidžiamos dėl valstybės neveikimo, turi teisę kreiptis į teismą. Lygiai taip pat mes dar turime ir dar tokį vieną pagrindą, kaip yra dėl neteisėtų valdžios institucijų veiksmų atsiradusios žalos atlyginimo, irgi galima kreiptis į teismą. Tai sugrįžtant prie to Europos žmogaus teisių teismo, aš manau, kad jeigu šiuos etapus praėjus Lietuvos teismuose, aišku, reikia tada pasižiūrėt kaip tos procedūros vykdomos, kodėl valdžios institucijos nesilaiko, tarkim, o gal jos laikosi, gal viskas yra gerai? Gal tiesiog, žinote, tas mes tokias procedūras turime ilgas apsirašę, bet jeigu ten jos yra pažeistos kai pacientas, aš kaip teisininkė, galiu pasakyti taip, jis turi teisę kreiptis dėl tų pažeistų procedūrų į teismą, nes tai įtakoja jo teises. Jis negauna gydymo ir jis gali mirti. Jo gyvenimo kokybė gali suprastėti. Tai nėra taip blogai. Vis dėlto, yra tų šansų, bet tik tiek, kad deja, jeigu taip pat atvirai, tai viešinimas ne visada padeda, galbūt reikia netgi imtis ir tokių drastiškų veiksmų.

Aistė: Taip, mes žinome, kad viešinimas tikrai neveikia taip, kaip norėtųsi. Na ir tada toks paprastas klausimas, gerai, žmogus gali kreiptis, bet tada, kas yra atsakingas už tą vilkinimą kompensavimo ar, nežinau, kaip tai įvardinti, jeigu tikrai yra matoma, kad nesilaikoma kažkokių terminų ir laukiama vaisto labai ilgai? Ir tikrai kartais nesulaukiama yra.

Rūta: Čia, žinokite, yra kompleksinė problema. Jeigu dabar mes kalbam konkrečiai apie tą ilgą procedūrą, kaip yra sprendžiama, kokie vaistai bus kompensuojami, tą vadinamą sveikatos technologijų vertinimo procesą ir dabartinį ilgą periodą, laikotarpį, kaip jūs minėjote tuos metus, tai čia yra kompleksinė problema. Tai nėra vienas kažkoks konkretus žmogus kaltas, čia yra kompleksinė problema, susidėjusi dėl to, kad pasikeitė reguliavimas, atsirado papildomos pareigos valstybinėms institucijoms papildomai kažką daryti tame procese, nebuvo skirta lėšų pasamdyti reikiamus asmenis, tinkamus asmenis, tada nebuvo skirta lėšų juos išlaikyti, nes viena yra pasamdyti, bet tu taip pat tą žmogų turi išlaikyti ir taip toliau. Tai lėšos, žmogiškieji resursai, tada apskritai gal net ir politinė valia, nes, o, kodėl lėšos nebuvo skirtos? Ar dėl to, kad kažkas nepaprašė, ar dėl to, kad gal prašė, bet vis tiek nedavė, nes, matote, čia yra toks kompleksinis dalykas, tai nėra kalta ar viena institucija, ar viena ministerija, čia yra labai labai toks susipynęs politinis, teisinis, reguliacinis aspektas, bet šiaip, jeigu sugrįžtant prie to, kur aš sakau, kad, žinoma, yra teisinių priemonių, tai čia jau yra technikos dalykas, labai priklauso nuo situacijos.

Aš dar norėjau pasidalinti, vienas Lietuvoje retas buvo atvejis, bet buvo viena byla, kai artimieji pacientės vardu kreipėsi į teismą. Ten labiau buvo susijęs su retų būklių ir ligų komisijos sprendimu, nes buvo nuspręsta nekompensuoti reikiamo vaisto, ir buvo kreiptasi į teismą. Teismas pasakė, kad čia yra komisijos kompetencija, ne teismo ir panašiai, procedūros reguliavimai nebuvo pažeisti. Vis tiek nenuleido rankų pacientės artimieji ir galiausiai teismas nusprendė, kad reikia priimti sprendimą kompensuoti reikiamą vaistą tam tikram pacientui. Tai ten buvo atsakovas, prieš ką tu pateiki tą ieškinį, tai buvo įvardinama valstybė, atstovaujama sveikatos apsaugos ministerijos. Bet čia žinokite, kas yra atsakingas, čia labiau toks technikos dalykas. Čia, iš principo, reikia žiūrėti konkrečią situaciją ir kur konkrečioje situacijoje ar procedūros, ar kažkokie reikalavimai buvo pažeisti, o gal jie ir nebuvo pažeisti, gal tai yra, kaip ir sakiau, tai susiję su begale priežasčių ir kur pažeidimo gal nėra, bet tiesiog yra dėl kartais objektyvių priežasčių nepriimamas sprendimas.

Aistė: Dar grįžtant prie kompensavimo tvarkos šiek tiek, kaip ir minėjote, apie tuos kelis būdus. Tai iš teisinės pusės žiūrint, ar nėra taip, kad, jeigu, pavyzdžiui, žmogus serga ypatingai reta liga ir jis gali kreiptis būtent pagal retų ligų ir būklių sąrašą, ar nėra taip, kad jam tarsi labiau pasiseka negu, tarkim, žmogui, kuris serga krūties vėžiu, kuris nepatenka į tą retų būklių sąrašą. Ar nėra taip, kad šių pacientų gydymo prieinamumo teisės yra skirtingos?

Rūta: Žinokite, mano nuomone, ir taip, ir ne, nes aš per savo praktiką esu mačiusi ir tokių atvejų, kai turi tikrai sunešioti geležines kurpaites asmuo ar asmens artimieji, kuris serga ypatingai labai reta būkle ar liga, nes irgi neįmanoma ir kreipiasi, ir įrodinėja, ir ten irgi begalė, begalė prirašyta kriterijų, tavo būklė turi būti labai reta. Na, o ką reiškia labai reta? Vėlgi, tada ar mes imame Lietuvos statistiką? Ar mes imame europinę statistiką? Paskui turi vaistas atitikti terapinę naudą. Paskui dar trečias kriterijus, turi pakakti lėšų privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžete ir panašiai, ir panašiai. Tai kartais ir ten reikia sunešioti geležines kurpaites ir esu atstovavusi ir pacientų artimiesiems, kur mes irgi kreipėmės ir dėl vilkinimo, ir dėl nepagrįstų sprendimų priėmimo ir panašiai, bet kartais procesas gali būti greitesnis, palyginus, jeigu tavo liga ar būklė nėra reta ir tau tiesiog reikia laukti to kito standartinio proceso, kol tavo vaistas bus įrašytas į kompensuojamų sąrašą, o tai reiškia, kol jis praeis visą tą sveikatos technologijų vertinimą, kuris šiai dienai, kaip jūs ir paminėjote, yra be galo ilgas. Šiaip tiesiog dėl įdomumo, tai vidutiniškai trunka tas visas vertinimas 594 dienas, tai yra maždaug 4 su puse karto ilgiau negu Vokietijoje ir net 3 su puse karto ilgiau negu numato mūsų pačių įstatymas pareigą atlikti tą procesą. Tai taip, kartais, iš tikrųjų, galiu sutikti su jūsų klausimu, kad lyg ir sergi neypatingai reta liga ir įvairių vaistų yra, jie yra registruoti, jie kitose šalyse prieinami, bet vien dėl to, kad tu esi lietuvis ir Lietuvoje, tu, deja, negali jo gauti ir tu negali gydytis, nors tau kiekviena diena svarbi, bet tu turi laukti 594 dienas. Tai taip, bet, žinoma, yra ir labai daug skaudžių atvejų ir su labai retų ligų gydymo kompensavimu. Ten irgi labai dažnai pacientai, o ten kartais dar jautresnės situacijos būna, nes ten ypatingai svarbi kiekviena netgi sekundė. Ten irgi būna, kad tiesiog užburti pragaro ratai, tai to trūksta, tai ano trūksta, tai vis dar tas kriterijus, senas kriterijus, tai komisija nesusirenka į posėdį, tai lyg ji gavo raštą, bet dar nesprendė ir panašiai, ir panašiai. Tai mano atsakymas taip ir ne, nes ir vienu, ir kitu atveju, deja, yra daug labai blogų pavyzdžių mūsų sistemoje.

Aistė: Kaip minėjote, kad yra atvejų, kai pacientai kreipiasi ne į teismą, bet, kaip suprantu, tai nėra dažni atvejai?

Rūta: Žinokite, jeigu nuoširdžiai tai tas sėkmingas atvejis buvo vienintelis ir aš labai džiaugiuosi juo ir dėl to, kad pacientė gavo gydymą ir ji šiandien gyva sveika, ji gali būti šalia mūsų, ir tuo, kad teismai iš tikrųjų įsigilino į vaistų kompensavimo visus niuansus, tas visas detales, todėl, kad anksčiau būdavo netgi gal, kai net ir negalėdavai prognozuoti šansų, ar verta pacientui leisti savo laiką, eikvoti energiją, nes tai irgi susiję ir su sveikata, nėra lengva nei pačiam, nei teisininkus samdant vaikščioti po teismus. Bet kai matydavai, kad teismai visą laiką sakydavo, čia yra ne mūsų kompetencija, ką nusprendė kompetentingos institucijos, tas yra gerai, viskas čia yra tvarkoje, čia jokios kaltės mes nematome, nėra lėšų ir nėra lėšų. Tai tada, iš tikrųjų, buvo kaip ir sunku prognozuoti, ir netgi patarti pacientams kažką, nes niekada nežinodavai, kaip, o dažniausiai būdavo nekaip, tai tas sėkmingas atvejis parodė, kad yra įmanoma, jeigu iš tikrųjų nori, gali, turi jėgų, tai yra įmanoma, ir aš labai džiaugiuosi ta byla.

Aistė: Dar kyla klausimas, kaip jūs manote, kodėl taip mažai žmonių kreipiasi, nes tų atvejų, tai ir mes žinome iš asociacijos narių patirties, kad yra tikrai daug. Tai aš čia galiu tik spekuliuoti, kad kažkokių žinių specifinių trūkumas ar galbūt ir kaip minėjote, tas sveikatos faktorius irgi yra tikrai ne paskutinėje vietoje, ar ne, kai tu net neturi gal jėgų galvot apie kažkokį teisinį dar procesą?

Rūta: O pagalvokite, pavyzdžiui, jeigu jūsų artimam žmogui taip atsitiktų arba jūs sirgtumėte, ar iš tikrųjų jūs turėtumėte dar jėgų užkurti visą bylinėjimosi procesą? Žinokit, aš nemanau. Aš pati, pavyzdžiui, būdama teisininke, klausimas, ir jeigu aš sirgčiau, ar aš turėčiau dar jėgų sėsti, rašyti ir sakyti, kad remiantis tuo buvo pažeistas tas, remiantis tuo pažeistas tas, prašom ten atlyginti, dar eiti į teismą ar jungtis per nuotolį, susidurti akis į akį su institucijos atstovais, kurie galiausiai vis tiek turės nuspręsti, ar tau skirti vieną ar kitą vaistą. Žinokite, klausimas, ar mes išdrįstume tą daryti? Tai yra susiję iš principo su sveikatos, jėgų, noro, motyvacijos turėjimu ir dar kitas dalykas, kodėl nėra tų bylų, todėl, kad mes neturime patirties, praktikos neturime.

Turim tiktai vieną bylą kolkas, jeigu būtų gal kažkokios greitesnės teisminės procedūros, tai galbūt ir daugiau, kaip, pavyzdžiui, žalos be kaltės modelis. Mes kalbėjome pradžioje, yra daug besikreipiančių pacientų, jie supranta, kad jie patyrė žalą, jie parašo paprastos formos, laisvos formos skundą komisijai. Komisija jį išnagrinėja arba priteisia, arba ne ir viskas. O su teismais, čia jau nepaprasta forma. Čia jau tu turi įrodinėti, kur konkrečiai, kas buvo nepadaryta, kur konkrečiai buvo neteisėtas veiksmas, kur priežastinis ryšys ir panašiai. Čia yra jau laiko, ypatingai laiko, jau nekalbu apie teisines žinias ar išlaidas teisininkams.

Aistė: Yra reikalų. Tai čia turbūt arba artimieji gali padėti, arba, iš tikrųjų, jeigu yra pakankamai lėšų, tai kreiptis į teisininką, bet pačiam turbūt tas kelias toks gana sunkus.

Rūta: Taip, bet mes taip truputį jau pradėjom labai negatyviai kalbėti, bet, iš tikrųjų, aš ką noriu pasakyti, tai teismai niekada, žinokite, ar tai būtų šita sritis, susijusi su paslaugomis, vaistų prieinamumu, ar tai būtų bet koks kitas teisinis ginčas pradedant kokia žemės nuoma ar kažkokių ten pirkimu – pardavimu, teismai niekada nėra lengvi, bet gal reikia tikėtis. Aišku, tas klausimo kėlimas, rankų nenuleidimas. Juk nesunku, iš tikrųjų, paimti ar paskambinti, ar parašyti, pasakyti, žiūrėkite, ten atsiųstas prašymas, jūs turite išnagrinėti, gal galite pasakyti, kokia stadija, koks statusas? Tiesiog aktyviai domėtis savo atveju. Galbūt kiekvienas pacientas už save jam ir sunku, ar artimiesiems, bet tada yra draugijos, asociacijos ir panašiai, ir aktyviai domėtis, aktyviai kelti klausimą ir žiūrėti, kokios yra galimybės užsienyje, rodyti. Aš nežinau, pavyzdžiui, jeigu aš susirgčiau man pirmiausia, iš tikrųjų, būtų aktualu, o kokios yra galimybės, nebūtinai Lietuvoje, bet kokios yra galimybės pasaulyje, galbūt Europoje, o tada pasižiūrėti, o kaip, kokios galimybės tai gauti Lietuvoje. Gal jau šiuo metu, pavyzdžiui, ten vienas ar kitas reikiamas vaistas jau bebaiginėja paskutinę vertinimo stadiją ir tuoj bus įrašytas į kompensavimo sąrašus. Gal jis neįrašytas dėl įvairių kokių nors, kad ir biurokratinių priežasčių? Bet gal tada reikia kelti klausimą, gal net užtektų, žinote, tada tą savo teisę ginti ir įgyvendinti paprastesniu būdu, nereikėtų tų teismų, o kartais, galbūt jeigu yra galimybių, yra artimieji stiprūs, kas padeda, nebijoti ir šitos galimybės, paprašyti, kad šį klausimą išspręstų teismas, kaip nepabijojo vienos pacientės artimieji.

Aistė: Ar galima apibendrinti šitą mūsų antrą dalį ir kažkokius žingsnius nurodyti, ką pacientui daryti dėl to negaunamo gydymo. Jūs čia daug ką ir suminėjote, bet taip dar struktūruotai šiek tiek.

Rūta: Tai, jeigu paliekame nuošalyje šiaip žalos ar teisių pažeidimą, kai mes kalbėjome, komisijos ir įstaigos, ir akreditavimo tarnybos. Jeigu dabar dėl negaunamo gydymo, jeigu taip labai apibendrinant, tai pirmiausia, reikėtų išsiaiškinti, jeigu jau mes preziumuojame, kad mes žinome, kad mums yra gydymas reikalingas tam tikras, kurio mes negauname, mums reikėtų pirmiausia išsiaiškinti situaciją tai, kur jis yra užstrigęs? Gal jis yra užstrigęs dėl to, kad į Lietuvą jo tiesiog niekas neatveža? Tada reikia galbūt svarstyti, ar važiuoti į užsienį, gauti galimybę gydytis, gal yra alternatyvų? Jeigu jis yra užstrigęs, tas negaunamas gydymas, vertinimo etape, tam vadinamajam sveikatos technologijų vertinimo etape, pacientai, bent jau pacientų organizacijos jos yra dalis to vertinimo proceso, tai yra vieša informacija, jos gali patikrinti, pažiūrėti, o kokia stadija to vertinimo, ar jau jis vertinamas ir ten beliko tik priimti sprendimą, ar ten jau tiktai vykdomos derybos tarp gamintojo ir valstybės. Ar vis dar vertinama, gal galima tada pasižiūrėti, ar jau suėjo tie vadinami įstatyminiai terminai, ar nesuėjo? Jeigu suėjo, tai galbūt galima irgi klausti, rodyti, kiek tai yra svarbu, aktualu pacientui. Pirmiausia, reikėtų, išsiaiškinti, kokia stadija, tada trečias etapas pagalvoti, ką galima šitoj situacijoj padaryti, ar kažkiek palaukti. Aš žinau yra atvejų praktikoje, kai tam tikri pacientai per tam tikrus fondus paramos ir panašiai, pradžią jau pradeda, aišku, žinodami, kada bus, ar tiesiog su gydytoju kažkokias alternatyvas tada pasvarsto ir palaukia, ir panašiai. Jau tada trečias, jeigu tai yra kažkokie piktybiniai, tokie jau, žinote, kur metų metus nepakeliamas dokumentas ar panašiai, ar dar kažką, tai tada jau atitinkamai ir žiūrėti, pasitarus galbūt ir su gydytoju, ir su atstovaujančia asociacija, ir galbūt, ir teisininkais, ką galima šitoje situacijoje daryti?

Kitos tinklalaidės

Užsisakyk naujienlaiškį

Partneriai