Ką svarbu žinoti apie mielomą?

Pokalbis su VUL Santaros klinikų Hematologijos, onkologijos ir transfuziologijos centro docentu Valdu Pečeliūnu.

Aistė: Pradėsiu keliais faktais: Lietuvoje kasmet diagnozuojama apie 150 naujų mielomos atvejų. Ja dažniau serga vyresni nei 65 metų žmonės ir liga kiek dažniau yra diagnozuojama vyrams. Taigi, pirmiausia, trumpai apžvelkime, kas per liga yra mieloma ir ką svarbu apie ją žinoti.

Doc. Valdas Pečeliūnas: Mieloma, mielominė liga, dauginė mieloma – nėra tiek svarbu, kaip mes ją pavadinsime. Tai yra onkologinė liga, kraujo sistemos onkologinė liga, jeigu šiek tiek tiksliau, tai imuninės sistemos, imuninių ląstelių, B limfocitų onkologinė patologija. Dažnis, kaip jau ir paminėta, apie 150, galbūt 180 atvejų Lietuvoje per metus. Tai yra viena iš dažniausių kraujo ligų, sudaro apie 10 proc. kraujo vėžių ir iki 2 procentų visų onkologinių susirgimų. Tai yra santykinai dažnas onkologinis susirgimas ir jo ypatumas, kad labai skirtingai pasireiškia. Mes, kaip gydytojai, vertiname, kad turėtų būti vadinama klinikinė pentada arba 5 simptomai, susiję su mielomine liga: kraujo rodiklių pablogėjimas, toks kaip anemija, hemoglobino kiekis sumažėja, kaulų pažeidimai, inkstų pažeidimai, būna kalcio kiekis padidėjęs, imuninės sistemos slopinimas, sutrikimas. Yra svarbu, kad vienam žmogui gali būti visi šie 5 požymiai, kitam žmogui gali būti situacija, kad nei vienas iš jų nepasireiškia. Eiga labai labai skirtinga, ir klinikinė išraiška irgi gana skirtinga šitos ligos. Taigi, kiekvienas pacientas turi iš tikrųjų šiek tiek skirtingą ligą – toks pagrindinis portretas ligos susipažinimui.

Aistė: Ar yra aišku, nuo ko priklauso ta eiga ar, tarkim, yra sąsajų, galbūt su amžiumi ar gretutinėmis ligomis?

Doc. Valdas Pečeliūnas: Ligos eigą standartiškai vertiname nustatydami stadiją. Yra įdomu, kad stadizacijos sistemos per paskutinius 20 metų, kiek aš esu hematologijoje, pasikeitė jau 4 kartą. Pirmiausia dėl to, kad keičiasi gydymas. Jam pakitus, gydymas, prieš tai buvusią blogos rizikos mielomą, veikia geriau negu mažesnės rizikos mielomą, atitinkamai pasikeičia rizika ir nustatomi nauji rizikos faktoriai. Kai aš pradėjau gilintis į hematologiją, rezidentūroje hematologijos, buvo tokia Durie – Salmon stadizacijos sistema, ją labai aiškiai atspindėjo ligos masė – kuo daugiau ligos, tuo blogesnė prognozė. Bet vystantis gydymui, jau 2008 – 2010 metais buvo pastebėta, kad nuo ligos masės nelabai priklauso, labiau priklauso išeitys nuo tam tikrų biologinių faktų ir buvo įvesta tokia tarptautinė stadizacijos sistema.

Vėliau, 2017 metais, ji buvo peržiūrėta, buvo tokia peržiūrėta stadizacijos sistema, nes tas gydymas toliau tobulėjo ir pastaruoju metu ypatingai plačiai pradėta taikyti, vėlgi, ne visuose centruose, bet tuose, kurie turi gerą genetikos laboratoriją, „Mayo“ klinikos vadinamoji „Smart“ stadizacijos sistema, kur labai didelė reikšmė teikiama genetiniams faktoriams. Taip sakant, taikant efektyvų šiuolaikinį gydymą, šita stadizacijos sistema labai pasiteisina. Tai reiškia labai stipriai keičiasi ir stadijos, ir nustatymas, ir įdomus faktas, kad ligoje gali būti daug ląstelių kaulų čiulpuose, gali būti didelė ligos masė, bet prognozė gali būti žymiai geresnė už prognozę pacientui, kuris turi mažai ligos ir mažą ligos masę. Labai svarbūs yra biologiniai ligos požymiai. Tai atsakydamas į klausimą plačiau, labai svarbi biologija, ypatingai genetiniai pokyčiai, kurie nustatomi ligos ląstelėse, ir tas daugiausiai lemia ligos išeitis ir gydymo rezultatus.

Aistė: O ar žmogus, kuris serga, gali kažką padaryti dėl tų pokyčių. Turbūt jis negali kontroliuoti, ne nuo jo tai priklauso?

Doc. Valdas Pečeliūnas: Iš esmės, taip, ligos biologijos žmogus negali paveikti, bet yra dalykų, kuriuos žmogus gali padaryti ir, kurie įtakoja išeitis. Yra du paprasti dalykai, Jūs jau paminėjote laidos įžangoje – žmogaus fizinė būklė, kuri gana stipriai įtakoja išeitis netiesiogiai, bet tas žmogus, kuris yra fiziškai pajėgus, tarkim, daug juda, neguli lovoje, neužsidaro kambaryje, paprastai mes jam galime suteikti pilnavertę pagalbą, taikyti pilną gydymą, išlaikyti vaistų dozes, gydymo intervalus teisingai, nereikia mažinti vaistų, nereikia mažinti gydymo intensyvumo, reiškia, mes galime pasiekti maksimaliausią efektą su tomis priemonėmis, kurias turime. Yra vienas įdomus klinikinis tyrimas, kur buvo palygintos išeitys pridėjus naują vaistą. Žmonės gavo 2 gydymus. Vienas gydymas buvo vadinamas auksinis standartas. Kitas gydymas buvo pridėjus imunoterapiją prie auksinio standarto. Tas tyrimas atliktas prieš 7 metus, mes jau dabar žinome, kad tas naujas gydymas, nauja imunoterapija yra žymiai efektyvesnė ir pridėjus naują vaistą gydymas buvo žymiai efektyvesnis. Tai išanalizavus to tyrimo duomenis pagal žmonių fizinę būklę, jų aktyvumą, buvo nustatyta, kad žmonės, kurie yra fiziškai pajėgūs, net gaudami mažiau efektyvų gydymą, turėjo tokius pačius gerus rezultatus kaip fiziškai mažiau pajėgūs, trapesni žmonės, gavę patį moderniausią gydymą. Iš esmės, mes turime aiškų įrodymą, kad fiziškai aktyvūs, stiprūs žmonės turi geresnes išeitis.

Ar yra duomenų, parodančių, kad žmonės, kurie pagerino savo fizinį aktyvumą, tarkim, nuo ligos diagnozės iki kažkurio gydymo etapo ar ligos etapo, jų išeitys pagerėjo? Tų duomenų yra, bet jų labai nedaug. Bet vėlgi, aš iš savo asmeninės praktikos, galiu pasakyt, kad ta dalis susirgusių žmonių elgiasi labai pasyviai. Yra skausmas, yra gydymas, jis sustoja, nebejuda, neina į darbą, užsidaro namuose lieka tokioje situacijoje, kurioje jų fizinis pajėgumas krenta labai stipriai, jiems dažniausiai mes tikrai negalime pilno gydymo realizuoti, jie žymiai dažniau patiria komplikacijas, dažniau turime nutraukti gydymą. Iš esmės, mes negalime efektyviai gydyti tokių žmonių. Tie žmonės, kurie net ir po kaulų lūžių stojasi ant kojų, būna fiziškai aktyvūs, stengiasi, dirba, juda, jų galimybė atlaikyti gydymą yra žymiai didesnė, žymiai rečiau komplikacijos būna, mes juos galime efektyviai gydyti taip, kad labai stipriai priklauso nuo žmogaus fizinio aktyvumo.

Kitas labai svarbus faktorius yra svorio netekimas, kas praktiškai vienareikšmiškai arba didele labai dalimi priklauso nuo to, ką žmogus valgo. Kiekvieną kartą – vėžys, stresas, vaistai, pykinimas, nerimas – tikrai yra tie faktoriai, kurie daugeliui žmonių sumažina apetitą, jie nustoja valgyti, prisiklauso gandų iš giminaičių, artimųjų ir kitų geranoriškų žmonių, ko nevalgyti. Beveik visi pasakoja, ko nevalgyti arba ką valgyti, nuo ko pasveiks – tų gandų yra labai daug. Rezultatas vienas – žmogaus kūno masė pradeda mažėti, jis išsenka. Vėlgi, išsekę žmonės, yra vienareikšmiškai įrodyta, turi daugiau gydymo komplikacijų, turi daugiau ligos komplikacijų, sunkiau atsistato po gydymo. Dažniausiai galimybė gydyti tokius žmones yra menkesnė, mažesnės dozės, didesni intervalai, dažnesnės pertraukos lygu mažiau efektyvus gydymas, lygu blogesnis rezultatas. Tai yra du dalykai ir tie dalykai yra pačio paciento atsakomybė. Ir aš, bent jau savo konsultacijose, dažniausiai jau pačioje pirmoje konsultacijoje, stengiuosi išaiškinti tas atsakomybės sritis. Žmogaus atsakomybė yra judėti, valgyti, daktaro atsakomybė – surasti jam geriausią gydymo būdą, pritaikyti geriausią schemą, stengtis išvengti komplikacijų, jeigu jos būna – stengtis išgydyti, kad gautų žmogus patį efektyviausią įmanomą gydymą, bet žmogus turi prisiimti atsakomybę, turi išlaikyti savo kūno masę, kai kuriais atvejais padidinti ją, turi būti fiziškai aktyvūs pagal savo galimybes, bet praktiškai visi turi tas galimybes. Kartais reikia šiek tiek fantazijos, bet dažniausiai užtenka tiesiog vaikščioti.

Aistė: Kalbant apie gyvensenos pokyčius, turbūt nereikia suprasti, kad reikia pradėti intensyviai sportuoti, bet iš tikrųjų, labai dažnai žmonės, kai sužino diagnozę onkologinės ligos, jie imasi keisti kažką savo gyvenime ir daro tokius drastiškus dalykus, ir mityba, turbūt, yra dažniausia sritis, kurią bando kontroliuoti. Ir pats užsiminėte apie mitybą, ir man atrodo, kad apie tai daug kalbama, kad, ypač susirgus onkologinėmis ligomis, nereikia imtis tokių didelių pokyčių, geriau pasikonsultuot, kad ir su gydytoju dietologu, bet ta tema tokia yra aktuali, nes ir per konferencijas klausimų apie mitybą visuomet sulaukiame ir jie būna labiau apie tai, ko atsisakyti. Ir grupėse, kur žmonės bendrauja, dažniausiai apie atsisakymą kažkokio produkto, tarkim, cukraus, kuris maitina vėžines ląsteles, tokia populiari teorija. Galbūt jūs žinote daugiau, pavyzdžiui, ar yra kažkokių tyrimų, kurie patvirtina, kad kažko atsisakius, gali būti geriau liga valdoma?

Doc. Valdas Pečeliūnas: Labai svarbius aspektus užkabinote. Pirmas dalykas, dėl intensyvumo fizinės veiklos turėsiu komentarą. Antras dalykas, dėl nerimo ir bandymo kontroliuoti situaciją. Kai žmogus turi nerimą, dažniausiai tą nerimą sumažinti siekiama kažkokia aktyvia veikla, kad žmogus pajaustų kontrolę ar kontrolės iliuziją ir taip sumažintų savo nerimą, ir tas nebūtinai teigiamai veikia išeitis ar, apskritai, kažką gero padaro. Deja, dažniausiai turime priešingus rezultatus.

Dėl fizinio aktyvumo. Šiaip intensyvus fizinis krūvis yra, aš įvardinsiu tokiu žodžiu, gėris. Aukšto intensyvumo, fizinis krūvis yra gėris, bet, tarkim, sergant mielomine liga labai dažnai, 80 proc. žmonių turi skeleto pažeidimus. Tikrai reikia aptarti su gydytoju. Kiti žmonės turi gretutinių ligų, tai yra vyresnio amžiaus žmonių liga, pavyzdžiui, širdies kraujagyslių ligos, tad fizinį aktyvumą reikia aptarti, bet iš esmės, aš sakyčiau, pagal galimybes maksimaliai intensyviai turi žmogus judėti. Jeigu paklaustų manęs, ar geriau nueiti, tarkim, 5 km per 1 valandą, ar geriau nueiti arba, šiuo atveju, nubėgti 5 km per 30 minučių, žymiai daugiau naudos būtų iš trumpesnės trukmės intensyvesnio krūvio. Intensyvumas labai svarbus faktorius, siekiant geresnio rezultato. Vėlgi, tai daugiau tinka jaunesniems žmonėms, be gretutinių ligų. Skeleto pažeidimas dažniausiai iš esmės netrukdo, tiesiog reikia rasti būdą, kaip tą fizinį aktyvumą turėti. Tai kiekvieną atvejį reikėtų aptarti su gydytoju, bet fizinis aktyvumas beveik visais atvejais yra teigiamas ir beveik visais atvejais iš savo praktikos galiu pasakyti, kad yra randamas būdas, kaip žmogui fizinį aktyvumą išlaikyti, ir net aukšto intensyvumo fizinį aktyvumą.

Kitas dalykas dėl valgymo ir nevalgymo. Aš labai paprastai atsakysiu – esminis teisėjas čia yra svarstyklės. Žmogus turi išlaikyti stabilią kūno masę. 5 proc. kūno masės sumažėjimas per 3 mėnesius jau neigiamai veikia išeitis. Cukraus istorija, yra ne vien cukraus, yra daugelis dietų, keto dieta ar cukrus banaliai, aš gal atsakysiu tokiu tyrimu dideliu, vokiečių mokslininkų, neseniai apžvalga padaryta visų dietų, kurios yra rekomenduojamas ir, vienaip ar kitaip, mokslininkai tiria poveikį pacientams sergantiems vėžiu. Apžvelgta tikrai labai daug dietų buvo – 16 išrinkta kaip dažniausiai aptarinėjamų. Tai atsakymas vienareikšmis buvo – nei viena dieta neįrodė jokio teigiamo efekto vėžio gydymo rezultatams. Kas aiškiai turi neigiamą efektą, tai kūno masės mažėjimas. Aš dažniausiai žmonėms nerekomenduoju arba nedraudžiu laikytis vienos ar kitos dietos su sąlyga, kad jie išlaikys kūno masę. Ir cukrus, apskritai, nėra teigiamas dalykas. Aukšto glikeminio indekso maistas arba didelis glikeminis krūvis iš esmės yra neigiamas dalykas sveikatai. Bet, jeigu žmonės, ribodami vieną ar kitą produktą, susiduria su kūno masės mažėjimu, užveda katabolinius procesus organizme, tas galiausiai jų išeitis paveikia neigiamai. Tai tiesiog nutraukti valgymą, turėti tą svorio kritimą, yra nepalanku. Šita problema turi būti išspręsta. Jeigu žmogus sugeba išlaikyti kūno svorį, yra teigiama. Tie, kurie turėjo nukritusį kūno svorį, jiems reikėtų priaugti.

Aš turėjau stažuotę savo karjeros pradžioje, gal prieš 14 metų, „Charité“ ligoninėje, dietologijos centre, ten vieni geriausių klinikinės mitybos specialistai apskritai pasaulyje, aukščiausio lygio. Tai viena iš frazių, kuri man labai užstrigo, ir aš manau, su savo tam tikra patirtimi, kad ji yra labai teisinga – žmogui virš 60 metų geriausias patarimas yra išlaikyti stabilų kūno svorį. Ir tas buvo pritaikyta iš esmės visiems: ir pacientams, ir ne pacientams, nes tie svorio svyravimai beveik visada turi ir neigiamą savo pusę. Ir tas mūsų įsitikinimas, kad svorio mažinimas visada yra gerai – taip, kai kuriais atvejais turi teigiamos įtakos, bet tą reikėtų padaryti atsargiai, nes mes galime ir žalos gauti. Ir šiuo atveju, sveikam žmogui galbūt ta žala nebus tiek didelė ir nesukels rimtų pasekmių, bet vėžiu sergančiam žmogui ta žala gali būti kritinė. Dėl to vėžiu sergančiam žmogui patarimas išlaikyti stabilią kūno masę yra labai stiprus.

Aistė: Vienas iš labiausiai rūpimų klausimų, kai žmogus suserga kraujo vėžiu, ar liga yra išgydoma, tai, kaip yra su mieloma?

Doc. Valdas Pečeliūnas: Aš paprastai galėčiau atsakyt, taip, bet.

Aistė: Tai pakalbėkime apie tuos bet.

Doc. Valdas Pečeliūnas: Vertinama, kad apie 10 – 15 proc. pacientų – kai kurie optimistiškesni autoriai teigia iki 20 proc. – liga negrįžta po gydymo. Jeigu buvo nustatyta aukštos rizikos, labai aukštos rizikos liga ir žmogus gavo intensyvų gydymą, ir liga 5 metus negrįžo, yra labai maža tikimybė, kad ji kada nors sugrįš. Jeigu liga buvo vidutinės arba žemos rizikos ir 10 metų negrįžo, tai irgi labai didelė tikimybė, kad liga negrįš. Mes tuos pacientus vadiname praktiškai pasveikusiais, angliškai tas terminas skamba „operationally cured“ – beveik garantuota, kad jie pasveikę. Aš, iš tikrųjų, dabar labai dažnai, kiekvieną savaitę turiu pacientus, kuriems gydymas buvo baigtas prieš 10 ir daugiau metų, ir jiems liga nesugrįžo. Dabar tik vieną atvejį galėčiau pasakyti, kur daugiau negu po 10 metų liga sugrįžo, bet mums nereikia gydyti jos, ten labai pradiniai pokyčiai. Tai taip, tokių pacientų yra, o mes galbūt galime vertinti apytiksliai 15 proc. Kas yra labai svarbu, pažanga šios ligos gydyme yra labai sparti ir, tarkim, per paskutinius 5 metus atsirado labai stiprių vaistų, labai efektyvių vaistų, kurie neabejotinai tą procentinę dalį žmonių, kuriems liga negrįš, padidins. Bet iš rezultatų, iš gydymo pasirinkimo, kurį mes turėjome prieš 10 metų, aš galiu pasakyt, kad 10 – 15 proc. žmonių tikrai liga negrįžta 10 metų po gydymo ir jie yra praktiškai pasveikę. Su tais vaistais, kuriuos mes turime šiandien aš galiu tvirtai pasakyti, kad ta proporcija bus didesnė, bet mes galbūt 2030 metais susitikę galėsime aptarti tą klausimą.

Aistė: O kaip yra gydoma ši liga? Kaip ir užsiminėte, kad kartais net pradžioje nereikia skirti gydymo, užtenka stebėti, ar ne?

Doc. Valdas Pečeliūnas: Mes šitą ligą, jeigu nežiūrėti į tas stadijas, skirstome į kelias grupes. Yra ikivėžinė būklė su mielominėmis arba su plazminėmis ląstelėmis, tai yra vadinama monoklonine aiškios reikšmės gamapatija, tai čia yra ne vėžys. Yra rusenanti, mieloma, kai mes tikrai nustatome supiktybėjusias ląsteles, bet jos dar neturi jokios įtakos žmogaus sveikatos būklei. Tai yra labai ankstyva fazė ir šiuo metu kaip tik vyksta klinikiniai tyrimai, kur bandoma nustatyti, kuriems šitų žmonių reikia gydymo ir kur tas gydymas reikšmingai prailgina išgyvenamumą, o kuriems galima ir netaikyti gydymo. Ir vėliau jau seka mielomine liga yra 7 pagrindiniai kriterijai, plačiai vadinami tokiu „SLiM-CRAB“ akronimu. Ir jeigu jau vienas iš tų „SLiM-CRAB“ faktorių yra, mes vertinam, kad tą ligą reikia gydyti, ir tie pacientai jau gauna gydymą. Ir šitų žmonių, kurie turi mielominę ligą su vienu iš šitų kriterijų, riziką mes vertiname pagal arba realizuotą tarptautinės stabilizacijos sistemą, arba „Mayo“. Iš tikrųjų, ir šitą, ir šitą beveik visiems pacientams įvertinome riziką.

Aistė: Tada norėtųsi aptarti gydymo prieinamumą, nes vien pažiūrėjus asociacijos „Kraujas“ interneto puslapį dažniausiai kalbama apie tai, kaip mieloma sergantys pacientai negauna gydymo ir būtent mielomos pacientai yra tie, kurie dažniausiai kreipiasi į mus, prašydami kompensuoti jiems gydymą. Tai jau iš to galima suprasti, kad tą situacija turbūt nėra tokia, kokios norėtųsi.

Doc. Valdas Pečeliūnas: Šita liga yra labai ypatinga, pirmiausia dėl to, kad jai gydyti yra patvirtinta daugiausia, ar pavadinkime, bene daugiausiai, nes situacija sparčiai kinta, naujų vaistų ir metodų iš visos onkologijos. Nekalbame apie kraujo ligas, bet kalbame apie visą onkologiją ir tikrai naujų gydymo metodų ir naujų vaistų yra daug. Mes dabar skaičiuojame, skirtingais skaičiavimais, tarkim, apie 15 gydymo būdų ir dauguma iš jų yra inovatyvūs, kur įeina 1, 2, 3, kartais net ir 4 vaistai, iš kurių, tarkim, 2 – 3 gali būti naujos kartos, ypatingai brangūs vaistai. Tai tokiose aplinkybėse tikrai ypatingai jaučiasi, kad mes ne visas priemones turime, ir, deja, kai kurių vaistų, kurių kompensavimas, vakarų Europos šalyse jau 2015 metais, net ir anksčiau, buvo prieinamas, Lietuvoje iki šiol nėra kompensuojami. Dalis iš šitų vaistų jau yra tapę generiniais, jų patento galiojimas pasibaigė. Yra vienas preparatas, kuris kainuodavo per mėnesį 6 – 7 tūkstančius eurų, dabar jis kainuoja apie 200 eurų, ir jis vis tiek nėra kompensuojamas, nors aiškiai įrodyta, 4 klinikiniai tyrimai įrodė, kad jis prailgina išgyvenamumą. Tai yra pigus vaistas onkologijoje, labai pigus vaistas – 200 eurų per mėnesį. Įrodyta, kad jis pailgina išgyvenamumą, ne kažkokį laiką iki progresijos, ne simptomus pagerina, bet jis prailgina gyvenimą pacientų, ir deja, iki šiol jis nėra kompensuojamas. Ir kokia čia yra problema, kad tas vaistas jau yra generinis, jį gamina kompanijos, kurios paprastai neteikia paraiškų, neatlieka sudėtingų farmakoekonominių analizių ir tiesiog jos nelabai pajėgios yra kreiptis su pilnavertiškai užpildytu pareiškimu į mūsų institucijas ir mes esame užstrigę tokioje beviltiškoje situacijoje. Visame pasauly šito vaisto prieinamumas yra tiesiog universalus, visos naujos gairės yra kuriamos įskaitant, kad tas vaistas jau yra prieinamas, kad pacientai jau juo buvo gydyti taip, kaip priklauso ir kaip visame pasaulyje gydoma. Lietuvoje mes turime unikalią situaciją ir, deja, jau mums net yra sudėtinga daryti lietuviškas gaires gydymo, nes niekas nebekalba apie tokius pacientus, kurie pirmoje gydymo eilėje negavo to vaisto ir tai yra man asmeniškai nelabai suvokiama, mūsų institucijų pozicija tiesiog nesuvokiama, kodėl nekompensuojamas pigus vaistas, kuris tikrai reikšmingai pagerina. Mes turim tikrai labai gerų, labai brangių vaistų, kurie yra prie šitos ligos kompensuojami ir atitinka aukščiausius standartus. Puiku, labai džiaugiamės, bet tiesiog man trūksta žodžių apibūdinti šitą situaciją su tuo pigiu vaistu.

Vėlgi, paskutinius porą metų, deja, mūsų atotrūkis, nuo daugelio vakarų Europos šalių, nuo Skandinavijos šalių, gana ženkliai didėja ir bijau, kad jis ir toliau didės. Mums tikrai trūksta imunoterapijos. Viena imunoterapijos rūšių, ji yra vienam segmentui pacientų kompensuojama, vienam segmentui, kuris sudaro apytiksliai galbūt 30 proc. Visiems kitiems nekompensuojamas, bet yra absoliučiai aišku, ir praktiškai Europos institucijos yra pritarę, kad tai ir visiems likusiems 70 proc. pacientų būtų naudinga. Jau yra ne vienas vaistas, 2 vaistai šitoje kategorijoje. Yra dar kelios imunoterapijos rūšys, kurios nėra kompensuojamos. Mes turime vilties programą šiuo metu, galėtumėme gauti dar inovatyvesnius, dar naujesnės kartos vaistus, bet įprastai tos vilties programos yra prieinamos pacientams, kurie jau gavę imunoterapijas, kurios, vertinama, turėtų būti prieinamos šalyse. Mes negalime aplikuoti į tas vilties programas dėl to, kad mūsų pacientai nėra gavę to gydymo, kuris yra vertinamas kaip standartinis. Aš nenoriu būti labai pesimistiškas, nes dar prieš pusantrų, porą metų mūsų vaistų prieinamumas atrodė toks patenkinamas, bet dabar, tiesą sakant, deja, mes atrodome gana liūdnai. Aš prisimenu 2007 – 2008 metus, kai visame pasaulyje progresas, o Lietuvoj jis toks lėtas ir mes atsiliekame, ir dabar mane aplanko tas jausmas, kuris buvo Lietuvoje prieš 15 metų, kai atrodo, visi eina į priekį, tarptautinėse mokslininkų grupėse kalba apie tuos dalykus kaip apie savaime suprantamus, o mes vėl galvojame. Apytiksliai tos pačios emocijos, kurios buvo stojant mums į Europos sąjungą, kai mes tikrai buvome nepasiturinti šalis europiniu mastu. Dabar mes europiniu mastu esame vidutiniokai, ir vėlgi, tas jausmas, kuris grįžta, kai mes negalime gydyti net nebūtinai kaip pačių ekonomiškai stipriausių šalių hematologai savo pacientus, jis yra tikrai blogas jausmas, ir yra gana didelis nusivylimas ir iš profesionalų. Aš net nenoriu kalbėti apie paciento jausmus, kurie žino, kad yra terapija, kuri tikrai jam padėtų, būtų efektyvi, deja, ji nėra prieinama, nes kainos tikrai yra aukštos ir kompensavimo nėra, neįsigysi pats, ir giminaičiai nepadės. Čia nėra pora eurų, kur žmonės dažniausiai suranda. Ir kas yra labai svarbu, bijau, kad tas jausmas toliau blogės, nes yra jau Europos Sąjungoje registruoti 2 CART–T preparatai ir prieš 5 dienas paskelbta apie tai, kad buvo patvirtintas dar vienas absoliučiai naujas, ypatingai efektyvus vaistas, specifinis monokloninis antikūnas, tai yra moderni imunoterapija. Mes turime tokią laimę kelis pacientus gydyti per vilties programą, tai galiu pasakyti, vienas iš mūsų pacientų gavo 9 eiles gydymo, trys paskutinės jau buvo tokios eksperimentinės terapijos, gana jaunas vyras, fiziškai tvirtas, mes turėjom galimybę jį gydyti ir niekas nebeveikia. Tai su tuo nauju vaistu mes pasiekėme pilną remisiją, pilną absoliučiai remisiją ir pačiais jautriausiais metodais neaptinkama vėžinių ląstelių kaulų čiulpuose. Nenoriu to vadinti stebuklu, tai yra tiesiog mokslo pažanga, ir vienas iš labai akivaizdžių pavyzdžių, ką gali mokslas ir ką gali šiuolaikinė medicina, bet tada kyla prieinamumo klausimas. Tiesiog reikia verstis per galvą, ieškoti įvairiausių būdų, kaip gauti nemokamai vaistus, bet vėlgi, valstybė šitoje vietoje, aš manau, vis tik turėtų pasirūpinti pacientais. Kas yra labai svarbu ir galbūt patarimas, jeigu klausys sveikatos politikai, iš tikrųjų, vėžio gydymas labai stipriai progresuoja, jis yra labai brangus ir mes turime į priekį planuoti brangimą, siekiant nupirkti mokslo pažangą. Ji kainuos labai brangiai, jeigu mes, kaip valstybė, kaip visuomenė, norime savo piliečiams nupirkti visą mokslo pažangą, suteikti patį efektyviausią gydymą, mes turime tam skirti daugiau pinigų, negu šiuo metu skiriame, turime susitvarkyti procesus vaistų vertinimo, kad ta pažanga ateitų greičiau, bet, svarbiausias, mano galva, klausimas yra būtent biudžetas ir tiesiog išlaikyti tą patį lygį finansavimo ir tikėtis nupirkti tą visą ateinančią mokslo pažangą įvairiose srityse, aš nekalbu netgi vien apie onkologiją, įvairiose srityse brangsta medicina, mes su savo pinigų dalimi skiriama nuo mūsų bendro vidaus produkto, neatrodome gerai ir, akivaizdu, kad už tą skiriamą lėšų sumą mes nenupirksime tos pažangos. Čia yra labai svarbus klausimas, gal net nacionalinio susitarimo klausimas.

Aistė: Ar manote, kad tai yra tik pinigų klausimas, nes kaip ir minėjote tą vaistą, kuris yra ganėtinai nebrangus, ar čia yra ir šiek tiek požiūrio klausimas, kažkokios likusios stigmos apie tai, kad onkologinė liga lygu mirtis? Tokie dalykai susideda turbūt ir tas požiūris lemia tam tikrus dalykus, lankstumą ieškoti tų sprendimų?

Doc. Valdas Pečeliūnas: Man tenka kasdien kalbėti su pacientais ir aš galiu pasakyti, kad dar kokiais 2015 metais ir šiek tiek anksčiau, žmonės onkologinę ligą sulygindavo su mirties nuosprendžiu, bet aš sakyčiau, kad čia yra 20 amžiaus informacija. 21 amžiuje onkologija jokiu būdu nebėra mirties nuosprendis, jeigu mes kažko negalime išgydyti, mes paprastai galime laimėti labai daug laiko. O kas tai yra? Tai yra toks reliatyvus dalykas. Mes negyvename amžinai, jeigu mes laimėjome laiko, mes laimime gyvenimo. Tai yra labai svarbu mūsų pacientams, šiuolaikinė medicina tikrai gali laimėti labai daug laiko ir tikrai gana dažnai gali padėti žmogui pasveikti nuo onkologinės ligos. Tiesą sakant, aš galiu pasakyti, net nebūtinai patys didžiausi intelektualai ar politikai, sprendimų priėmėjai, bet Lietuvos žmonės jau tą suvokia ir jau suvokia kelis metus. 5 – 7 metus nebereikia aiškinti, kad vėžys nėra mirties nuosprendis. Aš nemanau, kad tai yra dar problema šitas suvokimas. Lietuvoje žmonės jau suvokia, kad vėžys yra gydomas ir labai dažnai išgydomas, ir tai jau yra bent 5 metus.

Klausimas dėl valstybės požiūrio, mano galva, aišku, valstybė visada galvoja, bando įvairius metodus ir, tarkim, dėl vaistų kompensavimo buvo priimtas sprendimas gana pažangus – vertinti vaistų teikiamą naudą pagal farmakoekonominius kriterijus. Greičiausiai, vis tik tai nebuvo pakankamai įvertinta, bent jau dabar susidaro toks įspūdis, matant stringantį procesą, kiek tai resursų kainuoja. Bet tikrai yra Europos Sąjungoje tas irgi problematika, tai nėra kažkokia unikali šalis. Lietuvoje visi supranta, kad tas farmakoekonominės vertinimas labai daug resursų pareikalauja iš valstybės. Tai atitinkamai vyksta kooperacija, vyksta sprendimai, ieškomi sprendimai, kaip galima būtų farmakoekonominius modelius pritaikyti daugeliui šalių, skaičiavimo rezultatus. Aš tikiu, kad šitie procesai pajudės, bet šiuo metu tikrai yra susidaręs, mano galva, nedovanotinas kamštis ir stringa, ir vertinimo procese yra palikta tokių spragų, kai vaistas tampa generiniu, atpinga dešimtis kartų, tikrai yra labai efektyvus ir padeda, bet tiesiog dėl tam tikrų biurokratinių mechanizmų – aš tikiu, kad tai yra tik biurokratiniai mechanizmai, nėra ten daugiau nieko – bet mes negalime išspręsti, bet reikėtų ieškotų sprendimų. Ir vėlgi, nėra taip, kad nekalbame, mes kaip hematologai, kaip draugija kreipėmės keletą kartų raštais ir gyvai kalbėjome posėdžiuose, ir vis tiek to proceso neišjudiname, visada randama kažkokių priežasčių. Aš su kiekviena iš tų priežasčių galėčiau ginčytis, bet vaistas iki šiol nėra kompensuojamas – jis 30 kartų atpigo, jis prailgina išgyvenamumą ir jis nėra prieinamas Lietuvos piliečiams.

Aistė: Kaip manote, ar yra kažkas, ką gali padaryti patys pacientai šitoje situacijoje?

Doc. Valdas Pečeliūnas: Mano galva, bent jau hematologijoje ar onkologinių kraujo ligų srityje, pacientai yra aktyvūs ir jie tikrai daug padaro. Vėlgi, susirgusiam žmogui kyla daugybė problemų, pradedant emocine būkle, supratimu, susitaikymu su situacija iki priėjimo prie tokių konstruktyvių sprendimų, ar kai sužino, kad tarkim, ir valstybė nepakankamai gali padėti ar lyginant su kitomis šalimis, pas mus ta pagalba yra mažesnė.

Aš manau, pirmą pusmetį kažkaip konstruktyviai veikti nuo diagnozės yra sudėtinga, bet šiuo metu žmonės ir išgyja, ir gyvena ilgai. Ir manau, kad hematologijoje gydymo rezultatų gerėjimo procesas ir užtikrina tą dalyvavimą. Yra onkohematologinių pacientų draugija „Kraujas“, kuri tikrai aktyviai veikia įvairiose srityse ir neabejotinai daro daug teigiamų postūmių – ir vaistų kompensavime, ir gydymo algoritmuose, ir tuos pačius gydytojus priverčia pasitempti. Kai bendrauji ne su atskiru pacientu, bet su organizacija, kuri turi savo resursus, savo struktūrą, savo veikimo būdą, tai vienas iš būdų tapti stipresniems ir turėti geresnius sprendimus ir, galiausiai, geresnį gydymą.

Aistė: Jūs ir anksčiau esate užsiminęs, atsiminiau tą frazę ir dabar vėl pasakėte apie svarbą laimėti laiko. Dar norėčiau grįžti prie to ir čia turbūt kalbama apie tą didžiulę pažangą medicinoje, kuri ir toliau žada vis geresnius rezultatus.

Doc. Valdas Pečeliūnas: Prieš 10 metų su pacientais mes kalbėdavome apie tą laiką teoriniame lygmeny ir tikėjome, kad iš tikrųjų taip bus ir tas laimėtas laikas leis mums pasinaudoti medicinos pažanga. Mes laimime metus, per tuos metus kažkas naujo atsiranda, mes pritaikome tą naują ir tas naujas duoda dar vienas metus. Atitinkamai, mes po metų dar kažko naujo sulaukiame. Tarkim, jei 2008 – 2010 metais buvo paremta daugiau tokiu tikėjimu mūsų medicinos pažanga ir gal vienu kokiu pavyzdžiu, tai per tuos paskutinius 10 – 12 metų aš galiu pasakyti, kad tiesiog taip yra, taip veikia ir mes taip gyvenam ir labai daug pacientų gyvena šiandien dėl to, kad, jie jau pasinaudojo 2 ar 3 kartus būtent ateinančia pažanga. Ta pažanga mums duoda laimėti laiko, tas laimėtas laikas mums leidžia sulaukti tolesnės pažangos, naujų metodologijų, naujų technologijų atėjimo, naujų vaistų. Ir šiandien, kiekvienos konsultacijos, tos pirmos konsultacijos, dalis yra informuoti žmogų, kad laikas yra svarbus, dar ir ta prasme, kad per tą laiką atsiranda nauji vaistai. Mielominė liga čia gal vienas iš pačių stipriausių pavyzdžių, nes paprastai žmonės gyvena ilgai ir sritis vystosi labai sparčiai ir tie nauji vaistai ateina gana dažnai. Paskutinius pusantrų – du metus mes, deja, tos pažangos nejaučiame.

Aistė: Kalbant apie mielomą, ypač tarptautinėje pacientų, bendruomenėje yra labai akcentuojama, ar mielomos diagnozė buvo ankstyva, ar savalaikė, ar vėlyva, ir keliami klausimai, ką pacientų organizacijos gali padaryti, kad būtų mažiau vėlyvų diagnozių. Neseniai vykdytos tarptautinės organizacijos „Myeloma Patients Europe“ apklausoje gydytojų buvo paklausta, kas, jų nuomone, labiausiai trukdo nustatyti mielomą anksčiau. Apklausoje dalyvavę gydytojai nurodė 3 dalykus, kaip kliūtis ankstyvai diagnozei: tai nespecifiniai ligos simptomai, šeimos gydytojų žinių trūkumas ir simptomų panašumas su senėjimo požymiais. Kokia jūsų nuomonė ir kodėl yra svarbus tas laikas, kada nustatoma diagnozė, ir kaip yra Lietuvoje?

Doc. Valdas Pečeliūnas: Mes šitoje srityje darėme irgi mokslinių tyrimų ir galėčiau ir plačiau šiek tiek pakomentuoti. Išvardinti faktoriai tikrai svarbūs. Aš drįsčiau suabejoti diagnozės nustatymo ankstyvumo įtaka galutinei prognozei, nes prognozę vis tik daugiausiai lemia prigimtiniai ligos biologiniai faktoriai, ne tiek liga. Ką lemia laiko atidėjimas, lemia paciento simptomų kiekį, nes kuo mes vėliau nustatome, tuo daugiau, tarkim, lūžių pacientai turi, gali įtakoti inkstų funkcijos pablogėjimą, kai kuriais atvejais negrįžtamą ir pacientas lieka priklausomas nuo dializių, bet tas nelabai stipriai įtakoja mūsų galimybę kontroliuoti pačią ligą. Tiesiog bus daugiau lūžių, galbūt inkstų pažeidimas, galbūt daugiau infekcijų, bet galiausiai mes su liga galėsime kovoti būtent pagal tai, kokia jos yra biologija. Tai čia yra labai svarbus dalykas.

Kitas dalykas, mes atlikome tyrimą, vertinome mielomos ir limfomos pacientų laiką iki diagnozės, ir kokie faktoriai lėmė. Tai tie išvardinti 3 faktoriai, tikrai pritariu, visuotinai suprantami, bet yra kitų dalykų, pavyzdžiui, galbūt keistokai nuskambės, bet mes nustatėme patikimą skirtumą tarp didžiųjų ir mažųjų miestų, tai Vilniaus ir Kauno pacientams diagnozė nustatoma vėliau negu mažesnių miestelių gyventojams. Tai reikėtų įvertinti planuojant, ir sveikatos politikos sprendimus darant, nes labai dažnai yra tokia dogma, kurios nereikia ir patvirtinti, kad prieinamumas blogesnis mažesniuose miestuose. Iš tikrųjų, ne ir šeimos gydytojų kiekis, ir prisirašiusių pacientų kiekis iš esmės nesiskiria tarp didžiųjų ir mažų miestų. Mes išanalizavome tuos duomenis, ir greičiausiai, vis tik tai siejama su tam tikru formalizavimu santykių. Didžiuosiuose miestuose, kai žmonės patenka į bendras eiles, mažuose miestuose, jeigu žmogus blogai jaučiasi, dažniausiai jis randa būdą, kaip susisiekti su šeimos gydytoju, informuoti. Bet vėlgi, čia daugiau tokie mūsų išvedžiojimai ir tikrų duomenų mes neradome, bet mes radome patikimą skirtumą – didžiuosiuose miestuose diagnozė yra uždelsiama lyginant su mažesniais miestais. Kiti svarbūs dalykai, kad žmonės, kurie pradeda gydytis patys, paprastai iki diagnozės nueina vėliau. Žmonės, kurie jaučia daugiau nerimo iki diagnozės nueina greičiau, tai čia gal ir teigiamas tam tikras nerimo bruožas.

Toliau jau šeimos gydytojų sprendimai, jeigu iškart nukreipiama pas hematologą, taip, ten visi reikalai labai sparčiai. Jeigu šeimos gydytojas paskyrė kažkokį gydymą, neišsiaiškinęs diagnozės, tarkim, dėl skausmo paskiria gydymą, gydo skausmą, žmogui skauda nugarą. Mes neieškome priežasties, kodėl skauda nugarą, nenustatome tikslios diagnozės, tiesiog paskiriame gydymą, tas įtakoja šiek tiek vėlesnės diagnozės nustatymą.
Bet vėlgi, vertinant mūsų šeimos gydytojų galimybes, matyčiau, gana didelį skirtumą. Mūsų šeimos gydytojų galimybės atlikti tyrimus, laboratorinius tyrimus yra mažos ir man kartais tenka konsultuoti užsienio šalių ar žmones, kuriems buvo diagnozė nustatyta užsienio šalyse, ypatingai JAV, tai šeimos gydytojų tyrimų lygmuo atitinka mūsų universitetinės ligoninės ištyrimą, atnešami tikrai labai sudėtingi tyrimai. Kai kurių atvejų šeimos gydytojai net neturi kompetencijos įvertinti, jie tik gali padaryti tuos tyrimus. Mes atlikome ir palyginimą, kaip Lietuvoje nustatoma, per kiek laiko ir kiek kitose šalyse. Lietuva neišsiskiria, už kai kurias šalis Europos net geriau atrodome, jeigu vertintume laiką nuo pirmųjų simptomų iki gydymo paskyrimo. Bet JAV išsiskiria, ten laikas ženkliai trumpesnis ir pagrindinis dalykas, ten šeimos gydytojai turi dideles ištyrimo galimybes. Aišku, ten yra savų niuansų, skirtingi draudimai, skirtingos galimybės, bet Lietuvoje šeimos gydytojų galimybės ribotos ir lyginant santykinai, vėlgi, kiek kainuoja darbo jėga arba užmokestis, kiti dalykai ir tyrimai, tas santykis keičiasi tyrimų naudai, ta prasme tyrimai brangsta mažiau negu kainuoja darbo jėga, paciento blaškymasis, nenustatymas diagnozės. Mano galva, tai yra viena iš krypčių, kur mes turėtume judėti su savo medicina, būtent šeimos gydytojų galimybių didinimas, kad jie galėtų daugiau tyrimų daryti. Reikia suprasti, kad pradėję daryti tyrimus, šeimos gydytojai tam tikras kompetencijas, jų vertinimą įgis per tam tikrą laiką, čia vėlgi bus inercija, jie turės išmokti, bus mokymosi kreivė. Jeigu mes jau dabar leisime jiems daryti, už 5 metų gal tik pajausime tuos teigiamus efektus šeimos gydytojų galimybių padidinimo. Tai tokie pagrindiniai dalykai, šeimos gydytojų galimybės menkos ir tas tikrai įtakoja, mano galva, labai stipriai įtakoja diagnozės laiką.

Aistė: Tai, ką jūs sakote ir iš pacientų esu ne kartą girdėjus apie tai, kad buvo kažkokie simptomai ir vos ne metus, du lankėsi pas šeimos gydytoją, ir jau kai pateko pas hematologą, viskas labai greitai įvyko, bet iki tol – vilkinimas, kažkokie tyrimai, simptominis gydymas yra skiriamas, bet nėra gilesnio ištyrimo ir skubos siųsti konsultacijai.

Doc. Valdas Pečeliūnas: Mūsų tyrimas irgi atskleidė ta, kad nuo sprendimo pacientą siųsti hematologo konsultacijai iki gydymo paskyrimo yra dienų klausimas. Šitoje vietoje jau nebelieka problemos laiko, problema yra pacientų sprendimas kreiptis į gydytoją yra labai ilgas laikas, ir nuo pirmo kreipimosi iki patekimo pas hematologą irgi dalis pacientų gana ilgai ieško tos diagnozės. Tai 2 ilgi intervalai – nuo sprendimo kreiptis pas hematologą laikas, vėlgi, čia mes savo instituciją tikriname, Santaros klinikose tą tyrimą atlikome, bet pas mus gerai veikia žaliųjų koridorių sistema, jeigu yra kreipiamasi į hematologą ir yra aiškus onkologinės ligos įtarimas, pacientas labai greitai patenka, jis yra ištiriamas, nustatoma diagnozė, paskiriamas gydymas – tyrimas tą patvirtina.

Aistė: Ir dar apie vieną apklausą užsiminsiu, kurią darė asociacija „Kraujas“, apie gyvenimo kokybę. Remiantis gautais rezultatais, dauguma apklaustųjų užsiminė, kad jiems itin trūksta informacijos apie reabilitaciją, sergant mieloma. Dažnai ir mes susilaukiame tokių klausimų, kaip gauti reabilitaciją. Jūs mielomą tikrai labai gerai pažįstate, kokia yra jūsų nuomonė, ar reikalinga reabilitacija šitiems pacientams po gydymo ar tarpuose tarp gydymo?

Doc. Valdas Pečeliūnas: Čia yra problema. Pirma problema, kad pacientams dėl onkohematologinių ligų reabilitacija neskiriama. Jeigu nustatomos ligos sukeltos ar gydymo sukeltos komplikacijos: neurologinės, ortopedines, tada taip, jie gali gauti. Bet paprastai susirgus mieloma, gydymas yra gana ilgos trukmės. Pirma eilė dažniausiai trunka 6 mėnesius, kitos eilės irgi trunka gana netrumpai, tuo metu taikyti stacionarinę reabilitaciją yra sudėtinga, žmonės turi būti pas mus. Gydymo metu, vėlgi, tie vizitai papildomi ar kasdieniniai pas reabilitologą irgi yra sunkiai suvaldomi. Tai nėra lietuviška problema, tas pats ir kitose šalyse, ir Skandinavijos šalyse, užsiimti reabilitacija yra gana sudėtinga. Su danais teko bendrauti, ten yra aktyvus mielomos srityje dirbantis kineziterapeutas, jie atlieka tyrimą, vieniems žmonėms taiko tas intervencines reabilitacijas kineziterapijos, kitiems ne ir bando lyginti rezultatus. Tas tyrimas tik dar vyksta, bet irgi kyla sunkumų, nes pacientai užsiėmę gydymu. Yra tam tikri gydymo variantai tabletiniai, ten yra paprasčiau, o jeigu žmogui reikia važinėti į ligoninę, dienos stacionarą, jau tai yra pakankamai didelis krūvis ir pati logistika reabilitacijos tampa labai kebli. Mano asmeninė patirtis rodo, kad yra svarbu su žmogumi kalbėti, išaiškinti jam, kas yra naudinga, ir labai dažnai paprastas, banalus vaikščiojimas gali atnešti didžiąją dalį tos vadinamos reabilitacijos.

Dalis žmonių, kurie, tarkim, dėl kaulų lūžių negali judėti, yra kita istorija, tikrai juos reikia kuo greičiau pastatyti ant kojų, bet pastačius ant kojų jiems jau reikia toliau vaikščioti. Vidutinis žmogus sveria apie 70 kg, deda vieną žingsnį perneša 70 kg, nueina kilometrą, deda apie 1000 žingsnių, 1400, perneša apie 100 tonų. Tai yra vaikščiojimo reikšmė, prasmė, ir netekus tų 100 tonų per dieną organizmas labai stipriai sureaguoja – raumenų masės nykimas, kaulų retėjimas ir kiti negatyvūs dalykai. Tai labai didele dalimi žmogus pats gali išspręsti. Taip, kai mes turime šalia patyrusį specialistą, kineziterapeutą, reabilitologą, kuris padeda, yra nuostabu, bet logistiškai yra gana keblus uždavinys šitos ligos atveju. Bet apskritai, žmonėms, kurie serga onkologinėmis ligomis, ypatingai po kamieninių kraujodaros ląstelių transplantacijos, didelė dalis žmonių turėtų naudos iš net ir stacionarinės reabilitacijos, sanatorinio gydymo, bet prieinamumas ribotas.

Aistė: Kaip manote, kas yra sunkiausia mieloma sergantiems žmonėms?

Doc. Valdas Pečeliūnas: Du dalykai. Pirmas dalykas, neabejotinai, aš vis tik, vertinčiau tuos emocinius klausimus kaip vienus iš sunkiausių: susitaikymas su liga, tas procesas, jis yra labai svarbus. Iš asmeninės patirties, galiu pasakyti, kuo ilgiau žmogus eina prie priėmimo šitos problemos, prie susitaikymo su ta problema, tuo apskritai ir gydymo sėkmė yra mažesnė, nes konstruktyvūs sprendimai, aktyvus dalyvavimas gydyme užtrunka, žmogus turi priimti šitą problemą, pripažinti, kaip yra ir kad reikia su ja gyventi toliau. Tai tie emociniai dalykai, iš tikrųjų, visiems labai būdingi.

Kitas banalus, paprastas dalykas, tai yra lūžiai, kaulų lūžiai. Apie 60 – 70 proc. žmonių turi kaulų lūžius ir skausmus. Yra viena labai svarbi procedūra, kur mes pagaliau Lietuvoje pradėjome judėti – kifoplastika arba stuburo slankstelių sutvirtinimas. Didžioji dalis pacientų, kuriems lūžta kaulai kenčia dėl stuburo slankstelių kompresinių lūžių. Tas sukelia, vienas dalykas, skausmą, antras dalykas, labai dažnai nervai pažeidžiami ar prispaudžiami, tai radikulopatija, irgi skausmas, tiktai ne lūžio vietos ir trunka ilgiau. Kitas dalykas, ūgis sumažėja, kai kuriais atvejais iki tiek, kad kyla sunkumų kvėpuojant. Daug neigiamų dalykų. Kifoplastika yra minimaliai invazinė procedūra, kai adatos pagalba atstatomas aukštis slankstelių, sucementuojamas, sutvirtinamas, Ta procedūra reikalauja tam tikro įrankių komplekto, kuris kainuoja apie 1000 eurų ir tie dalykai nebuvo kompensuojami ilgą laiką Lietuvoje. Šiuo metu procesai jau išjudėjo, tai bent 30 proc. pacientų gautų labai reikšmingą simptomų sumažinimą, skausmo slopinimą, jeigu mes galėtumėme jiems atlikti kifoplastikos procedūras pačioje pradžioje. Deja, yra problema. Tai skausmo gydymas, tam tikros ortopedinės ar neurochirurginės intervencijos reikalingos, kad pagerintos simptomus.

Ir, aišku, žmogaus savijauta nebus gera, jeigu jis žinos, kad yra sukurti metodai, kurie galėtų būti žymiai efektyvesni už tą gydymą, kurį jis gauna, bet jie nėra prieinami – tai savijautos jokiu būdu nepagerina ir pasididžiavimo šalimi nedidina.

Aistė: Ačiū, Valdai, jums už labai vertingą pokalbį.

Dėkojame rėmėjams prisidėjusiems prie projekto įgyvendinimo. Be jų finansinės paramos tinklalaidė nebūtų įmanoma.