Aistė: Vidmantai, prieš kiek metų jums buvo diagnozuota lėtinė limfoleukemija, kokiomis aplinkybėmis sužinojote diagnozę?

Vidmantas: 2006 – tais metais. Aš esu medžiotojas, man reikia prasitęsti medžioklės ginklų leidimus ir pas šeimos gydytoją dariau tyrimus, ir rado šeimos gydytoja, Veiveriečių sveikata vadinasi, Prienų rajone, Leonavičienė, kuri surado, kad blogas kraujas. Kai aš esu ne medikas, tai man blogas kraujas, tai sakau, ką, ar jo spalva, ar kas? Sako, pas jus labai daug blogų baltųjų kraujo kūnelių, leukocitų. Važiavau pas kelis gydytojus, net nepatikėjau vienu gydytoju, pas trejus buvau. Paskutinis gydytojas, kuris nustatė ir įvardino man ligą, tai buvo Regina Pileckytė, hematologė Kauno klinikose ir pasakė, kad tai yra lėtinė limfoleukemija.

Paskui prasidėjo gydymas Kaune, apie pusantrų metų, gal du metus truko ten visokiais augaliniais dalykais, liepė daug vitaminų, uogų valgyti. Aš valgiau, klausiau daktarų, bet nieko nepadėjo. Pradėjo limfmazgiai didėti, paskui kažkas čia man patarė, kad kreiptis reikia į Vilnių, į Santariškes, nes yra ant bangos hematologija Vilniaus, tai yra Laimonas Griškevičius, jau žymus hematologijos specialistas. Taip ir papuoliau į Vilnių, į Santariškes, ten gydytoja, skyriaus vedėja Vilija Kiuberienė pirma man pasakė, pusę valandos kalbėjome susėdę, kad čia yra nepagydoma liga, tiktai nuslopinama, reikia su tuo susitaikyti, ir susitaikiau. Prasidėjo gydymas tabletėmis, čia aš ne medikas, nepasakysiu. Kurį laiką jos veikė, paskui gal po metų jos pradėjo jau nebeveikti, prasidėjo chemijos terapija. Tada jų, kaip čia pasakyti, aš neįvardinsiu, žinau, kad du kartus gavau po 30, o tas 30, ar ten vienetas, ar ten trisdešimt tikrai? Nuslopindavo, paskui jau ir ta chemijos terapija sunkiai padėjo, tada atsirado vaistai, labai brangūs vaistai, kuriuos man paskyrė gydytoja, tiksliau papuoliau į studiją, kur kompensavo tuos vaistus. Ir aš juos pradėjau gerti, man jie labai tiko ir 6 metus aš su jais gyvenau puikiai nieko net nejausdamas. Po 6 metų jie nustojo veikti, tada vėl papuoliau į Santariškes. Davė kitus vaistus. Skyriaus vedėja Kiuberienė buvo jau išėjusi iš darbo į užtarnautą poilsį, į pensiją, skyriaus vedėja buvo Regina Pileckytė – ta pati gydytoja, kuri man klinikose nustatė tą ligą.

Aistė: Koks sutapimas.

Vidmantas: Sutapimas labai didelis. Labai nuostabi daktarė. Paskyrė dar vienus vaistus. Jau praėję apie 8 metus turbūt, tie vaistai vėl man padėjo. Ir, paskui, jie staiga, sako gali imti ir neveikti, negydyti tos ligos. Tai vienintelis dalykas yra kaulų čiulpų transplantacija, tinka brolio, sesers, o aš jų neturiu jau, brolis ir sesuo, turėjau, bet jau jie mirę. Ir tada laukiau apie 3 mėnesius. Gavau donorą, kur atitiko viskas ir tokia istorija prasidėjo – papuoliau į kaulų čiulpų transplantacijos skyrių, pas vedėją Trociuką.

Aistė: O dabar grįžkime į pradžią. Ar jūs jautėte kažkokius simptomus prieš diagnozę? Ar turėjote bent menkiausią įtarimą, kad gali būti tokia liga ar, apskritai, sveikatos sutrikimas?

Vidmantas: Jokių simptomų nebuvo, išskyrus, kad būdavo uždegimai visokie, tai sąnarių uždegimas, kojos, tai rankos, buvo plonųjų žarnų uždegimas, plaučių uždegimas buvo, bet, kad ten tokie simptomai, kad link kraujo vėžio tai net neįtariau, net neįsivaizdavau.

Aistė: Ką žinojote apie šitą ligą?

Vidmantas: Nežinojau, kol nesusirgau, kad tokia yra. Ir ko paklausi, žmonės paprasčiausiai pasako, kokia liga, kraujo vėžys, o tų kraujo vėžio formų yra čia turbūt tūkstančiai, au dabar kaip susipažinau, nepilnai susipažinau, bet abstrakčiai.

Aistė: O kaip jautėtės, kai sužinojote, kai pasakė diagnozę, kad yra lėtinis kraujo vėžys? Koks jausmas buvo, ar tai labai išgąsdino? Kaip jūs į tą situaciją žiūrėjote?

Vidmantas: Iš pradžių nelinksma buvo, aišku, kai išgirsti tą žodį „leukemija“, bet kadangi lėtinė, tai aš galvoju, čia lėtai ja sergama, lėtai ir pagydys, bet paskui, kai su Kiuberiene pasikalbėjom taip jau nuoširdžiai, tai sužinojau, kai ji neišgydoma, tiktai nuslopinama. Ir šeimos gydytojas sakė, kad su šitokia liga žmonės nugyvena ir 70, ir 80 metų. Tai aš taip visai ir nepergyvenu, ramiai aš jaučiausi.

Aistė: O iš to, kokią informaciją pradžioje gavote, ar jos pakako? Ar vėlgi, galbūt buvo, kad kažkas išgąsdino, nes jums, kaip suprantu, gydymą gana greitai pradėjo, ar ne? Nebuvo, kad paliko stebėjimui?

Vidmantas: Stebėjimas buvo Kaune gal pusantrų metų, kaip ir stebėjimas, ten paguodžia, paglosto ir toliau laukiu, bet jau paskui, kai jau limfmazgiai išsiplėtė, jau pažastyse, visur kakle. Sutikau pilietį, kuris Kaune gydėsi, tai jis ir man patarė, kad keliauk, bandyk į Vilnių, čia kažkaip rimčiau. Tuo laiku tikrai buvo Vilnius rimčiau, net kalbos nėra apie Kauną. Šiandien jie visi bendrauja, visi geri daktarai visur, bet tuo metu Vilnius buvo laipsniais keliais aukščiau.

Aistė: Jūs papasakojote tą dalį savo istorijos, bet transplantacija ar viskas baigėsi, jau kai patekote į transplantacijos skyrių, kaip toliau tada buvo papasakokite?

Vidmantas: Skyriuje tai irgi labai, Vilniuje daktarai, gydytojai yra nuostabūs, jie skiria daug dėmesio pacientui, ypatingai pats, kai jau į kaulų čiulpus jau mane paskyrė. Tai skyriaus vedėjas Trociukas irgi taip pasisodino ir kokią gal pusę valandos aiškino, kaip viskas gali būti, kaip ten gali ir nagai nukristi, ir tas, vienu žodžiu, pusę valandos jis gąsdino. Tai yra nuostabu, nes iš karto neguodžia, bet gąsdina, tai turi būti viskam pasiruošęs. Viską paaiškino ir paskui, kai jau paguldė su ta, gal sudėtingiausia chemija, nes chemijos terapiją tokią rimtą davė, jeigu kojų ir rankų nagai nukrito, na, jie nenukrito, bet jie tiesiog peraugo.

O šiaip tai viskas, uždara patalpa, vienutėje gyveni mėnesį laiko. Įsivaizdavau, kad pagysiu, aš niekada neverkšlenau, kaip ten kiti, ir niekada neuždaviau klausimų, ir visus auklėdavau. Visi sakydavo, kodėl man? Sakau, tai kodėl man? Nereikia niekada tokių net klausimų uždavinėti, kodėl man? Kodėl tai mergaičiukei? Mes jau gal 50 – 60 metų pragyvenę, anūkų turime, o mergaičiukei, kur 17 – 18 metų, tai kodėl jai? Negalima užduoti klausimų, kodėl man, kodėl tau? Taip yra gyvenime, Dievulis taip sudėstęs ir reikia su tuo susitaikyti, ir drąsiai būti, ir neverkšlent, tik neverkšlent.

Aistė: O tai, kaip pavyko susitaikyti? Ar iš karto tai atėjo, ar su laiku? Ar jūs šiaip gyvenime toks tokį požiūrį turit ir vadovaujatės?

Vidmantas: Nuo 18 metų, kai dar buvo sovietai okupavę Lietuvą, tai niekas neklausdavo, 18 metų aš atsidūriau prie Barenco jūros, į sovietų kariuomenę. Ten turėjau traumą didelę, kaulai buvo kojos išlindę į lauką, pusę metų ligoninėje, 4 operacijos ir ten jau tau niekas neatneš nei spurgos, ten tiesiog 1978 metais, net buvo Archangelske pačiame, gulėjau, karo ligoninėje, tai ten buvo pusiau badas. Ten gydytojai stabdydavo operacijas, bėgdavo pasiimt sviesto tų 200 gramų. Tai sovietų laikais tais 1978 metais, ir tada užsigrūdini, kai tu ten guli, visi ir be rankų, ir be kojų, kiek ten sužalota žmonių, išvis siaubas. Dabar parodo Ukrainą, lygiai tą patį.

Paskui namuose, kai grįžau namo, jau gyvenau Lietuvoje, tai turėjau stuburo traumą, nuo 6 metrų nukritau statybose, stačiausi namą. Ir tas užgrūdino, du su puse mėnesio pririštam prie lentų gulėti, paskui metus laiko su tokiais šarvais tokiais kaip riterių, aptemptas visas negali vaikščioti, automobiliu negali važiuoti, tik tave gali vežt. Paskui ši leukemija. Tai manau, kad visas tas laikotarpis, užgrūdina visus tos bėdos.

Aistė: Jau patekote į ligoninę šitam gydymui, kraujo ligos gydymui su didžiule patirtimi ir net galite palyginti, kaip buvo prieš daug metų, kaip turbūt ta situacija gerokai pasikeitė?

Vidmantas: Kalbos nėra, čia visi tie, kur pasigenda sovietų dešros, čia juos reikia siųsti į Kaliningrado sritį ir tegu ten gyvena.

Aistė: Jūs, kaip jau tikrai daug metų gyvenantis su ta liga, savais žodžiais, ar galite papasakoti klausytojams, kokia liga yra lėtinė limfoleukemija, ir ką, jūsų manymu, svarbu apie ją žinoti?

Vidmantas: Reikia žinoti turbūt tai, kad negalima liaudies medicina užsiimti su šia liga, neklausyti kas kam buvo gerai, gal ir tau bus gerai, šitą tai jau griežtai atmesti, nes man kiek buvo visokių pasiūlymų: ir nutrijos mėsą valgyti, ir visokių varlių džiovintų. Buvo visko, bet aš visada klausau gydytojų ir pasitariau. Juokėsi, tiesiog pasako yra cheminė reakcija, degtukas sudegė ir jisai pajuodo, tai jau atgal neatstatysi. Yra tokie rimti dalykai, tai neklausyk, kas ką pasakoja, tiesiog susitaikyk su gydytoju nuomone, nes jie yra specialistai, ypatingai, Santariškių hematologai. Man tai šventi žmonės yra čia. Aišku, aš nebuvau nei Klaipėdoje, Kaune labai trumpai buvau, sakau, ten stebuklų nebuvo tais laikais, prieš 16 metų, dabar jau tikiu, kad jau viskas tobulėja, bet tuo laiku nebuvo.

Aistė: Ar jūs pats domitės savo liga, gydymo būdais? Ar kiek gydytojai pasako, tiek jums pakanka?

Vidmantas: Tiek, kiek gydytojai pasako. Geriau nesidomėti, nes tokia gyvenimo praktika, aš turiu draugą, kuris irgi sunkiai serga, bet ne šita liga, kita liga serga, bet jis yra pats gydytojas. Tai jo žodžius galiu atkartoti, tai yra blogiausia, kai tu žinai, viską supranti ir viską įsivaizduoji.

Aistė: Kai žinai, kas gali būti?

Vidmantas: Geriausia, šito nežinoti, nereikia žinoti.

Aistė: Žinoti tiek, kiek reikia tam etapui, o jeigu kyla klausimų, galima pasiklausti gydytojo. O, jūsų nuomone, pats paminėjote, kad svarbu vadovautis gydytojo nurodymais, ar ne? Tai mes irgi dažnai akcentuojame, kad svarbu yra bendradarbiauti su gydytojų komanda, neužsiimti savigyda, ką jūs irgi minėjote, bet ir tartis, ir klausti, ir klausyti, ir įgyvendinti.

Vidmantas: Taip jūs viską pasakėte. Pritariu šimtu ir šimtu dvidešimt procentų.

Aistė: Ar pasikeitė ir jeigu taip, tai kaip pasikeitė jūsų gyvenimas po diagnozės arba galbūt vėliau?

Vidmantas: Tas pasikeitimas toks, kad tu esi pusiau neįgalus, gaunu invalidumą jau. Tu esi toksai, kaip pasakyti, po padidinimo stiklu, jau toks šiltnamio gėlelė, reikia ir saugotis, ir žiūrėti. Kas liečia maistą, tas nieko, bet piktnaudžiavimų jokių jau negali būti griežtai. Yra sudėtingi vaistai, juos reikia laiku naudoti pagal gydytojo nurodymus. Aš tą viską dariau ir aš 16 metų, nežinau, kas čia mane globoja, ar, kad tų gydytojų aš klausau Turbūt, kad šitaip reikia daryti, kaip yra kiekvienas savo rūšies specialistas. Aš galiu tokį pavyzdį pasakyti, buvau užsienyje pas draugą vokietį, Vokietijoje ir jo iškritus rozetė. Jau mes, kaip lietuviai, žinote, nagingi žmonės, tai aš paėmiau atsuktuvą ir sakau, aš tą rozetę prisuksiu, kad čia nekabotų. Vokietis man neleido jos prisukti, nes sakė, jeigu tu suksi rozetę, tai elektrikas neturės darbo ir padėk atsuktuvą, aš iškviesiu elektrikus, prisuks. Tai taip ir su gydymu – nereikia klausyt, kad vienam taip, kitas taip, patarimų kokių. Yra gydytojas, jis tą darbą dirba, mokslininkai tuo domisi, kuria vaistus tai, ką tu čia gali pats priburti, jeigu tu esi šaltkalvis, o čia yra gydytojai.

Aistė: Labai teisingai pasakėte, kiekvienas turi daryti savo darbą. O, tarkim, kalbant apie veiklas, aktyvumą ar turėjo įtakos? Aišku, suprantama, kad gydymo, aktyvaus gydymo metu, turbūt vis tiek yra kitaip, reikia sumažinti, bet iš esmės, ar atsirado toks galbūt užsidarymas namuose, ar kaip tik tas nepasikeitė ir ką jūs mėgdavote daryti tą ir darote?

Vidmantas: Ką mėgau, tą ir dariau, kiek leisdavo fizinė sveikata, nes jeigu tu po tų chemijos terapijų parvažiuoji namo visas išsekęs, tai tu jau po mišką nepavaikščiosi. Nuvažiuoji į gamtą grynu oru pakvėpuoti, bet kas liečia mano hobį didžiausią – medžioklę – tai į medžioklę jau neteko. Turėjau laukti.

Kai jautiesi gerai, jeigu tu fiziškai pajėgus, tai tu ir darbus darai namuose, ir judi. Kadangi ne bute gyvenu, nuosavame sklype, tai yra ten ką veikti, tai vaikštinėji, tai tą darai, tą darai.

Aistė: Ar, jūsų nuomone, svarbu yra neužsidaryti, neužsisėdėti namuose?

Vidmantas: Svarbu neužsidaryti ir svarbu neslėpti, nepasislėpti ir neįsivaizduoti, kad čia jau tu dabar būsi visų guodžiamas. Tarp kitko, visiems nesergantiems, kurie ateina pas sergantį ligonį, jokiu būdu neguosti, negailėti. Aš ne pas vieną ligonį nueidavau, ir sesuo mirus, sakydavau, kodėl tu čia dabar guli, greitai kelkis ir eik dirbti. Sako, aš nepajėgiu atsikelti. Sakau – stenkis, kelkis. Reikia taip kalbėti, nereikia niekada kalbėti, kaip tau blogai, kaip čia tau negerai. Reikia sakyti, ką tu čia simuliuoji, kodėl tu taip darai? Ir tada žmogui pasikeičia nuotaika ir nereikia gailėti griežtai. Čia mano tokia nuomonė.

Aistė: O dabar ar jums reikia vartoti kažkokius vaistus?

Vidmantas: Vaistų daug.

Aistė: Bet čia grynai dėl šitos kraujo ligos?

Vidmantas: Kai pakeitė kaulų čiulpus, nors atitiko visi tie 10 prie 10 parametrai, buvo atmetimas, vėl mane pasiguldė, 3 dienas lašino vaistus sudėtingus. Dabar yra pasekmės, gydytoja dabar pasakė, leukemijai šansų sugrįžti nėra – tai toks džiuginantis pasakymas, bet yra kitas dalykas, vadinasi, transplanto kova prieš šeimininką, perėjo į odą, oda visai įsitempus, visa tokia kieta, tai ant kojų, ant rankų tokių žaizdų atsiranda. Yra vaistai, kuriuos jau 2 metus naudoju, tai daug vaistų, jeigu pasakyti vienetais, tai ryte 7 piliulės, vakare 5, įvairiai.

Aistė: Čia jau dabar kovojate su šalutiniais reiškiniais transplantacijos gydymo, iš tikrųjų, jau nebe lėtinės ligos?

Vidmantas: Leukemija jau buvo 4 stadijos, ir jei procentaliai, tai tiktai 5 proc. buvo gerųjų ląstelių, o 95 proc. buvo vėžinės jau apėmę. Tai čia praktiškai nurašytas žmogus jau buvo, o matote aš dabar kalbu.

Aistė: Taip, ir šypsotės, ir įkvepiate, ir kalbate.

Vidmantas: Ir visiems reikia taip jaustis, ir daryti, tik neverkšlenti ir nebėdavoti. Ir dar kitas dalykas, senas kaimo žmogus, kaimynas, pasakęs man – niekada nesiveržti be eilės į ten, anapilin. Ateis eilė, pasiims.

Aistė: Kaip jūs suprantate šitą pasakymą?

Vidmantas: Šitą pasakymą suprantu, kad nereikia verkšlenti, kad vai, kaip man blogai, kaip čia man viskas jau, čia viskas jau man. Nieko, ne viskas dar čia.

Aistė: Dar kol gyvas, reikia džiaugtis turbūt tuo, kad esi, ar ne?

Vidmantas: Taip.

Aistė: Kas jus labiausiai įkvepia, motyvuoja, ypač tose situacijose, kai yra kažkokių sunkumų ar iššūkių atsiranda, iš kur semiatės tos stiprybės?

Vidmantas: Palaiko šeima, žmona. Turiu 3 anūkus, 2 sūnus. Tai jie gal daugiausiai įkvepia, taip labai rūpinasi ir atvažiuoja, lauki jų, džiaugiesi. Ir dėl jų tas įkvėpimas turbūt toks. Didžiausias palaikymas šeima. Yra, aišku, ir draugai, visi padeda, kai reikia, jie ir užjaučia, bet jie žino, kad guosti manęs nereikia, nes bus blogai.

Aistė: O kokie sunkumai ar iššūkiai jums buvo didžiausi šitoje kelionėje su liga?

Vidmantas: Sunkumai gal buvo po to chemijos terapijų.

Aistė: Daug šalutinių būdavo?

Vidmantas: Daug šalutinių, tie pykinimai, jau aš paskui, taip atvirai pasakysiu, kad truputį neklausiau gydytojų. Griežtai liepė valgyti, aš nevalgydavau, nes būdavo taip mažiau to pykinimo. Trumpai labai, taip kelias dienas, paskui vėl atsigauni, bet paskui vėl papuoli, čia vėl viskas iš naujo, taip ir susitaikai su tuo.

Aistė: Ir ligoninėje teko nemažai laiko praleisti.

Vidmantas: Daug, turbūt nesuskaičiuosiu. Daugiausia tai praleidęs Archangelske, pusę metų iš eilės dieną į dieną.

Aistė: Ar nesunku, kai, galbūt mes čia labiau kalbame apie šitą ne tokį seną etapą, bet ar nėra sunku išbūti ligoninėje ilgesnį laiką, nes namuose, kaip sako, gi ir sienos gydo?

Vidmantas: Taip, bet namuose tokios nebus pagalbos. Susitaikai, tiesiog būni, kad reikia, kai jau yra galimybės namuose, namų sąlygom gydytis, niekas tavęs ligoninėje ir nelaiko, ir išleidžia. Bet jeigu gydytojas sako, tau reikės gulėti dar 3 dienas, tai tu būk malonus ir gulėk, ir jokių ten prašymų namo, nes turiu tokių atvejų, ten su manim kartu gulėjo, namo išleido ir apsirgo kažkokia tai liga. Ten labai kraujo vėžys piktas buvo, kaip Griškevičius labai gražiai išreiškia, jis niekada nesako čia bloga liga, ar pavojinga, visąlaik sakydavo – pikta.

Aistė: Pasakojote šiek tiek apie ligoninę, gal atsimenate kažkokių smagių akimirkų, nutikimų ar galbūt kažkas jus patį įkvepia, kuo galite pasidalint, kai su kitais žmonėm bendravote, jeigu bendravote?

Vidmantas: Tokie nutikimai, tai mano pavardė Kavaliauskas, ateina slaugytoja į palatą, ir sako „Kavaliauskas“, ir trise – mes šešiese gulėjome –  trise atsistojome ir žiūrime vienas į kitą, tai pasirodo trys Kavaliauskai guli, labai tokia populiari pavardė Lietuvoje.

Paskui tokis rimtesnis. Buvo temperatūra 10 dienų, laikėsi 39 – 40, nekrito, tiesiog keisdavo marškinėlius kas 5 minutės šlapius, ir jau gydytojai nežio, ką daryti. Atėjo Griškevičius, dabar jau profesorius, ir pasakė tokius ir tokius vaistus griežtai geri. Apsisuko ir išėjo, ir kai tik aš tuos vaistus gavau, antrą dieną dingo temperatūra. Tai toks įdomus ir pats likęs vaizdas tokio vadovo, kuris man tikrai šventas žmogus. Nors jie tariasi visi, išvis Santariškių gydytojai hematologai nuostabūs visi, galiu vardyti ir vardyti, aš jų ir pavardes kitų atsimenu.

Aistė: Galite linkėjimų perduoti.

Vidmantas: Galiu linkėjimų, šiandienos gydytojai Renatai Jucaitienei. Pileckytei, skyriaus vedėjui kaulų čiulpų Trociukui. Ir visiems kitiems, nekalbu apie vadą, patį Laimoną Griškevičių. Nuostabūs.

Aistė: Jūs truputį prieš įrašinėjant užsiminėte, tai noriu, kad ir klausytojams papasakotumėte apie tai, kaip apie tuos anekdotus ligoninėje pasakodavote, kaip ten būdavo.

Vidmantas: Atsiguli į palatą, atvažiuoji chemijai, ateini, kur laisva vieta, ten paguldo ir vis nauji kaimynai, vis nauji. Paguldė, vienas verkšlena, kad ten taip jau blogai, kitas tai kosčiu čia, iki galo neišgydo. Aš sakydavau, tik neverkšlenkite ir liūdnų prisiminimų neturėkite apie praeitį, apie ateitį, bet kalbame apie šiandien dieną ir pradedi vieną anekdotą, kitą, pasiklausai, kas iš kur yra, tai kalba, taigi yra Lietuva tokia, ir dzūkai, aukštaičiai, žemaičiai. Gulėjau, vienas žemaitis, pasakiau, kad vertėja atsivežtų, nes nieko nesuprantu, ką jisai kalba. Su suvalkiečiu sunku žemaičiui susikalbėti, ir įvyksta tokia diskusija, tokia humoro forma, visi užsimiršta tabletes tas visas.

Dar vienas įvykis toks, gulėjo su manim pacientas, dviese mes tada palatoje gulėjome ir kai chemiją leisdavo, duodavo didelį kiekį prednizolono, kad man pagal svorį ir kaip tai įvairuoja, čia jau gydytojai žino ir reikia išgerti, žinau, kad man reikdavo net 16 tablečių išgerti. Koks jų tas stiprumas, nežinau. Ir paguldė su manim pacientą, dviejų metro ūgio, kokį 170 gal sveria, atletiškas. Jam ūmi leukemija. Sako, kaip tu čia gali 18 tablečių išgerti, ir jam, pasirodo, atnešė 40, padėjo ant stalo, jisai gal dvi valandas žiūrėjo ir nieko nedarė. Paskui mudu pradėjom ryti ir jam užstringa tos tabletės, jis niekaip, sunku nuryti. Perkelia mus į kitą palatą, jau 6 žmonės. Atvažiuoja toks senukas, matyt, kaip aš dabar jau galėčiau sakyti, kad irgi veteranas. Tas išsiėmė nuo kolos buteliuką, įsipylė vandenį, susipylė 20 tablečių, visas suplakė, tokį padarė kisielių ir išgėrė. Ir žiūrim mes – ir mes taip negalėjom padaryti? Tai čia tokie linksmi nuotykiai. Mes ryjame ir kostime.

Aistė: Ir pasidalino patirtimi… Bet tai padeda tokių anekdotų pasakojimai, ar ne?

Vidmantas: Padeda. Apie gerus dalykus pakalbėti, apie linksmus, tiktai nereikia verkšlenti ir pasakai, ką čia dūsaujate, jei nori dūsauti, tai eik į koridorių ir ten dūsauk.

Aistė: Bet ar kalbatės kažkiek apie savo ligą su kitais, tarkim, kurie ta pačia serga, gydymą panašų gauna ar vengiate tokių dalykų?

Vidmantas: Kalbuosi, aš neslepiu net ir nuo sveikų, neslepiu savo ligos, nes niekada aš jos neslėpiau. Nereikia slėpti, reikia pasidalyti įspūdžiais visais, bėdomis ir vargais, ir džiaugsmais. Tikrai niekada neslėpiau nuo nieko ir kiek kalbėjau su visais, su sergančiais, tai kiti pradeda aiškinti kažką, sakau, tik tu klausyk, ką sako gydytojas ir bus viskas gerai. Žiūri į mane – kodėl? Sako, čia internete žiūriu, čia yra didelė dar blogybė tai šitie internetai, ten, kiek prirašytų nesąmonių, kaip žmonės tokie naivūs, jie vis tiek tiki. Sako internete skaičiau, kad jau aš turbūt trečiadienį mirsiu, sakau, gal tu trečiadienį nemirk, pirmadienį mirk, tai tokia geresnė diena, trečiadienis jau viduryje savaitės, tai mažai susirinks prie nabašninko žmonių. Jeigu humoro forma.

Aistė: O kaip manote, kodėl kiti slepia, nekalba? Aišku, čia kiekvieno turbūt žmogaus pasirinkimas, bet iš kur yra tas, ar čia stereotipas, kad sirgti yra gėdinga? Ar ta stigma, kad kraujo vėžys tarsi nuosprendis? Kokia jūsų nuomonė?

Vidmantas: Mano nuomone, tai čia turbūt nuo žmogaus priklauso, gal, kaip jis įsivaizduoja, bet aš atvirai pasakysiu, tokių labai mažai žmonių yra, kas liečia kraujo ligą, kad slėptų, nesakytų, žinau kelis ir jau mirusius, asmeniškai gerai pažinojau. Slėpė, slėpė, o paskui, pasirodo, galvoja. Dar kitas dalykas, kiti įsivaizduoja, jeigu turtingi žmonės, kad jų sveikatą galima nupirkti, tai aš jiems sakydavau, nesišvaistyti su savo tomis kalbomis, kad galima nupirkt, nes jeigu sveikata būtų perkama, tai ji vis tiek būtų jau išpirkta visa.

Aistė: Logiška. Tai pabaigai dar tada prašysiu pasidalinti, ko norėtumėte palinkėti arba patarti tiems žmonėms, kurie irgi serga onkologine liga, arba kurie tik neseniai sužinojo onkologinės ligos diagnozę, yra pasimetę, galbūt šoke, toje stadijoje, kai daug nežinomybės, netikrumo? Iš savo patirties, ką galėtumėte patarti, palinkėti?

Vidmantas: Šiandien dienai vėžys yra nugalimas, retas atvejis, jeigu klausys gydytojų, ir kas liečia, čia turbūt kalbama apie lėtinę limfoleukemiją, daugiausia?

Aistė: Turbūt apskritai apie kraujo ligas.

Vidmantas: Šiandien dieną yra valdoma viskas. Dabar aš jau, kai tiek metų ir praėjęs, ir kai matau šituos nuostabius gydytojus, tai nereikia bijoti jos visai, visai neabejoti ir nekristi į paniką, reikia tiktai susiimti, kaip sako liaudis, save į rankas, ir klausyti gydytojų, ir viskas bus gerai. Nereikia galvoti, gi šimtai pavyzdžių. Nežiūrėkime į vien tik tai, kur žmogus neklausė gal gydytojų, laiku nesigydė arba truputį pasveiko ir jisai skaitosi sveikas, neprisižiūrėjo. Bet kiek yra pavyzdžių, kur tikrai jaunimas ir tas, kur vyrukas iš Jurbarko, man atrodo, tai jam buvo ūmi leukemija – sveikas gyvas, vaikšto. Prieš 20 metų, suprantu, išgirdai tą diagnozę tai jau gali būti liūdna, būdavo tikrai buvo liūdna ir daug žmonių mirė. Šiandien dienai kraujo vėžys yra valdomas, tikrai valdomas. Jeigu pakliūni pas gerus daktarus, dar pridėsiu.

Aistė: Dar, kad jau pasakėte, tai kyla noras paklausti, kaip ir pats sakote, prieš 20 metų vienaip buvo, dabar situacija yra tikrai geresnė, daug inovatyvių vaistų ateina. Kaip jūs jaučiatės, kad yra tokios galimybės įveikti tokias sunkias ligas, kurios anksčiau na daugeliu atvejų būdavo mirtinos?

Vidmantas: Matote, tada pradėsime gal nuo istorijos. Sovietmečiu mes gyvenome lageryje ir rubliai buvo lagerių pinigai, ir geležinė uždanga buvo. Dabar visi gali važiuoti, kur nori, Europos sąjunga, laisva Lietuva. Tai čia yra nuostabus dalykas ir visi turi džiaugtis tik tai, ir neverkšlenti, nes Lietuvoje tikrai žmonės nuostabiai gerai gyvena. Aišku, yra kur ir blogiau gyvena, gal su negalia, bet jeigu žmogus turi kojas, rankas ir gali dirbti, tai tikrai tegul neverkšlena. Tegu eina ir dirba, ir yra tų darbų. Taip, kad prie laisvos Lietuvos šiandien dienai reikia džiaugtis tikrai. Ir ligoninėse, ir čia visų tų žmonių kalba, kad ten tas ministras negeras, tas negeras, yra ir tos korupcijos, visko gal yra, bet yra tarnybos, kurios tą stebi seka. Ir užsienyje tas pats lygiai, yra ir blogų žmonių, ir gerų žmonių, bet bendrame kontekste tai čia viskas nuostabu. Gerai gyvename, tikrai, dirstelėjau į gatves į studiją važiuojant, tiesiog nervavausi, nes galvoju, prižadėjau ir nespėsiu, nes vien brangios, gražios mašinos ir jomis užkištas Vilnius. Tai reiškia, blogai gyvena? Kažkada važiuodavo žmonės arkliukais, visur suspėdavo ir be mobilių telefonų vienas su kitu susisiekdavo,  susitikdavo, o šiandien dienai gali tiesiog vaizdą matyti ir nuostabu.