Chemoterapija tai gydymo būdas, kurio metu naudojami vaistai, kurie naikina vėžines ląsteles arba stabdo jų augimą. Chemoterapijos pagrindinis tikslas yra sulėtinti ligos progresavimą arba pasiekti ligos remisiją (būklę, kai nebenustatomi ligos požymiai).

Chemoterapija veikia tas ląsteles, kurios greitai auga arba dalinasi. Normaliai organizmo ląstelių augimas, brendimas, dalijimasis ir žūtis yra griežtai kontroliuojami organizmo reguliacinių sistemų, kurių veiklą nulemia tūkstančiai genų. Tačiau vėžinėms ląstelėms būdingas nuolatinis, nekontroliuojamas dalinimasis ir augimas dėl sutrikusių reguliacinių sistemų (dažniausiai dėl įvykusių mutacijų). Būtent šis vėžinių ląstelių nesustabdomas gausėjimas ir nulėmė chemoterapinių vaistų taikymą vėžiui gydyti, kadangi chemoterapiniai vaistai veikia besidalijančias ląstelės skirtinguose jos dalijimosi cikluose. Visgi, kai kurių kitų organų (odos, žarnyno, kaulų čiulpų ar burnos) ląstelės taip pat greitai dauginasi, todėl chemoterapija pažeidžia ir jas. Poveikis šioms ląstelėms nulemia kai kuriuos chemoterapijos nepageidaujamus poveikius. Baigus chemoterapijos kursą, sveikos organizmo ląstelės ilgainiui atsistato ir toliau normaliai auga ir dalinasi.

Chemoterapija beveik visada naudojama kraujo vėžiui gydyti. Ji gali būti skiriama viena arba kartu su radioterapija ar imunoterapija. Šiuo metu naudojama daug įvairių chemoterapinių vaistų, besiskiriančių savo veikimo mechanizmais ir panaudojimu gydant įvairias ligas. Vaisto pasirinkimas priklauso nuo gydomos ligos. Dažnai chemoterapiniai vaistai naudojami kartu, šitaip sustiprinant jų veikimą.

Chemoterapija paprastai skiriama kursais, juos kartojant tam tikrais laiko intervalais. Chemoterapija veikia ląsteles, esančias tam tikruose dauginimosi cikluose, tad pakartota po tam tikro laiko nužudo ląsteles, kurios nebuvo paveikstos ankstesnių kursų metu. Chemoterapijos režimus/protokolus (vaistų derinius ir jų skyrimo ritmą) paprastai sudaro ekspertų grupės, juos tiria klinikiniuose tyrimuose ir galiausiai protokolus ima naudoti gydytojai kasdienėje klinikinėje praktikoje. Gydymo protokolai dažnai yra standartiniai tam tikrai ligai gydyti ir naudojami tokie patys daugelyje gydymo įstaigų daugelyje šalių.

Chemoterapija taip pat gali būti naudojama prieš kaulų čiulpų transplantaciją. Planuojant alogeninę kaulų čiulpų transplantaciją, kurios metu persodinamos donoro kamieninės kraujodaros ląstelės, ypač svarbu visiškai išnaikinti paciento kraujo ir kaulų čiulpų ląsteles. Tai pasiekiama naudojant labai intensyvią didelių dozių chemoterapiją (vadinama kondicionavimo režimu). Paties paciento ląstelės transplantacijai (autologinė transplantacija) taikomos po didelių dozių chemoterapijos, kaip gelbstintis gydymo būdas, kuris padeda atstatyti kraujo kūnelių skaičių.

Kaip veikia chemoterapija?

Normaliai sveikų ląstelių augimas ir dalinimasis yra griežtai reguliuojamas. Išsivysčius vėžiui ląstelėje atsiranda pokyčiai, kurie nulemia greitą ir nekontroliuojamą ląstelės dalijimąsi, kurio metu pasigamina daug pakitusios ląstelės kopijų. Pagrindinis chemoterapinių vaistų tikslas – sustabdyti tokių ląstelių dauginimąsi.

Ląstelių dalijimuisi būtina genetinė medžiaga, esanti kiekvienos ląstelės branduolyje. Prieš pasidalinant kiekvienai ląstelei, ląstelės viduje vyksta sudėtingi procesai, kurių metu ląstelės genetinė medžiaga dvigubėja ir patenka į naujas ląsteles. Normalus genetinės medžiagos pasidalijimas yra būtinas naujų ląstelių susidarymui ir gyvavymui. Dauguma chemoterapinių vaistų veikia vėžinių ląstelių dauginimąsi darydami poveikį būtent ląstelės genetinei medžiagai (DNR ar RNR). Chemoterapija sukelia tokius genetinės medžiagos pokyčius, kurie neleidžia ląstelėms toliau daugintis arba jas sunaikina.

Chemoterapiniai vaistai skirstomi pagal savo veikimo mechanizmą:

DNR pažeidžiantys vaistai. Tai vaistai, kurie sunaikina vėžines ląsteles tiesiogiai pažeisdami ląstelių genetinę medžiagą (DNR). Šie vaistai dar vadinami alkilinančiais preparatais.

• Chlorambucilas.
• Ciklofosfamidas.
• Melfalanas.

DNR sintezę slopinantys vaistai. Šie vaistai slopina DNR gamybą ir stabdo ląstelių augimą.

• Karboplatina.

DNR pažaidų ištaisymą slopinantys vaistai. Šie vaistai veikia fermentus, kurie taiso genetinės medžiagos (DNR) pažaidas. Organizme gaminant DNR visada pasitaiko klaidų, kurias normaliai ištaiso tam tikri fermentai. Slopinant šių fermentų veikimą, galima padaryti vėžinę ląstelę labai jautrią įvairiems pažeidimams ir slopinti jos augimą.

• Etopozidas.
• Topotekanas.

Antimetabolitai. Tai vaistai, kurie yra labai panašūs į medžiagas, kurios būtinos genetinės medžiagos (DNR ir RNR) gamybai. Vėžinės ląstelės ima naudoti šiuos vaistus genetinės medžiagos gamybai, tačiau susidaro nenormali DNR ir RNR, todėl ląstelės žūva.

• Metotreksatas.
• Fludarabinas.
• Citarabinas.
• Azacitidinas.
• Hidroksikarbamidas.
• 6-Merkaptopurinas.

Priešvėžiniai „antibiotikai“. Šie vaistai įsiterpia į vėžinės ląstelės DNR ir sutrikdo jos normalią funkciją, todėl vėžinė ląstelė žūva.

• Daunorubicinas.
• Doksorubicinas.
• Idarubicinas.
• Mitoksantronas.

Ląstelių dalijimąsi slopinantys vaistai. Šie vaistai sąveikauja su ląstelės sutrūkturomis, kurios būtinos ląstelės dalijimuisi. Dėl šio poveikio slopinamas vėžinių ląstelių dalijimasis.

• Vinkristinas.
• Vinblastinas.

Chemoterapinių vaistų skyrimo būdai

Chemoterapiniai vaistai gali būti geriami (tablečių, kapsulių ar skystoje formoje) arba leidžiami į veną. Pastarasis chemoterapijos skyrimo būdas yra taikomas žymiai dažniau. Chemoterapija skiriama kursais, po kurių daroma pertrauka ir leidžiama organizmui atsigauti. Gydymas paprastai tunka kelias savaites ar kelis mėnesius, todėl prireikia dažnai skirti vaistus. Dažnas pakartotinis dūrimas į veną vaistams suleisti yra susijęs su didesne infekcijos rizika ir yra mažiau patogus pacientui. Todėl neretai įvedamas kateteris į centrinę verną (krūtinės viršuje), kuris išbūna viso gydymo metu. Vaistai į veną gali būti skiriami keliais būdais:

• Naudojant kateterius. Kateteris tai plonas, lankstus vamzdelis, kurį gydytojas įveda į veną. Dažniausiai skiriant chemoterapiją kateteris įvedamas į didelę veną krūtinės viršuje. Dauguma kateterių laikomi įvesti kol baigiamas gydymas. Per kateterius galima skirti ir kitus vaistus arba paimti kraują tyrimams. Svarbu stebėti ar aplink kateterį neatsiranda infekcijos požymių (paraudimas, patinimas, skausmas), reikia laikytis antiseptikos ir aseptikos reikalavimų, nes kateteris yra vartai infekcijai.
• Naudojant port kateterius „portus“. „Portas“ tai mažas, apvalus metalinis arba plastikinis diskas, kuris įvedamas po oda. „Portas“ kateteriu yra sujungiamas su didele vena, dažniausiai krūtinės viršuje. Įvedant į portą adatą galima suleisti chemoterapinius vaistus arba paimti kraują. Port kateris gali tarnauti visos chemoterapijos metu ir išbūti net keletą metų. Turint port kateterį taip pat reikia laikytis antiseptikos ir aseptikos reikalavimų, nes kateteris yra vartai infekcijai.
• Naudojant pompas. Pompos dažniausiai sujungiamos su kateteriais arba portais. Pompos padeda tiksliai kontroliuoti skiriamo vaisto dozę ir leidimo greitį. Pompos gali būti išorinės arba vidinės.

Chemoterapija gali būti taikoma dienos stacionare (suleidus vaistus pacientas tą pačią dieną gali grįžti namo), tačiau neretai tenka keletą dienų praleisti ligoninėje.

Nepageidaujamas chemoterapijos poveikis

Chemoterapija veikia ne tik vėžines ląsteles, bet ir kitas greitai besidalinančias organizmo ląsteles. Daugelis dažnai pacientams pasireiškiančių nepageidaujamų poveikių yra susiję būtent su sveikų greitai besidauginančių ląstelių pažeidimu. Greitai besidalinančios ląstelės organizme yra burnoje, žarnyne, kraujyje, kaulų čiulpuose ir odoje. Didžioji dalis nepageidaujamų chemoterapijos poveikių atsiranda būtent dėl jų pažeidimo.

Nepageidaujamas chemoterapijos poveikis yra viena iš pagrindinių priežasčių kodėl nemaža dalis pacientų prieš gydymą jaučia nerimą ir baimę. Svarbu prisiminti, kad nepageidaujamas poveikis pasireiškia ne visiems pacientams, skirtingi vaistai sukelia skirtingus poveikius, kurie gali būti ir labai nežymūs. Be to, egzistuoja daugybė priemonių, kurios gydymo metu padeda pašalinti ar susilpninti nepageidaujamą gydymo poveikį.

Jų pasireiškimas priklauso nuo naudojamų chemoterapinių vaistų, jų dozių ir individualių organizmo sąvybių. Dauguma chemoterapijos nepageidaujamų poveikių yra laikini ir nutraukus gydymą ilgainiui išnyksta. Kartais jų išnykimas gali užtrukti kelis mėnesius ar net metus. Retkarčiais chemoterapija sukelia ilgalaikius nepageidaujamus poveikius (gali būti pažeidžiami nervai, širdis, inkstai ar reprodukciniai organai).

Prieš chemoterapiją labai svarbu pasikalbėti su gydytoju apie galimus būsimo gydymo nepageidaujamus poveikius, būdus kaip juos įveikti ir situacijas, kada reikėtų nedelsiant kreiptis į gydytoją. Nors kai kurie nepageidaujami poveikiai gali būti stipresni ar netikėti, tačiau dažniausiai galima iš anksto numatyti skiriamo vaisto nepageidaujamą poveikį.

Dėl chemoterapijos poveikio kaulų čiulpams ima mažėti kraujo kūnelių skaičius. Todėl chemoterapijos metu gali sumažėti organizmo atsparumas infekcijai, atsirasti nuovargis, kraujavimai, mėlynės. Norint anksti pastebėti kraujo ląstelių pakitimus, gydymo metu dažnai atliekami kraujo tyrimai. Jei atsiranda būtinybė, gali tekti atlikti kraujo perpylimą arba skirti antibakterinį gydymą antibiotikais. Jei kraujo rodikliai po pertraukos prieš kitą gydymo kursą netampa normalūs, gali tekti pailginti pertrauką iki kito kurso, kol kraujo rodikliai normalizuosis. Jei atsiranda karščiavimas arba kitų infekcijos požymių, būtina skubiai kreiptis į gydytoją, kuris, jei reikia, nedelsdamas skiria gydymą. Kraujo kūnelių skaičiui atstatyti taip pat gali būti naudojami augimo faktoriai (pvz.: filgrastimas, stimuliuojantis baltųjų kraujo kūnelių gamybą).

Kai kurie chemoterapiniai vaistai gali sukelti pykinimą ar vėmimą. Šiuo atveju padeda vaistai nuo pykinimo, kuriuos išrašo gydytojas. Kai kurie medikamentai gali sukelti pienligę bei burnos gleivinės išopėjimus. Labai svarbu reguliariai skalauti burną dezinfekuojamuoju skysčiu. Jei gydymo metu nėra noro valgyti, galima kurį nors maisto produktą pakeisti kaloringais maisto papildais.

Deja, dažnas nepageidaujamas chemoterapijos efektas – plaukų slinkimas. Netekę plaukų pacientai dažniausiai dėvi perukus, skareles arba kepures. Nors ir sunku susitaikyti su nuplikimu, šis nepageidaujamas efektas išnyksta labai greitai po to, kai baigiamas gydymas – plaukai greitai atauga.

Chemoterapija skirtingai veikia skirtingus žmones. Kai kurie pakankamai gerai jaučiasi ir gydymo periodu gyvena įprastą gyvenimą, bet daugelis jaučia silpnumą ir darbus atlieka daug lėčiau. Reikia dirbti tiek, kiek galite, ir nepersistengti, skirti pakankamai laiko poilsiui.

Dažni chemoterapijos nepageidaujami poveikiai:

• Sumažėjęs kraujo kūnelių skaičius.
• Nuovargis.
• Infekcijos.
• Kraujavimai.
• Pykinimas ir vėmimas.
• Apetito sumažėjimas.
• Skausmas.
• Nuotaikos pokyčiai.
• Viduriavimas.
• Vidurių užkietėjimas.
• Plaukų slinkimas.
• Nevaisingumas.
• Į gripą panašūs simptomai.
• Odos ir nagų pokyčiai.
• Burnos ir gerklės opos.

Rekomendacijos trombocitopenijos metu:

• Nenaudokite be recepto parduodamų vaistų be gydytojo žinios: aspirino, ibuprofeno; sudėtinių vaistinių preparatų, kuriuose gali būti aspirino; krešėjimą veikiančių vaistų (orfarino), namuose be gydytojo skyrimo nesileiskite vaistų į raumenis.
• Naudokite minkštą švelniais šereliais dantų šepetėlį, valykite dantis jo nespaudami.
• Siekdami išvengti dantenų kraujavimo, nenaudokite dantų krapštukų ar siūlo tarpdančiams.
• Jeigu būtina, galite atsargiai naudoti dantų valymo juostelę, būtinai žiūrėkite, ar nekraujuoja iš dantenų, jei taip nutiko, gurkšnį šalto vandens palaikykite burnoje, neskalaukite.
• Prieš dantų taisymą, bet kokią odontologinę procedūrą, gydytoją informuokite, kad jums nustatyta trombocitopenija. Odontologas turėtų žinoti, koks dabar jūsų trombocitų skaičius, kad atlikti procedūrą būtų saugu.
• Atsargiai kirpkite nagus, geriau būtų naudoti dildę.
• Venkite vaikščioti basomis.
• Kasdien tepkite odą drėkinamuoju kremu (dažniau – šaltuoju metų laiku), kad išvengtumėte įtrūkimų.
• Venkite kontaktinio sporto (bokso, futbolo), slidinėjimo, jodinėjimo, atsargiau iš lėto kelkite sunkius daiktus.
• Lenkdamiesi pirmiausia sulenkite kelius, kad galva visada būtų aukščiau negu pečiai.
• Nepūskite nosies stipriai, forsuodami.
• Jeigu pradėjo kraujuoti iš nosies, atsisėskite truputį pasilenkę į priekį, spauskite šnervę, jei turite, tamponuokite vata. Jeigu kraujavimas tęsiasi po 10 min., stiprėja, nedelsiant kvieskite greitąją medicinos pagalbą. Tai būtina ir tada, jeigu kraujavimas visiškai nesustoja per 20 min.
• Nedėvėkite spaudžiančių drabužių, neavėkite tokios avalynės, naują pirmiausia avėkite trumpai namuose, kad išvengtumėte nutrynimų.
• Valgykite įvairų skaidulų turintį maistą, gerkite pakankamai vandens, kad išvengtumėte vidurių užkietėjimo.
• Jam atsiradus, pasakykite gydytojui, nepradėkite vartoti žarnyno veiklą skatinančių vaistų.
• Žiūrėkite, ar neatsiranda kraujo tuštinantis, ar nepakito spalva (tamsios, dervos pavidalo), jei taip, – pasakykite gydytojui.
• Nenaudokite žvakučių, klizmų, rektalinių termometrų.
• Venkite alkoholio, jis veikia trombocitų gamybą.

Moterims:

• Mėnesinių metu naudokite paketėlius, venkite tamponų, prisiminkite dėl kraujavimo gausumo (paketėlių skaičius).
• Jeigu mėnesinės gausios, ilgai trunkančios, pasakykite gydytojui, pasitarkite dėl sudėtinių hormoninių tablečių poreikio, kad kraujavimas neužsitęstų.

Vyrams:

• Naudokite elektrinę skutimosi priemonę, venkite vienkartinių skustuvų.
• Jeigu įsipjovėte, vatos ar marlės tamponėliu prispauskite įpjovimo vietą, palaikykite kelias minutes, kraujavimas turėtų sustoti.
• Jeigu kraujavimas tęsiasi, prie įsipjovimo vietos dėkite ledo (ledų paketėlį iš šaldiklio apvyniokite rankšluosčiu), palaikykite.
• Jeigu kraujuoja stipriai, nepraeina po 10 min. laikant prispaudus ar pradeda svaigti galva, nedelsdami kvieskite greitąją medicinos pagalbą.

Kreipkitės į gydytoją nedelsdami:

• Jeigu savaime, be sumušimo, odoje atsiranda kraujosruvų (galite pastebėti taškines dažniausiai kojų odoje).
• Jeigu kraujosruva susidarė burnos gleivinėje.
• Jeigu atkosėjote kraujo.
• Jeigu vemiate su kraujo priemaiša.
• Jeigu staiga matymas tapo neryškus ar akyse dvejinasi.
• Jeigu staiga atsirado galvos ar pilvo skausmas.
• Jeigu pakito šlapimo spalva: tapo rusvas ar tamsus.
• Jeigu tuštinatės juosvomis dervos pavidalo išmatomis.
• Jeigu gausios mėnesinės užsitęsia ar kraujuoja po truputį > = 7d.

Rekomendacijos neutropenijos metu

Neutropeninė dieta

Neutropeninė dieta skiriama neutropenijos metu (neutrofilų skaičius < 0,5 x 109/l). Ši dieta apsaugo imunosupresuotą ligonį nuo bakterijų ir kitų mikroorganizmų, esančių maisto produktuose ir gėrimuose.

Mitybos principai neutropenijos metu:

1. Nevartokite šviežių vaisių ir daržovių, teikite pirmenybę konservuotiems.
2. Vartokite termiškai apdorotą maistą (virtą, keptą, troškintą).
3. Išpakuotą maistą laikykite švariame hermetiškai uždaromame indelyje.
4. Prieš atidarydami indelį nuplaukite tekančiu vandeniu.
5. Prieš gaminant valgį, taip pat prieš ruošiant kitą patiekalą ir prieš valgį būtinai plaukite rankas. Gerai nuplaukite produktus, kuriuos naudosite maisto gamybai (pvz. daržoves), įrankius jų ruošimui. Kiekvienam maisto produktui naudokite atskirą įrankį.
6. Pirmenybę teikite šviežiai paruoštiems patiekalams. Rekomenduojama suvalgyti per valandą po pagaminimo.
7. Paruoštą maistą galima laikyti šaldytuve ne ilgiau negu 2 dienas. Prieš vartojimą porcijos turi būti iki galo sušildomos.
8. Mėsą atšildykite šaldytuvo apatinėje lentynoje, ne kambaryje.
9. Nevartokite nebegaliojančių maisto produktų.
10. Nevalgykite viešojo maitinimo įstaigose.
11. Nevalgykite palėsinio sūrio, jogurtų, kitų produktų, kurių gamybai (fermentavimui) naudojamos bakterijos ar pelėsiniai grybai. Nevalgykite maisto, kuriame yra žalios žuvies ar mėsos.

MAITINIMOSI REKOMENDACIJOS NEUTROPENIJOS METU