Lėtinės leukemijos nuo ūminių skiriasi tuo, kad joms būdinga vangesnė, lėtai progresuojanti eiga. Lėtinėms leukemijoms būdinga tai, kad sutrinka normali leukocitų gamybos reguliacija ir jie ima nekontroliuojamai gamintis. Jeigu sutrinka normali limfocitų gamyba, tai diagnozuojama lėtinė limfoleukemija, jeigu mieloidinės kilmės ląstelių – letinė mieloleukemija. Galimi ir kiti, retesni lėtinės leukemijos tipai, pvz.: lėtinė mielomonocitinė, kurios metu sutrinka normali monocitų gamyba.

Nekontroliuojamas leukeminių ląstelių dauginimasis gali slopinti kaulų čiulpus, todėl gali išryškėti jų nepakankamumas: mažėja eritrocitų, trombocitų, normalių baltųjų kraujo kūnelių. Dėl pastarųjų pokyčių vystosi anemija, didėja imlumas infekcijoms ir kraujavimų rizika.

Lėtinės leukemijos dažniau nustatomos vyresnio amžiaus žmonėms. Dažniausiai jos nepagydomos, bet taikant šiuolaikinius gydymo metodus galima gerai kontroliuoti jų eigą.

Lėtinės mieloleukemijos tipai:

• Lėtinė mieloleukemija.
• Lėtinė limfocitinė leukemija.
• Lėtinė mielomonocitinė leukemija.