Aistė: Prieš pradedant griauti mitus dar noriu tave pakviesti papildyti, jeigu atrodo, kad reikėtų papasakoti daugiau apie kaulų čiulpų donorystę svarbą arba paminėti, kokiomis ligomis dažniausiai sergant jos gali prireikti?

Rita: Tai turbūt pradedam nuo ne mito, kad tai yra labai svarbu ir turbūt viena svarbiausių žinių, ką reikia ištransliuoti, kad žmonės žinotų, kaip iš tiesų labai realiai jie gali prisidėti prie pasveikimo tų, kurie susirgo kraujo vėžiu ir, iš tiesų, kaip minėjai, Aiste, tai yra vienas iš gydymo būdų, kai mes žinome, kad kitaip ligos nepagydysi arba labai didelė tikimybė, kad ta liga atsinaujins. Dažniausiai kaulų čiulpų donorų prireikia pacientams, sergantiems piktybinėmis kraujo ligoms, įvairių formų kraujo vėžiu, dažniausiai tai bus ūminė leukemija, tiek vaikų, tiek suaugusiųjų tarpe. Kiek rečiau sergant ligomis, kuomet yra dėl kažkokių priežasčių susirgusi kraujo gamyba, negamina kaulų čiulpai ląstelių, tokių kaip aplastinė anemija ar tam tikri reti, įgimti sindromai. Ir čia į pagalbą ateina donorai ir mes iš tikrųjų šiandien kalbėsime, kad žmonės nesipainiotų, apie alogeninę kamieninių kraujodaros ląstelių transplantaciją – tai yra to iš kito žmogaus, iš donoro atliekama transplantacija, nes griausime mitus apie donorystę.

Aistė: Tai štai ir pradėsiu žerti tuos mitus, ir pirmasis, turbūt pats dažniausias ir labiausiai siejamas su kaulų čiulpų donoryste, yra tai, jog kaulų čiulpų donavimas yra labai skausminga procedūra.

Rita: Griauname mitą, bet nenoriu sakyti, kad donorui teks atvykti į  SPA procedūrą, nors mes, aišku, dėsime visas pastangas, kad jis jaustųsi kuo geriau, bet tai yra truputį skausminga, tiek, kiek skausmingas, sakyčiau, adatos dūris į veną donuojant kraują, imant kraują ir panašiai. Nežinau, ar metas užbėgti už akių, kad yra du kaulų čiulpų donacijos būdai, nes su tuo susijęs ir papasakojimas, kiek tai skausminga. Tai vienas pagrindinių klausimų, kaip man bus, kiek aš jausiu? Nors atvirai tariant, donorai labiau rūpinasi, kaip jausis pacientas, bet mums irgi svarbu, kad jie žinotų, kaip jausis jie. Taigi, kamienines kraujodaros ląsteles galima donuoti dviem būdais. Vienas laikomas gal kiek senoviniu, archajišku, bet vis dar šiek tiek taikomas, kai ląsteles surenkame iš pačių kaulų čiulpų, iš rezervuaro, kur jos ir gaminamos, kur ląstelės gyvena.

Donorui bendrosios nejautros metu – tai čia jau neigiame mitą, nes bendrojoje nejautroje žmogus miega, nelabai jis ką jaučia, kaip bet kokia mums daroma invazinė procedūra, sakykim, užsimigdžius, tai yra pritaikius anesteziją, donorui abipus yra punktuojamas klubakaulis iš nugarinės pusės ir tam tikrų adatų pagalba išsriaubiama ta skystoji kaulų čiulpų dalis iš kaulo vidaus esančios jos akytosios medžiagos. Tai procedūros metu donoras iš tiesų skausmo nejaučia, nes tam ir yra nejautra.

Pabudus po nejautros, donorą mes nuskausminame, bet nežiūrint to, kad atrodo, kaip invaziška ten abipus klubakaulių punktuoja, su adata išsiriaubia ne taip mažai, turbūt tuos mitus čia dar griausime, donoras jaučiasi visai gerai. Kartais tą pačią dieną, kartais sekančią dieną prireikia nuskausminimo įprastiniais vaistais nuo skausmo, kaip paracetamolis, ibuprofenas. Ir tikrai, šį metodą naudojame rečiau ir kai pradėjome truputėlį baiminausi, kad donorai po to iškris kokiai savaitei iš gyvenimo dėl to, kad nemalonu, diskomfortas – ne, tai, sakyčiau, yra tos pačios dienos, kartais dar sekančios dienos, dubens skausmas dūrių vietoje, viskas. Kartais po nejautros truputuką gal gali skaudėti galvą, papykinti, bet jeigu kalbame apie skausmą, tai turbūt tiek ir reikia pasakyti apie šį būdą.

Kitas gi būdas – surinkti ląsteles iš kraujo. Tai labai panašu į kraujo komponentų donorystę, tik tiek, kad donorą reikia paruošti – 5 dienas iš eilės donoras rytą vakarą turi susileisti į poodį tam tikrą preparatą – filgrastimą – kad tų ląstelių kraujyje padaugėtų, tai yra, kad jos iš kaulų čiulpų išeitų į kraują, jų pasidaugintų, o mes galėtume iš ten jas surinkti, nes iš neparuošto donoro nieko ir nesurinktume, jos gyvena kaulų čiulpuose. Tai čia galbūt pirmasis momentas, kur gali šiek tiek skaudėti, bet tai yra be galo mažai invazinis dalykas pasidaryti namuose poodinė injekciją su jau paruoštu švirkštu. Prilyginčiau tai, kai žmonės, sergantys diabetu susileidžia sau insuliną keletą kartų per dieną ar panašias injekcijas. Tikrai niekada donorai neakcentuoja, jog tai būtų kažkaip skausminga – tai čia griauname mitą, čia neskauda, nežinau, kaip uodo įkandimas ar panašiai. Ir paskui, penktąją dieną, jie donuoja ląsteles. Donacijos metu į vienos rankos veną yra įvedama adata, iš kurios kraujas pateks į aparatą, o per kitos rankos venoje įvestą adatą, jis grįš. Kraujas sukasi ratu, keliauja į aparatą, ten atrenkamos kamieninės ląstelės, jos keliauja į maišiuką ir grįžta kitos kraujo dalys, kurios vis dar reikalingos donorui, bet jų nereikia pacientui, grįžta per kitą ranką. Tai yra tiek skausminga, kiek skausmingas adatos dūris į veną, į vienos rankos ir kitos rankos venas. Ir taip reikia išbūti apie keturias valandas. Tai kiti sako, kad pradeda nuo to gulėjimo ir nieko neveikimo jau ir šonus skaudėti, bet tik tiek, tikrai procedūra nėra labai skausminga. Ką verta paminėti ir kur turbūt donorai dažniausiai pasako žodį „skauda“, bet tai irgi labai individualu ir labai kontroliuojama, to paruošimo metu leidžiamas preparatas kartais sukelia kaulų, raumenų skausmus. Tai yra šiek tiek panašu, kai sergame gripu, dabar jau madoje sakyti, kaip kovidu, tai jausmas panašus, bet vėlgi, viskas yra medicinoje kontroliuojama ir esant skausmui, davus pačių paprasčiausių vaistų nuo skausmo, galima tą procesą valdyti. Tai griauname mitą, kad labai skauda – tikrai ne, o truputį, tai tiek, kiek adatą į veną.

Aistė: Pasakojant apie donavimo būdus, aš bent jau išgirdau kito mito paneigimą, kuris taip pat yra labai dažnas ir labai gąsdinantis žmonės. Aš nesu tikra, iš kur jis kilęs, kartais galvoju, kad galbūt iš filmų, nes esu mačiusi, kaip rodo kažką panašaus. Tas mitas skamba taip – iš tikrųjų, čia keli sudėti į vieną, bet pažiūrėsim, ar dar galime papildyti – donuojant kaulų čiulpus yra paimami kaulo gabaliukai arba pjaunamas kaulas, o po donavimo procedūros kaule liks skylė arba randų kūne.

Rita: Čia susiję su tuo pirmuoju būdu, kai surenkame tiesiai iš kaulų čiulpus, bet griauname mitą –  kaulo mes nepjauname ir nerenkame, nes kaulo visai nereikia pacientui. Būtų labai baisu, jeigu kaulas patektų į ląstelių surinkimo maišą. Kaip ir sakiau, renkant iš klubakaulio, įbedamos adatos abipus į klubakaulio sparną – taip vadinasi – kodėl klubakaulio, nes pats didžiausias kaulas, didžiulė gamykla ir patogu tai daryti. Įbedama ir niekas nepjaunama, negręžiama, tiesiog atitraukiama specialia adata skystoji dalis, esanti kaulų čiulpuose. Tai iš tikrųjų kaulas nepažeidžiamas. Taip tu turi į jį patekti, bet patenki su adata, tai niekaip jis ir nenukenčia. Ar liks randai? Aš nežinau, ar kas galėtų pastebėti tą randelį, kuris lieka įbedus adatą. Jeigu su mikroskopu koks mitų fanas žiūrės, tai galbūt galės pastebėti, bet, iš tikrųjų, tokia vieta, kur turbūt niekada niekas nematys. Aš tai be galo didžiuočiausi, jeigu man tektų taip pagelbėti kitam ir kas nors ten rastų adatos galvutės dydžio randelį. Bet šiaip ne, kaulų neimame, nereikia visiškai, kaulus reikia turėti donorui pačiam.

Aistė: Ir čia galvoju, galbūt vertėtų šiek tiek paaiškinti, kas gi yra tie kaulų čiulpai, nes kiek yra tekę bendrauti tiek jau su donavusiais žmonėmis, tiek su tais, kuriems pasakojame apie donorystę, tai dažnai sako, jog juos atbaido vien žodžių junginys „kaulų čiulpai“ ir iš to ir kyla asociacija su kaulo pjovimu ar gręžimu. Tai pakalbėkim truputėlį apie tai, kur yra kaulų čiulpai ir kodėl toks pavadinimas?

Rita: Klausau taip, klausau ir galvoju – reikia keisti pavadinimą. Iš tiesų, tai yra kamieninių kraujodaros ląstelių transplantacija ir tiktai priklausomai iš ten, kur jos paimtos, kaip jau minėjau yra du būdai, galima vadinti kaulų čiulpų, kamieninių kraujodaros ląstelių transplantacija arba periferinio kraujo, jeigu surinkom iš ten. Iš tiesų, pavadinimas toks senovinis, vis dar naudojamas ir galvoju, net ir registras mūsų yra kaulų čiulpų donorų. Ką čia reikės su tuo pavadinimu padaryti?

Aistė: Lauksim pasiūlymų.

Rita: Lauksim pasiūlymų, kaip pavadinti tuos kaulų čiulpus. Ir kas juos sugalvojo irgi nežinau, jau čia nuo seno, bet taip yra todėl, kad mūsų kraujas gaminasi kauluose, ir gudriai čia sumanyta tos gamtos ir kūrėjo, nes labai saugu. Tikrai visi, manau, yra gyvenime sutikę tą pralaužta kaulą, kur yra tokia akyta viduje medžiaga, ir žmonių kaulo viduje lygiai taip pat yra tokia akyta medžiaga, kurioje gaminasi kraujas. Ten yra labai nebrandžių ląstelių, šių ir reikės mums transplantacijai, iš kurių bręsta įvairiausi kraujo kūneliai, o jų ten daugybė atliekančių skirtingas funkcijas, ir subrendę jie paleidžiami į gyvenimą, tai yra į kraują. Tas procesas vyksta, milijonai ląstelių gaminasi kiekvieną dieną, įvairios paskirties ir rūšies, ir ta gamykla veikia visą laiką. Dėl to tie kaulų čiulpai – ir čia kita gera žinia, kad ten nuolat veikia fabrikėlis, iš čia galbūt ir paaiškinimas, kodėl tuos kaulus paskauda, kai mes tą kaulų fabrikėlį užkuriame veikti aktyviau, tai iš ten ir tie kaulų čiulpai, nes ten yra mūsų kraujas. Iš tikrųjų, kartais žmonės nežino, kur kraujas gaminasi, o čia viduje kaulo taip saugu, nes tokios svarbios ląstelės ten turi savo nišą, savo gyvenimą, bet mums jas reikia iškrapštyti iš ten kai, norime surinkti iš kraujo. Galvosime, ką daryti su pavadinimu, bet nebijokite žmonės, kaulų čiulpai yra viskas tvarkoje, ten labai gera, saugu mūsų kraujui gamintis ir žinokite, kad mes iš ten mokame ląsteles iškrapštyti ir nebūtina išvis į tuos kaulus kištis, liestis.

Aistė: Gerai, kitas mitas – kaulų čiulpų donorystė yra pavojinga: donuojant ląsteles neteksiu kelių litrų kraujo, o donuotos ląstelės neatsigamins ir man jų trūks.

Rita: Labai džiaugiuosi, kad jau užbėgau į priekį, sakiau, fabrikas reikia nuolat. Pradėsiu nuo tos mito dalies, tai griaunu visiškai – aišku, kad atsigamins viskas ten veikia nuolat, o kažką paėmus organizme yra taip, kad tu paskatinti dar aktyviau tam sykiui pasigaminti, pasidauginti. Nuolat mūsų kraujas gaminasi. Kraujo ląstelės šiaip gyvena labai trumpai, eritrocitas gal gyvena ilgiausiai – iki 3 mėnesių, trombocitai, leukocitai, tai yra savaičių, dienų klausimas, kiek jie pagyvena. Mes patys gaminame savo kraują nuolat. Tiesiog mums transplantacijai reikia tų nebrandžių ląstelių, kad įdėjus ląstelę, tokią motininę, pamatinę, ji visas ląsteles atgamintų, visų eilių ląsteles. Tai tas yra labai gerai, viskas gaminasi, mes nieko neprarandame.

Dabar dėl tūrių. Tikrai kelių litrų kraujo niekas nepaims, nes pats žmogus turi tuos kelis litrus kraujo. O donorystės, kadangi tai yra gyva donorystė, principas – donoras, atėjo sveikas, donoras išeina sveikas, tik labai laimingas, nes kažkam padėjo.

Donuojant ląsteles iš periferinio kraujo, kaip minėjau, surenkame labai panašiai kaip kraujo komponentus, specialiu aferezės aparatu, tai surenkama paprastai nuo 200 iki 300 mililitrų produkto, mes sakome, arba kamieninių ląstelių suspensijos ir iš tiesų priklauso tas rinkimo tūris nuo to, kiek žmogus prigamino tų ląstelių. Donacijos dieną pasižiūrime jo kraujo tyrimą ir matome, jeigu prigamino labai daug, tai reikės surinkti ir mažesnį kiekį, jeigu žiūrime tūriškai, visiškai taip paprastai. Priklauso ir nuo to, kokio dydžio pacientui jis donuoja. Jeigu pacientas vaikas, reikės mažiau, jeigu suaugęs truputį daugiau, bet, bet kuriuo atveju, donuojant iš kraujo, tai yra mažiau negu žmogus, atėjęs donuoti, praranda duodamas kraujo – ten apie 450 mililitrų, o čia, palyginimui, 200 – 300 mililitrų, beveik niekada ne daugiau.

Donuojant iš kaulų čiulpų, istorija truputį kitokia. Ten mes imame kaulų čiulpus tarsi iš natūralios jų aplinkos, jie nėra sukoncentruoti ir tūriai ten yra didesni. Vėlgi, tūris apskaičiuojamas skaičiuojant pagal pacientą, tai yra, kiek sveria pacientas ir kiek kilogramų jo kūno svorio reikia tų ląstelių – yra tam tikros formulės, susižiūrime. Jeigu tai mažas vaikiukas, reikės mažiau. Jeigu didelis žmogus – daugiau, bet tai būtų, sakykime, nuo 500 mililitrų iki šiek tiek virš litro, labai retais atvejais – pusantro. Vėlgi, atsižvelgiama ir tai, kas yra donoras, nes iš didžiulio vyro gali surinkti vieną kiekį, iš vaikiuko gali surinkti mažiau. Pasakiau iš vaikiuko, bet tai tiesa, jeigu tai yra gimininga donorystė ir brolis donuoja broliui ar sesutė sesutei, nesvarbu, tai, taip, renkamos ląstelės net ir iš mažų vaikų. Tai vėlgi – nuo iki, priklausomai nuo donoro didumo, paciento didumo, bet net surinkus patį didžiausią galimą kiekį – vėlgi, apskaičiuojami didžiausi saugūs kiekiai, kiek gali paimti iš donoro saugiai, vėlgi yra tam tikros formulės, tam tikri reikalavimai. Niekada neimsi daugiau. Net ir tie kiekiai nėra labai pajuntami, nes tu imi iš rezervo tam tikra prasme, ne iš paties kraujo, kur staiga nuleistum kokį pusantro litro kraujo turbūt būtų juntama, bet tai tarsi rezervas ir, kita vertus, donorams yra papildomas tas netektas tūris –  lašiname fiziologinio tirpalo renkant ląsteles iš kaulų čiulpų, tai nėra juntama. Ir atrodytų, net ir medikams kartais žiūrint, paimi į pusantro litro, čia jau būtų didelė donacija dideliam pacientui. Paėmei didelį tūrį tų kaulų čiulpų, kaip čia atrodytų tas donoras? Bet po valandos mes paprastai paimame jo kraujo tyrimą pasižiūrėti, koks gi tas netekimas – kaip rodiklis mums yra hemoglobinas, tai turbūt nesu mačius jo nukritusios žemiau negu norma po tokios donacijos ir kažkokio netekimo jie nejaučia. Visgi, tai yra retas būdas tie kaulų čiulpai, gal apie juos išsiplėčiau, bet čia tas didysis tūrio netekimas, gąsdinantis žmones. Dažniausiai taip donuojama mažiems vaikams, tai ir tie tūriai bus mažiukai – 500 mililitrų, 800 mililitrų ir po tokio tūrio netekimo, dėl priežasčių, kurias paminėjau, donorai paprastai tikrai jaučiasi normaliai, gerai.

Aistė: Aš ir norėjau dar paklausti apie tą savijautą, nes neseniai teko bendrauti su vienu donavusiu žmogumi, kuris pasakojo – jisai sportuojantis yra, kad nors nebuvo rekomenduojama, bet jisai tą dieną vis tik vakare išbėgo bėgioti ir sakė, tikrai jautėsi gerai. Kiek man yra tekę bendrauti, kitą dieną žmonės eina, kaip įprastai, į darbą, daro veiklas, kurias visada daro ir tai nėra kažkoks sveikatos sutrikdymas po bet kurio donavimo būdo, ar tai būtų su nejautra, ar iš kraujo imama.

Rita: Tiesa. Galvoju, nuo kurios vietos čia pradėti. Kiek esu girdėjusi komentarų iš pačių donorų, kaip jie jaučiasi po donacijos, tai jie visi jaučiasi euforiškai, aš pasakysiu, ir turbūt tas tikrai geras jausmas – didelį darbą padariau, iš tiesų, nenuvertinkime ir neabejokime. Nors jie dažniausiai būna kuklūs labai žmonės. Jie jaučiasi gerai. Aš manau, dar išsiskiria laimės, visokie gerumo hormonai ir padeda geriau jaustis. Išties, donorai po donacijos jaučiasi normaliai. Galbūt tą dieną šioks toks nuovargis, gal labiau, jie sako, iš jaudulio ar panašiai, sako jaudinausi, blogai miegojau, apie pacientą galvojau. Mes visiems sakome, pailsėkite, daugiau gerkite skysčių, išsimiegokite, o kitą dieną, kai skambiname, tai tikrai, 99 proc. jaučiasi puikiai.

Kartais truputėlį galbūt prasčiau jaučiasi donorų paruošimo metu, jeigu maudžia kaulus, raumenis, kartais kiek rekomenduojama apriboti savo fizinę veiklą, bet irgi, labai priklauso nuo žmogaus. Esu turėjusi donorą, kuris ruošėsi maratonui ir sakė, aš tai negaliu nebėgioti, ir jis kuo ramiausiai bėgiojo po 20, 30 km į dieną be jokių bėdų. Turbūt dauguma – kalbu iš patirties – sėdėdami savo ofisuose prie kompiuterio dirbti galime tai tikrai, nėra abejonės, bet turėjau pirmadienį donorą, kuris donavo savo sesei ir sakė: ką jūs, daktare, yra pats sėjos metas, aš visą dieną su tuo traktoriumi darbuojuosi. Skambinu pasiklaust, kaip jis jaučiasi – tai  įprasta daryti, kol donoras ruošiamas kasdieną – tai girdžiu traktorius burzgia ir sako puikiai, daktare, jaučiuosi. Ir ląstelių prigamino žmogus tiek, kiek reikia. Tai didžioji dalis donorų jaučiasi gerai, normaliai, o jeigu jie sako, daktare, skauda visgi ten tuos kaulus, kaip ir sakiau, valdomi dalykai – nuskausminame, paraginame išgerti tabletę ir norime, kad jie jaustųsi gerai – mūsų toks tikslas.

Aistė: Gerai. Kitas mitas: norėčiau tapti donoru, tačiau baiminuosi, kad ligoninėje reikės praleisti labai daug laiko.

Ir čia, šiek tiek tu ir minėjai, pasakodama apie donacijos būdus, bet gal užakcentuokime, kiek laiko reikia praleisti ligoninėje, bet tuo pačiu, manau, kad verta paminėti ir registraciją, kaip atskirą etapą, ir tiesiog priminti, kad registracijos metu yra imamas tik mėginys ir niekas neduoda to didesnio kiekio kraujo.

Rita: Taip, iš tiesų, verta paminėti. O žmonėms labai svarbu, o kiek aš sugaišiu laiko? Šiais laikais tą labai suprantu. Viskas yra įmanoma, tik reikia planuotis. Tai iš tiesų, pirmiausia, kad donoru taptum, reikia užsiregistruoti, tai yra papulti į tą registrą, nes, kol jo ten nėra, mes niekada nematome, kas gali tikti pacientui. Tai registracija yra tik kraujo mėginuko arba kartais žando gleivinės mėginuko paėmimas ir anketos užpildymas, tai sunku pasakyti, 10 – 15 minučių, kaip greitai tą kraują paims ir anketą, bet tai yra tikrai labai greitas ir trumpas dalykas. Kartais tai galima padaryti kraujo donorystės metu, jeigu tai yra Santaros klinikos, pavyzdžiui, ir duodamas kraujas tuo pačiu, kad nereiktų papildomai durti donoro. Tam tikrų renginių metu, išvis 5 – 10 minučių.

Gerai, kad tu paminėjai, tai nėra, kad, o aš jau kaulų čiulpų donoras. Tai yra pirmas ir labai puikus žingsnis, kad žmogus užsiregistravo, bet tik informacija apie jį, apie jo tam tikrus antigenus, pagal kuriuos mes parenkame žmogų, pateko į registrą. Didžiosios dalies žmonių, esančių tame registre, niekada neprireiks, nes tai yra pakankamai retas dalykas, kad tie antigenai sutaptų su paciento, kuriam reikia transplantacijos. Tai iš tiesų, žmogus tapo tik potencialiu donoru, dar iki donorystės labai toli ir greičiausiai net niekada neprireiks, bet kiekvienas žmogus svarbus.

Dabar, o kiek prireiks laiko žmogui? Jau kai mes matom, kad jis tinka, skambiname, išsikviečiame ir deriname su juo donacijos reikalus. Jeigu pasirenkamas, o tai yra dažniausias būdas donuoti iš kraujo, kaip mes sakome, tos periferinės kraujodaros kamieninės ląstelės, tai žmogų mes išsikviečiame vieną kartą prieš donaciją vizitui, kuris trunka apie 3 val. ligoninėje, kad ištirtume jo sveikatą. Tiriami iš kraujo įvairūs parametrai, padaroma echoskopija, rentgenas, kardiograma užrašoma ir papasakojama labai detaliai, kaip vyks tas pasiruošimas ir pati donacija, kartu suteikiant priemones, kurias reiks naudoti, kaip ir minėjau, poodinėms injekcijoms. Visas šitas, sakykim, informacinė sesija, kartu išsiklausiama apie sveikatos būklę, donoro ištyrimas yra apie 3 val. vizitas. Deja, tai vyksta tik Santaros klinikose, tai turbūt reikėtų įskaičiuoti ir laiką, kurį teks sugaišti atvykstant pas mus. Vėliau atvykstama jau tik pačiai donacijai, kai mes, kaip ir minėjau pajungiame prie tam tikro aparato, renkame ląsteles ir tas procesas nėra trumpas. Tai yra apie, sakyčiau, 4 – 5 val. Pati donacija apie 4, bet kol įvyksta visi pajungimai, dokumentų supildymai. Iš tiesų, mes sakome, kad donacijos dieną žmogus mums skirtų gerą pusdienį ir jau tą dieną nieko labai nesuplanuotų. Tai tiek yra ir sugaišimo, ir donoras ne guli ligonėje, jis yra sveikas žmogus, jis neturi gulėti. Išimtinais atvejais, jeigu donoras yra labai iš toli, mes jį pakviečiam atvažiuoti iš vakaro, bet tai ne dėl jo sveikatos būklės, o dėl patogumo, kad ryte jis būtų iš ryto ligoninėje ir pradėtų nuo ankstaus ryto ląstelių rinkimą. Tai tiek to sugaišimo, sekančią dieną galima grįžti į darbą.

Labai retais atvejais, kuomet prireikia donacijos antrąją dieną, taip gali būti, kad donoro prašysime donuoti dar 2 dieną, jeigu kartais dėl tam tikrų priežasčių susirinko nepakankamai ląstelių, bet tai įvyksta tikrai labai retai.

Kitas donacijos būdas, kaulų čiulpai, tie tikrieji, senoviškieji, mūsų vadinami. Tai vėlgi, ištyrimas ir donoro informavimas apie 3 val. ligoninėje. Donacijai atvykti reikia tą pačią dieną ir ją praleisti ligoninėje. Surinkimas vyksta šiaip tai kur kas greičiau. Tai yra, sakykime, nuo 20 iki 40 minučių, labai retai iki valandos, vyksta kaulų čiulpų surinkimas. Tiek, kad donoras kurį laiką dar bunda po nejautros, mes pastebime, kaip jis jaučiasi ir iš esmės, tą pačią dieną jį išleidžiame namo, tik prašome jo nevairuoti, bet tai nėra dėl pačių kaulų čiulpų surinkimo, tai yra dėl taikytos nejautros.
Tai tiek to sugaišimo – realiai pagrobiame vienas dienai ir kokioms trims valandom išsityrimui.

Aistė: Esu iš didelės šeimos, todėl esu tikras, kad jeigu man prireiktų kaulų čiulpų transplantacijos, kuris nors iš mano šeimos narių tikrai galės tapti mano donoru.

Rita: Tikėtina, bet nebūtinai. Iš tiesų, taip, čia irgi vienas iš didžiųjų mitų. Tai kaipgi ten tą donorą parenka ir kodėl man netiko brolis, sesuo? Kodėl negali būti mama ar tėtis, ir kodėl čia man išvis to negiminingo donoro reikia? Tai tiems iš didelių šeimų, kurių, beje, vis mažiau, ir turint pediatrinius pacientus, mažutėlius, vis dažniau susiduriame, kad reikia to negiminingo donoro. Ir vis dar turim pacientų, kurie yra iš gausių šeimų, vyresnio amžiaus. Tai dažniausiai būna ir aštuoniese, ir šeši šeimoje, ir būna tiriame visus ir nėra nei vieno tinkamo, o viskas yra labai paprasta. Donoras parenkamas pagal žmogaus leukocitinius antigenus – tai tam tikra sistema, kuri savą nuo svetimo pažįsta ir mums reik apgauti kūną ir pasakyt, čia tavo priimk. Mes pusę tų antigenų paveldime iš mamos, pusę iš tėčio, o kitos po pusiukę jau nepaveldime, bet jas gali paveldėti mūsų broliai arba seserys. Tai turi taip sutapti, kad lygiai tas pačias pusiukes pasiėmė mūsų brolis ir sesuo. Kartais užtenka turėti vieną brolį ar seserį, kurie pasiėmė tas pačias puses. Bet kartais kiekvienas vaikas vėl naujai susidėsto ta kombinaciją. Ar bus tos pačios puselės, ar viena ta pati, o kita – jau kita. Jeigu taip statistiškai, tai 25 proc. mūsų brolių ir seserų bus tapatūs, 25 proc. visai netapatūs, nes pasiėmė tas kitas puseles, o 50 proc. bus pusiau tapatūs, nes atsitiktinai viena pusė bus ta pati iš mamos ar tėčio, o kita yra kitokia. Bet čia statistika, o kaip bus turint tą būrį, ar vieną brolį, seserį niekada negali žinoti, tada ir prireikia tų negiminingų donorų. Ir, kad jau taip būtų aiškiau, tai pasakysiu, kad tik apie 20 proc. transplantacijų yra iš tapataus brolio ar sesers. Visą kitą padengia negiminingi donorai, nes tie broliai ar seserys, jie turi būti ne tik tapatūs, jie turi būti pakankamai sveiki, o jeigu tai vyresnio amžiaus žmogus, vėlgi, pasitaiko įvairių dalykų. Turiu paminėti, kad dabar daromos ir pusiau tapataus donoro transplantacijos. O mūsų tėvai, ir mūsų vaikai visuomet yra mums pusiau tapatūs. Seniau didysis klausimas buvo, kodėl gi ta mama ar tėtis negali būti donoru? Nes jie niekada nebus pilnai tapatūs, nes iš jų pasiėmėme tik pusę, kaip ir pusę savo tų antigenų atidavėme savo vaikui. Tai taip, dabar yra tam tikra transplantacijų metodika ir tam tikrais atvejais taikome šį būdą, bet kad turėtumėme pilnai tapatų žmogiuką, tikimybė ne tokia jau ir didelė.

Aistė: Ir čia, manau, kad labai siejasi dar kitas mitas, kurį aš pati, kai man reikėjo kaulų čiulpų transplantacijos, sulaukdavau iš aplinkinių, draugų, sako, kokia tavo grupė, ar tokia pati, ar ne? Tai tas mitas turbūt galėtų skambėti taip – manau, negaliu būti tinkamas donoras, nes mano kraujo grupė labai reta. Kaip yra su ta kraujo grupe šiuo atveju?

Rita: O mums nesvarbu, kokia jūsų kraujo grupė. Iš tiesų, negaliu sakyt, kad jau visai nesvarbu, bet ne pagal tai renkamas donoras. Kaip ir minėjau, donorą reikia parinkti pagal žmogaus leukocitinius antigenus, o tai yra antigenų sistema, esanti ant baltųjų kraujo kūnelių, ne kaip kraujo grupė ant eritrocitų, raudonųjų, o tai yra visai kiti dalykai. Mums reikia apgauti, kaip ir sakiau, tą kūną ir pasakyti, čia tavo, priimk, čia bus tavo kraujas ir gamins sveikas, sveikas ląsteles, nebe vėžines, kaip darė tavo organizmas. Tai visai kiti dalykai, yra daug parametrų, seniau rinkdavome pagal 10 vadinamų žmogaus leukocitinių antigenų. Dabar jau kreipiame dėmesį į jų 12, gal kažkada sakysiu, kad dar ir dar daugiau jų nustatyti kaip reikšmingi. Kraujo grupė gerai, jeigu sutampa, bet jei nesutampa, tai nėra svarbu, pirmas ir esminis dalykas – žmogaus leukocitiniai antigenai. Beje, po transplantacijos žmogaus kraujo grupė pasidaro tokia pati, kaip buvo donoro. Kaip ir sakiau, iš tų kamieninių kraujodaros ląstelių viskas atsigamina, ir eritrocitai, ir leukocitai, ir trombocitai. Tai iš tiesų puiku, jei turite retą kraujo grupę, ją galėsite dovanoti savo pacientui, kartu su sveiku krauju. Priimame visas kraujo grupes ir iš tiesų, tai yra antraeilis dalykas. Jeigu jos sutampa, kartais mums šiek tiek tai palengvina gyvenimą, bet jeigu ne – viskas irgi gerai.

Aistė: Dalintis savo asmenine informacija ir ląstelėmis yra rizikinga, nežinau, kas gaus šią informaciją.

Rita: Aš manau, šiais laikais, kadangi, laikomės, kaip ir visi laikosi, žmogaus duomenų apsaugos, įvairių taisyklių, nuostatų ir įsakymų, tai yra tikrai saugu. Tai yra tam tikra duomenų bazė, kur patenka donoro medicininiai duomenys ir ta informacija yra labai konfidenciali, labai konfidenciali asmeninių duomenų prasme ir, kadangi, tai yra pasaulinis registras ir įvairios šalys, deda, turi daug taisyklių ir yra įdėta pastangų, kad tai būtų absoliučiai konfidencialu. Mes niekada nežinome, koks donoras donuoja iš užsienio, iš kokios šalies žinome, nes važiuojame parsivežti ląstelių, bet nieko daugiau ir detaliau, žinome tik medicininę informaciją. Kiekvienas donoras turi savo specialų kodą, donoro kodą – ID, ir visur yra operuojama tuo ID kodu, niekada jokiais asmeniniais duomenimis. Kaip gydytojai, mes, aišku, matydami, ir tai pradžioje matome tik donoro ID, ir vėliau atsikoduojame, nes turime iškviesti konkretų asmenį, kuris po tuo kodu slepiasi, kad jį ištirtume, kad jis donuotų, bet iš esmės, pasauliniame registre yra ID – žmogaus leukocitinių antigenų informacija ir tam tikra kita medicininė informacija, kuri yra svarbi. Svarbu yra donoro amžius, nes kuo jaunesni donorai tuo yra geresni transplantacijų rezultatai, tam tikri kiti medicininiai parametrai, kurie bus vėliau svarbūs, kai donorai ištiriami, mums patvirtina, kad jis neserga jokiomis krauju plintančiomis ligomis, bet visa tai yra nuasmeninta ir tai yra visiškai saugu. Ir yra tikrai vienas iš didžiulių mitų, kad žinant žmogaus leukocitinius antigenus, kažkam tai galėtų būti įdomu, kažką norėtų iš mūsų paimti. Tiesą sakant, aš neįsivaizduoju, kam ir kodėl galėtų būti įdomu tas skaičių kratinys ir ką jis apie mus pasako. Tai, manau, yra visiškai saugu ir ramu.

Aistė: Ir niekur viešai tie duomenys juk tikrai neatsiranda.

Rita: Niekada, tai yra registras su koduotomis prieigomis ir kontroliuojamas, visada gali atsekti, kas ir kada, ir kaip tuos duomenis peržiūrėjo. Ir tikrai tai yra didelio saugumo dalykas, viskas su juo gerai.

Aistė: Ir čia gal tik trumpai pridėsiu, nes tu užsiminei, kad kuomet žmogus registruojasi Lietuvoje į negiminingų kaulų čiulpų donorų registrą, automatiškai pakliūva į pasaulinį registrą.

Rita: Taip, nes tai yra labai svarbu. Čia turbūt esminis dalykas yra keistis ta informacija ir donoryste, nes, pavyzdžiui, lietuviškam registre yra  truputį virš 14 000 donorų. Mūsų lietuviški donorai per metus išgelbėja keletą pacientų, o transplantacijų iš negiminingo donoro padaroma apie 50 – likusius gelbėja donorai iš užsienio. Yra pasauliniam registre dabar jau arti 40 milijonų, tai iš tikrųjų, labai svarbu, kad jie ten pakliūtų, kad jie keistųsi, nes donorui iš karto ieškoma lygiagrečiai tiek lietuviškame, tiek pasauliniame. Ir negali tos informacijos nesikeisti, ja nesidalinti, nes šitoje ligoje, šitoje situacijoje visi esame vieningi ir, kaip ir sakiau, didžioji dalis donorų, kurie gelbėja mūsų pacientus, yra iš užsienio. Lygiai taip pačiai mes džiaugiamės, kai žmogus gali kažkam pagelbėti iš kitur, tiesiog sakome, pacientui.

Aistė: Ir paskutinis irgi labai dažnas. Aš pateiksiu kaip mitą, bet iš tikrųjų, toks klausimas, kuris sukelia žmonėms, norintiems užsiregistruoti ir pykčio, ir tokių karštų diskusijų, yra apie tą amžių. Ir tas mitas mano skamba taip: Lietuvoje yra diskriminuojami vyresni nei 35 metų žmonės, norintys tapti kaulų čiulpų donorais.

Rita: Kaip čia su ta diskriminacija, oi, ne, ką jūs, mes donorus, įvairaus amžiaus, gerbiame, mylime, mėgstame, bet pasakysiu, kodėl mes donorus registruojame iki 35 metų, bet visai nediskriminuojame. Tam yra priežastis. Donorai tik registruojami iki tokio amžiaus, donuoti ląsteles negiminingi donorai pagal dabartines nuostatas gali iki 55 metų imtinai. O giminingi donorai išvis neturi amžiaus limito, tik sveikatos būklės apribojimus, jeigu turi kažkokių ligų.

Visada yra noras ir tikslas, ir ne tik pas mus, visame pasaulyje, turėti kuo jaunesnį registrą, nes donorą užregistruoji ir jis ten būna iki kol jam sukanka tie 56 metai. Per tą laiką prireikia mažiau negu nuo 0,1 proc. donorų. Tai yra, didžiosios dalies donorų niekad neprireiks, ir jeigu donoras užsiregistruos, būdamas, sakykime, 53 metų, jis pabus tame registre labai trumpai, jo greičiausiai niekam neprireiks. Ir tai bus tikrai neprasminga ir veltui padaryta. Visos šalys turi įvairias programas, kad skatintų jaunimą, išvis, paskutinių klasių moksleivius ar tik baigusius mokyklą, pirmųjų kursų studentus, einančius į privalomą ar savanorišką tarnybą, ar socialinė, ar tai būtų karinė tarnyba, visus jaunus žmones. Viena, kad jie kuo ilgiau pabūtų registre ir tikimybė, kad jų prireiks, ir jie galės kažkam padėti, būtų didesnė, kitas dalykas, kurį irgi minėjau, kad transplantacija iš jaunesnių donorų turi geresnius rezultatus ir tai įrodyta įvairiais klinikiniais tyrimais, yra publikacijų, kad donorą turint jaunesnį nei 30 metų yra šiek tiek geresni transplantacijos rezultatai. Kaip ten bebūtų, matyt, kažkokie potencialai ląstelių, degeneracinių ir mutacijų nebuvimas jose ir taip toliau. Žodžiu, ką jau ten besakysi, jaunystė visada yra norima ir mes norime to jauno kraujo, jaunų ląstelių ir tiesiog medicina, tyrimai taip mums sako, mes juos girdime ir klausome.

Jeigu kas galvoja, kad donorus kažkaip mes diskriminuojame, tai turbūt vyriausia donorė, kuri yra donavusi savo broliui, buvo 72 metų moteris – viskas tvarkoje, viskas praėjo puikiai ir mes tikrai nediskriminuojame. Tiesiog yra tam tikros taisyklės su tikslu, kad žmogus kuo ilgiau pabūtų, kuo didesnė tikimybė padėti, kad jis būtų kuo jaunesnis ir pacientai turėtų kuo geresnius šansus pasveikti. Tai yra pagrįsta mediciniškai ir mes tiesiog kviečiame jaunus žmones ateiti ir viskas čia gerai, jokio ignoravimo, kaip sakant, bet yra tam tikra tvarka ir ji labai pagrįsta, turinti mokslinį pagrindą. Kaip ir kiti turi kitą mitą, sako kodėl norite labiau vyrų nei moterų? Tai ne tik mes jaunus žmones, mes vyresnes moteris diskriminuojame. Tai vėlgi, šiaip moterų daugiau yra ir lietuviškame, ir pasauliniame registre, jos labiau linkę padėti labiau, matyt, gal labiau turinčios atjautos, bet vėlgi, geresni donorai medicinine prasme yra vyrukai, rezultatai šių geresni, jie niekada neiškrenta dėl nėštumų, žindymų iš registro, ir visą laiką kaip ir galimi donorai yra. Tai vėlgi, neignoruojame, bet mokslas mums siunčia tam tikras žinias ir mes į jas reaguojame.

Džiaugiamės kiekvienu donoru, kuris yra registre, tikrai niekada negali žinoti, kurio iš jų prireiks. Čia yra toks didelis paradoksas, donorų prireikia mažai, bet kiekvienas labai svarbus, nes niekada negali žinoti, kada. Man atrodo, čia mažesnė tikimybė negu kokį aukso puodą laimėti. Taip aš visada galvoju, kad aukso puodą laimėjo, kai kas tinka.

Aistė: Donorai labai dažnai, tie, kurie jau yra donavę ir sako, kad laimėjau loterijoje.

Rita: Taip ir pacientas laimėjo, kaip jam gerai, abu ir mes.

Aistė: Ir dėl to amžiaus, tai turbūt juk ne tik Lietuvoje, ta tvarka yra taikoma visame pasaulyje ir netgi žinau yra šalių, kur tas amžiaus apribojimas yra dar žemesnis. Tai nėra taip jau blogai pas mus.

Rita: Tikrai taip, yra šalių, kur yra apsibrėžę trisdešimties metų, žinau, keturiasdešimties, kai kur yra dar kitokia politika, kad gali ir vyresni žmonės, bet iš serijos, atvesk 5 jaunuolius ir užregistruosime. Visokių žmonės sugalvoja reikalų, bet taip, amžiaus tam tikri apribojimai yra visose šalyse ir, kaip ir paaiškinau kodėl, atsakiau į tą klausimą