Hematologas paaiškino, kaip išsivysto limfoma: pavojus gyvybei gali atsirasti per keletą dienų

2019 09 06

Vėžys, neretai vadinamas šiuolaikinės civilizacijos liga, turi daug veidų. Ir nors ne visos jo rūšys vienodai dažnos, vėžio diagnozė žmogui visada didžiulis šokas. Su Santaros klinikų Hematologijos, onkologijos ir tranfuziologijos centro vadovu, gydytoju hematologu prof. Laimonu Griškevičiumi kalbamės apie nelabai dažną, tačiau labai nevienalytę vėžio rūšį – limfomą.

Kokie požymiai rodo grėsmingą ligą

Lietuvoje kasmet diagnozuojama apie 350–500 naujų limfomos atvejų. Pasak pašnekovo, palyginti su kitomis vėžio rūšimis, tai nėra dažnas susirgimas, bet tai viena iš dažniausių ligų, su kuria susiduria kraujo ligų gydytojai. Ji sudaro maždaug trečdalį per metus diagnozuojamų visų kraujo piktybinių ligų.

Tai limfinės sistemos, kuri atsakinga už mūsų imunitetą, liga. Limfinių ląstelių – limfocitų – yra limfmazgiuose, blužnyje, kraujyje, kaulų čiulpuose, tonzilėse, žarnyne, plaučių audinyje ir daugelyje kitų organų. Todėl ir limfoma gali pasireikšti bet kūno vietoje ir organe.

„Limfoma turi kelias dešimtis rūšių ir kiekviena rūšis iš esmės skirtinga liga, nes pasižymi skirtinga genetika, skirtingomis imunologinėmis savybėmis, skirtinga eiga, prognoze, todėl yra skirtingai gydoma. Dažniausiai limfoma nustatoma limfmazgiuose, bet ji gali atsirasti ir kaulų čiulpuose, blužnyje, kepenyse, galvos smegenyse, žarnyne, plaučiuose, bronchuose ir pan., todėl ir limfomos požymiai gali būti labai skirtingi.

Dažniau ji pasireiškia limfmazgių padidėjimu, bet taip pat pacientai gali jausti tam tikrus simptomus skrandyje, ir endoskopijos metu jame aptinkama limfoma; arba pacientai be priežasties nuolat kosėja ir vėlgi paaiškėja, kad padidėję limfmazgiai spaudžia bronchus arba piktybinis darinys yra atsiradęs pačiuose bronchuose ar plaučiuose.

Kitiems padidėja pilvo apimtis, ir atlikus radiologinius tyrimus paaiškėja, kad dėl naviko padidėjusi blužnis. Jei limfoma atsiranda galvos smegenyse, pacientai skundžiasi galvos skausmais, gali prasidėti traukuliai, paralyžius. Kitais atvejais pakyla temperatūra, prakaituojama, krenta svoris. O kai kurie pacientai nejaučia nieko. Tiesiog profilaktinio kraujo tyrimo metu nustatomi kraujo pokyčiai, o tiriant toliau paaiškėja, kad juos lemia limfoma“, – aiškino L.Griškevičius.

Liga gali būti labai ūmi

Taigi žmonės į ligoninę patenka tiek niekuo nesiskųsdami, tiek jau būdami labai sunkios būklės, kai jie patys atvyksta į priėmimo skyrių dėl limfomos sukeltų komplikacijų, aišku, nesitikėdami tokios diagnozės.

„Kartais ligos eiga būna tokia agresyvi, kad kritinė būklė pacientams išsivysto per keletą dienų. Žmogus prieš kelias dienas jautėsi visiškai sveikas, staiga sukarščiavo ir netrukus pateko iškart į reanimaciją dėl būklės, panašios į kraujo užkrėtimą.

Paaiškėja, kad tai agresyvi limfoma. Šią būklę gali sukelti limfomos komplikacijos, pavyzdžiui, labai stiprus imuninės aktyvacijos sindromas, kuris pakenkia daugeliui organų: išsivysto visą organizmą apimantis uždegiminis procesas, kuris baigiasi organų nepakankamumu. Tokie atvejai nėra dažni, bet jų būna“, – teigė pašnekovas.

Kaip išsivysto limfoma

Pasak hematologo, ankstyva ligos diagnostika priklauso ne tiek nuo to, ar pacientas iš karto kreipiasi į gydytoją pastebėjęs kokius nors simptomus, bet nuo to, kurioje vietoje yra limfoma, kaip greitai ji progresuoja.

„Kai kurios limfomos progresuoja labai lėtai, ir pacientas jų tiesiog negali pastebėti, todėl patenka pas mus, kai liga jau gerokai pažengusi, t. y. jis serga jau keletą metų, ypač jeigu jis retai tikrina sveikatą profilaktiškai. Kitos limfomos, atvirkščiai, labai agresyvios. Jeigu jos pasireiškia matomoje vietoje, pacientai gana greitai kreipiasi į gydytoją.

Tačiau jeigu jos pasireiškia kur nors giliai, pavyzdžiui, pilvo limfmazgiuose, natūralu, kad žmogus negali pastebėti jų didėjimo. Be to, jeigu liga progresuoja greitai, staigiai didėjantis limfmazgis sukelia skausmą. Lėtai augdamas dažniausiai jis nesukelia nemalonių pojūčių“, – teigė pašnekovas.

Limfoma, kaip ir daugelis onkologinių ligų, laikoma vyresnio amžiaus žmonių liga. Daugelis pacientų būna nuo 60–70 metų. Tačiau, pavyzdžiui, Hodžkino limfoma dažniausiai diagnozuojama 20–30 metų žmonėms. Kitomis limfomomis taip pat serga ir jauni žmonės, vaikai, tačiau ne taip dažnai.

Paklaustas, kodėl limfoma dažniau užklumpa vyresniame amžiuje, medikas aiškino, kad laikui bėgant genetinėje ląstelės medžiagoje atsiranda klaidų, kurios ne visos yra ištaisomos. Kai kurių limfomų atsiradimui yra svarbios infekcijos, pavyzdžiui, hepatito C, Epštein-Baro, Kaposi sarkomos virusai.

Be to, su amžiumi silpsta ir pati imuninė sistema. O ji yra „prižiūrėtojas“, kuris gina mus nuo įvairių išorės veiksnių – infekcijų, bakterijų, virusų ir nuo pokyčių, kurie atsiranda organizmo viduje. Imuninė sistema prižiūri, kad pakitusios ląstelės būtų pašalinamos. Jai senstant ir silpstant, priežiūra silpnėja, ir susidaro sąlygos atsirasti įvairiems piktybiniams procesams.

„Kitas dalykas, kad piktybiniai procesai sugeba apgauti imuninę sistemą ir netgi ją nuslopinti. Ne veltui pernai Nobelio medicinos premija buvo paskirta mokslininkams, kurie atrado mechanizmus, kuriais piktybinės ligos, įskaitant ir limfomas, slopina imuninę sistemą ir dėl to ši negali pašalinti supiktybėjusių ląstelių. Tuo pagrindu sukurti vaistai, kuriais ji atstatoma, t. y. vėl pradeda veikti pakankamai gerai, kad sugebėtų pašalinti piktybines ląsteles“, – aiškino specialistas.

Kartais nereikia jokio gydymo

Limfomos diagnozė nustatoma ištyrus naviko audinį po mikroskopu. L.Griškevičius pabrėžė, jog labai svarbu, kad tai darytų patyrę, šioje srityje besispecializuojantys gydytojai patologai. Kita vertus, šiais laikais vien mikroskopinio tyrimo nepakanka. Būtina atlikti imunologinius bei genetinius tyrimus, kurie padeda nustatyti konkrečią limfomos rūšį ir paskirti konkretų gydymą.

„Noriu pasidžiaugti, kad Santaros klinikose iš esmės visi šie ištyrimo metodai yra prieinami, mes visus juos taikome nustatydami konkrečią diagnozę. O ją nustatyti būtina parenkant tinkamiausią gydymą. Taip pat tai padeda prognozuoti, ko galima tikėtis ateityje. O tam tikrais atvejais net nereikia gydymo. Net jei liga išplitusi, bet labai lėtai progresuoja, yra neagresyvi, jos eiga labai vangi, nusprendžiame, kad gydymas padarys daugiau žalos nei naudos, nes netgi moderniausias gydymas turi šalutinių poveikių. Todėl taikome tik stebėjimą.

Pacientui neįprasta girdėti, kad jis serga piktybine liga, bet gydyti jos nereikia, visgi yra atvejų, kai gydytojai hematologai taip nusprendžia. Daliai tokių pacientų liga neprogresuoja daugybę metų ar jiems netgi visai neprireikia gydymo, nes liga niekuo nepasireiškia ir neblogina gyvenimo kokybės.

Moksliniais tyrimais įrodyta, kad tokiais atvejais laukti saugu, ir toks laukimas neturi įtakos pacientų išgyvenamumui. Gydyti pradedame tik tuomet, kai atsiranda simptomai – skausmas, padidėja limfmazgiai, pakyla temperatūra, krinta svoris ir pan.“, – pasakojo hematologas.

Kitais atvejais dėl gyvybei gresiančių limfomos komplikacijų gydymą būtina pradėti nedelsiant, net nesulaukus galutinės diagnozės patvirtinimo. Gydyti tenka labai intensyviai, skiriant maksimalias chemoterapijos, imunoterapijos vaistų dozes.

Nuo ko priklauso gydymo sėkmė

Pats limfomos gydymas šiais laikais labai pažengęs. Be įprastos chemoterapijos, kuri limfomai gydyti taikoma jau daugiau kaip 50 metų, vis dažniau pasitelkiama prieš 15 metų atsiradusi imunoterapija, kuri atstato imuninės sistemos aktyvumą prieš vėžį, taip pat ląstelinė terapija, kurios metu paciento limfocitai genetiškai modifikuojami ir nukreipiami prieš ligą, taikinių terapija, kuria veikiami tam tikri limfomos aktyvacijos keliai, t. y. jie blokuojami, transplantacijai ir skirtingų terapijų deriniai.

Gydymo rezultatas priklauso ne tiek nuo stadijos, kiek nuo limfomos rūšies. Tam tikrais atvejais pavyksta pasiekti remisiją, kuri gali tęstis kelerius ar net keliolika metų. Yra limfomų, kurios išgydomos 80–90 proc. atvejų. Ir yra limfomų, kurios labai prastai pasiduoda gydymui, geriausiu atveju, pasveikimo tikimybė – 20 proc.

„Limfomų, kurios visiškai nepasiduotų gydymui, yra labai mažai, mažiau nei 10 proc. Kitais atvejais bent koks nors gydymo efektas bus. Tik vienais atvejais pasveiksta 9 iš 10 pacientų, kitais atvejais kuriam laikui liga atsitraukia, bet visiškai pasveiksta tik 20–30 proc. pacientų. Gydymo sėkmei didelės įtakos turi ir lydinčios ligos, kuriomis serga pacientas. Jeigu turime jauną, tvirtą žmogų, galime taikyti jam įvairų gydymą ir gauti gerą rezultatą. Senyvam pacientui, kuris serga širdies ir kraujagyslių ligomis, cukriniu diabetu, plaučių ligomis, turi inkstų nepakankamumą ir pan., daugelio gydymo metodų taikyti negalime, todėl natūralu, kad vien dėl to jo išgyvenamumo prognozė blogesnė.

Visgi šiais laikais rinktis yra iš ko. Per pastaruosius 5–7 metus atsirado tokių gydymo metodų, apie kuriuos anksčiau buvo galima tik svajoti. Lietuvoje daugelis šių gydymo metodų taip pat prieinami, nors ir ne visi. Taip, kitose šalyse kolegos turi daugiau gydymo metodų, norėtųsi, kad ir pas mus būtų situacija geresnė, bet tarpas, per kurį ateina tie metodai į Lietuvą, po truputėlį tirpsta. Taip pat stengiamės, kad į Lietuvą ateitų kuo daugiau Vilties programų, suteikiančių pacientams galimybę dalyvauti klinikiniuose tyrimuose ir taip gauti naujausius vaistus“, – svarstė pašnekovas.

Visgi L.Griškevičius neabejoja, kad esant medicinos pažangai, per artimiausius 5–10 metų iš esmės pasikeis limfomų gydymo galimybės ir prognozė, bus taikoma vis daugiau taikinių gydymo bei imunoterapijos, gydymas taps dar labiau individualus.

Straipsnis publikuotas 15min.lt