Onkologinės ligos nesitiki ir nelaukia nei vienas žmogus. O kaip gyvenimą sujaukia žinia, kad sergi kraujo vėžiu, kai esi dvidešimt vienerių ir dar laukiesi pirmagimio? Paskutiniame šių metų epizode kviečiame išgirsti jautrią ir viltingą Aistės istoriją, kuri niekuo nenusileidžia dramatiškam filmo scenarijui.

Moteris skaičiuoja jau antrą dešimtmetį draugystės su lėtine mieloleukemija ir sako, jog sergant lėtiniu kraujo vėžiu turi pasiruošti maratonui. Aistė pasakoja apie tai, ką reiškia žinoti, kad gydymas yra, bet jo gauti negali, apie nėštumų planavimą ir vaisto vartojimo nutraukimą, apie tai, kaip dėkingumo praktika padėjo išgyventi sunkiausius etapus.