Aistė: Kas yra tas gydymas chemoterapija? Ar jis visuomet yra skiriamas prie onkohematologinių ligų? Kokiais kriterijais yra nustatomas jo būtinumas ir reikalingumas?

Ugnė: Chemoterapija, kaip ir jūs sakėt įžangoje, įdomiai, kad žmonės jos bijo ir įsivaizduoja, kad tai yra baubas, tai yra nuodas, bet visų pirma reikia prisiminti, kad tai yra vaistas. Chemoterapija skiriama tam, kad mes gydytume ir, jei mums pasiseks, išgydytume ligą, kurią mes bandome paveikti. Taigi, chemoterapija yra, kaip ir minėjau, vaistai, tačiau tie vaistai, jie nesirenka tam tikrų ląstelių, todėl chemoterapija paveikia ne tik ligos ląsteles, sakykime, bet ir kitas organizmo,mūsų kūno ląsteles, dėl to turbūt ir turi kažkokių sąsajų su baubais ir nuodais, nes žmonės jaučiasi tarsi juos nuodytume.Taip, bet iš tiesų, reikia nepamiršti, kad tai yra vaistai. Jie yra skiriami beveik visų kraujo vėžio atvejais ir paaiškinsiu, kodėl. Tai iš tiesų, kraujo, kraujodaros ląstelės yra greitai besidauginančios ląstelės. Chemoterapija padeda panaikinti tas greitai besidauginančias ląsteles ir dėl to, būtent kraujo vėžio atveju, šis gydymas gali būti ir yra labai efektyvus. Taip, tai iš tiesų, jeigu jau susirgote kraujo vėžio ir yra reikalingas gydymas, tai mes beveik visais atvejais rinksimės, bent jau vieną iš gydymo etapų arba bent jau vieną iš gydymo dalių, tai bus chemoterapija. Aišku, dažniausiai šiais laikais,naujaisiais laikais mes skiriame kartu su imunoterapija arba taikinių terapija, bet vis dėlto, chemoterapija niekur nedingo ir ji tikrai dar ilgą laiką išliks gydyme.

Aistė: Užsiminėte, kad beveik visais atvejais, tai tiesiog smalsu, kokie yra tie atvejai, kai pasirenkama neskirti chemoterapijos?

Ugnė: Iš tiesų yra du atvejai, kada mes jos neskiriame: kai arba jos dar nereikia skirti, arba jos jau nereikia skirti. Tai pirmasis atvejis būtų, kuomet turime, dažniausiai tai būna lėtiniai susirgimai, ypač lėtinės limfoproliferacinės ligos, kuomet mes galime stebėti ir neskirti gydymo, kuomet pacientas neturi jo simptomatikos arba tai yra minimali simptomatika, mes rizikos ir naudos santykį įvertiname ir jeigu didesnė rizika yra gydymo negu jos suteikta nauda, tokiu atveju mes neskirsime gydymo ir stebėsime iki ligos progresijos. Dalis pacientų, aišku, nustemba išgirdę, kad „aš sergu vėžiu, turiu c kodą“, kas nežino, tai c kodas yra tas blogasis, kurį, jeigu pamatai, tai turtus pradeda dalintis, bet iš tikrųjų taip nėra. Mes turime labai daug, mes turime keliasdešimt ir daugiau skirtingų vėžių, šnekant apie kraujo vėžį. Tai iš tiesų,pacientų gyvenimo kokybei, yra tas tyrimais įrodyta, ir ligos išeičiai, prognozei, stebėjimas teikia naudą.

Antrasis atvejis, kai jau nebeskiriame to gydymo, tai pacientams, kurie yra netinkami, kurie yra blogos būklės, kurie turi kitų gretutinių rimtesnių susirinkimų, negu negu tam tikras kraujo vėžys. Mes pasirinksime galbūt negydyti arba gydyti imunoterapija, arba taikinių terapija, kuri dažniausiai be chemoterapijos yra mažiau sėkminga, tam, kad nepablogintumėte išeičių.

Aistė: Šiek tiek į pirmą klausimą atsakinėdama užsiminėte, bet dar plačiau norėtųsi išgirsti ir galbūt paaiškinti žmonėms, koks yra tas chemoterapijos tikslas?

Ugnė: Chemoterapijos tikslas yra, kaip jau minėjau, sunaikinti greitai besidauginančias ląsteles. Mūsų trumpalaikis tikslas yra ligos kontrolė, tai vadinasi, tas ląsteles sunaikinti einamuoju momentu. Tačiau ilgalaikis tikslas yra išgydyti tą ligą pilnai. Aišku, neišvengiame kažkokių komplikacijų, dažniausiai didesnės ar mažesnės pasireiškia, bet iš principo, mes norime tiesiogiai paveikti tas greitai besidauginančias ląsteles ir vėliau, tolimesniais kursais užtikrinti, kad jos nesugrįžtų,taip, liaudiškai tariant, neataugtų vėžys.

Aistė: O dar vienas toks įdomus klausimas, nors nežinau, ar galime jį taip universaliai atsakyti, tai kiek laiko gali užtrukti chemoterapija? Turbūt čia yra labai skirtinga ir priklauso nuo ligų, bet gal kažkaip galima vis tiek tą laiką apibrėžti?

Ugnė: Taip, iš tikrųjų chemoterapija gali trukti ir labai trumpą laiką, tai yra vos mėnesį, gali trukti ir ir pusę metų ar net ilgiau, ypač, jeigu mes neturime ligos remisijos ir turime keisti gydymą. Tai galime turėti pirmos eilės gydymą, sakykim, 6 mėnesius, kas mėnesį po chemoterapiją turėti, vėliau pasirinkti kitą chemoterapiją po to jau su savo nauju režimu ir taip siekti išgydyti tą patologiją. Bet tam tikrais atvejais, pavyzdžiui, Hodžkino limfomos nepažengusios atveju, mes galime skirti iš viso tiktai 2 ar 4 chemoterapijos kursus, vėliau pereinant į radioterapijos dalį. Tai iš tiesų labai individualu ir priklauso nuo paciento ir nuo ligos, kuria serga.

Aistė: Daug kalbame, ir mes, asociacija „Kraujas“, ir medikai, apie tai, kaip tobulėjo tiek hematologinių ligų diagnostika, tiek gydymas. Kalbant konkrečiai apie chemoterapinius vaistus, ar čia yra kažkokių tobulėjimo apraiškų, kurias galima paminėti? Nežinau, ar galima prie to priskirti, kad, tarkim, anksčiau tai tikrai visa chemoterapija būdavo tik stacionare, o dabar būna, kad žmonės atvyksta į ligoninę tik, sakykim, pusdieniui, ar gali net namie kažkuriuos vaistus vartoti?

Ugnė: Iš tikrųjų, dauguma chemoterapinių preparatų yra gana seniai sukurti ir naujų mes neturime daug. Mes turime tam tikrų chemoterapinių preparatų, ateinančių į praktiką, ko neturėjome anksčiau, ir brangiųjų chemoterapinių preparatų tame tarpe, bet jie irgi nėra kažkokia naujiena. Naujiena būtų patirties sukaupimas, tos patirties publikavimas ir iš to kažkokių naujų chemoterapijos režimų pritaikymas tiek paciento ligos išeičiai, tiek būtent gyvenimo kokybei, kada mes galime jau nehospitalizuoti gydymui ir taip pagerinti, įpaišyti tą ligos gydymą į paciento, kasdienybę, tai manyčiau, kad būtent chemoterapijai mes mažiau to tobulėjimo turime, ypač naujų vaistų srityje. Bet kažkiek mokomės, taikomės prie pacientų,pacientai taikosi prie to, tai, aišku, negalime tikėtis, kad kažkokie labai nauji chemoterapiniai agentai ateis, nes vis dėlto,chemoterapija yra gana toksiškas gydymo būdas, tai turime suprasti, kad mes norime eiti link taikinių terapijos, ypač tobulėjant genetikai, link taikinių, link imunoterapijos eiti, kuomet pacientams galbūt būtų daugiau naudos iš to gydymo,mažiau žalos.

Aistė: Dabar jau turbūt pereisim prie tos kitos dalies, susijusios su chemoterapija – šalutinių reiškinių, bet dar prieš tai, tarkim, žmogus ruošiasi gydymui ir labai baiminasi, iš tų nuogirdų, kažkokių, kurių gausu yra. Kokios savijautos jis gali tikėtis po chemoterapinio gydymo arba net ir jau tuo metu, kai jisai yra taikomas?

Ugnė: Bendras principas tai būtų, kad gali tikėtis greičiausiai šiek tiek prastesnės savijautos, čia nėra ką slėpti. Dalis pacientų, kas yra įdomu, jaučia pykinimą jau prieš skiriant chemoterapiją. Tai, ką mes galime apie tai pasakyti, kad iš tiesų, labai individualu yra, ir kas vienam pasitaikė, nebūtinai pasitaikys kitam. Tuo labiau, kad pacientai prisiklauso iš aplinkos, tai yra, kad jie nežino dažnai, kuo jie serga tiksliai, jie serga limfoma ir čia mano palatos draugas irgi limfoma serga, tai jis man pasakė ir man jau taip bus, tai tikrai taip nėra. O kokia yra savijauta, priklauso nuo šalutinių reiškinių tos chemoterapijos. Dalis pacientų gali ir nieko nejausti, ir iš tiesų, būna įdomu, kad visi, aišku, yra tas neigiamas toks – visuomenėje stigmatizuota chemoterapija, labai baisu, čia toks nuodas yra, tiesiog paveikia tavo gyvenimo kokybę ir tu čia negalėsi vaikščioti, valgyti, nieko negalėsi daryti, tiktai gulėti lovoje. Iš principo, atvažiuoja pacientas savo pirmai chemoterapijai, pakabina kažkokią lašelinę, kažką ten sulašina, nieko nepajaučia ir po to sako: „oi, aš čia be reikalo baiminausi, kad man čia taip bus, nes aš nieko nepajaučiau“. Kitas pacientas gali turėti visiškai mums atrodytų paprastą chemoterapiją, preparatą ir gaunant tą chemoterapiją jis gali jaustis blogiau negu tikėtasi, tai iš tiesų, labai priklausys nuo paciento, bet tam tikras nuovargis yra būdingas, bet tai yra labiau būdinga dėl to, kad paveikiamos yra tam tikros kraujo ląstelės ar kiti organai, tai dėl to šiek tiek organizmas turi persiprogramuoti ir pailsėti daugiau.

Aistė: Įdomu, kad užsiminėte apie tą pykinimą dar iki chemoterapijos, nes man lygiai taip pat buvo, paskui jau pavyko kažkaip susidėlioti galvoje dalykus, bet iš tikrųjų, galvoju, kad turbūt reikia mažiau klausytis, ką sako kiti, nes tas psichologinis pykinimas gali tikrai atsirasti dar iki vaisto.

Tai tada aptarkime, kokie yra dažniausi šalutiniai reiškiniai?

Ugnė: Kai aš savo pacientams pasakoju pirmąkarčiams, kurie pirmą kartą gauna chemoterapiją, kai pasakoju, tai visą laiką na pradedu nuo to, jog žinome, kad yra gydymas, kuris veikia visas greitai besidauginančias ląsteles, kaip ir sakiau. Tai, kas tai yra tos greitai besidauginančios ląstelės? Visų pirma, tai yra kraujodara visa ir kraujo ląstelės, kitas dalykas, plaukai, oda kažkiek, mažiau galbūt, gleivinės, tiek žarnynas, tiek burnos gleivinė. Tai būtų turbūt pagrindiniai taškai, kurių kraujo ląsteles ar kraujodarą paveikia. Mes turime tris svarbiausius punktus, tai yra raudonasis kraujas arba eritrocitai – ląstelės, kurios nešioja hemoglobiną, nešioja deguonį. Kai turime sumažėjimą šių ląstelių ir sumažėjimą bendrai hemoglobino kraujyje, mes galime jausti nuovargį, vyresni žmonės gali ir širdies bėdų turėti, kuomet pasunkėja tiesiog širdies darbas dėl to, kad mes turime poreikį tokį, kokį turime deguonį, o ląstelių yra tik tiek ir jų nesigamina daugiau, nes mes to neleidžiame chemoterapija padaryti, ir iš tikrųjų, gali sukelti tiek tą bendrą silpnumą, nuovargį, greitesnį dusulį, blogesnę fizinio krūvio toleranciją, bet viskas daugiausia atsiremia į tai, jog mes turime hemoglobino sumažėjimą. Vėliau, kai tas ilgiau tęsiasi, organizmas kompensuoja, prisitaiko ir nebejaučia taip stipriai pacientas. Kitosdvi ląstelių grupės tai būtų leukocitai, leukocitai yra mūsų kareivėliai, kurie kovoja su infekcija. Jų sumažėjus mes turime didesnę infekcinių komplikacijų riziką ir tos infekcinės komplikacijos gali būti absoliučiai bet kokios, kokios tik įmanomos. Tai iš principo, tiek hematologai, tiek onkologai yra viena dalimi ir infekcinių ligų daktarai, nes labai susikerta šitos patologijos, tikrai yra tokių chemoterapinių režimų, kai pasitaiko labai daug infekcinių komplikacijų. O kiti, kaip tik,yra įrodyta, kad nedidina tos infekcinių komplikacijų rizikos, tai kaip ir mažiau tada kreipiame dėmesio. Tai iš tiesų, tam, kad kovotume su šita komplikacija, leukocitų sumažėjimu, tų imuninių kareivėlių, mes duodame tam tikrus vaistusdažnai, kurie pakelia būtent neutrofilų – jeigu kas gydėsi ir girdėjo, kad neutrofilų skaičių pakelti – gauna vaistus, kurie yra leidžiami į pilvą ir, deja, jie tik ir leidžiami yra kol kas. Jie yra imuniniai vaistai, tai iš tiesų neveikia pačioje pradžioje, labai per vieną dieną nepakels iškart po chemoterapijos, bet dėl to ir yra skiriama ne vienas tas švirkštelis dažniausiai, o daugiau jų.
Trečia ląstelių grupė tai yra trombocitai. Tai yra tokios ląstelės, atplaišos tokios, kaip kai kas juokiasi, lavonėliai kraujyje.Tos ląstelės neturi branduolio, tai jos nėra iš savęs ląstelės, jos yra labai mažytės atplaišėlės, bet jos yra labai svarbios, nes jos dalyvauja kraujo krešėjime ir neleidžia įvykti kraujavimui organizme, nes organizme visą laiką nuolatos įvyksta kažkokios minimalios traumos. Mes kažkur einame, paslystame, įsitrenkiame, net nejudant pačiam žmogui, jo visas organizmas vis tiek juda, nes yra ir kraujagyslių judėjime, kraujagyslėse juda ląstelės ir yra spaudimas, sakykim, arterinis kraujo spaudimas vis tiek tai yra kažkoks judėjimas. Įvykstant minimaliai traumai, kraujagyslėse irgi turėsime minimalų pažeidimą ir atvyksta trombocitai, susprogsta tenai ir savo visą turinį paleidžia ir padeda taip dalyvauti krešėjime. Tai esant mažai šių ląstelių mes turime padidėjusią riziką, kaip jau ir sakiau, nebūtina kažko labai daryti, gali prikraujuoti tiesiog būdamas. Kitos greitai besidalinančios ląstelės, kaip ir sakiau, oda plaukai nagai ir viskas, ką mes matome iš išorės. Iš tiesų, plaukai nukrenta dažnai. Yra chemoterapiniai vaistai, nuo kurių 100 proc. plaukai slinks. Tą mes galime pasakyti pacientams iš anksto. Yra chemoterapinių preparatų, kur tiktai 3 proc. pacientų jaučia plaukų slinkimą. Tai iš tiesų tai, kad gauni chemoterapiją tai nėra jau šimtaprocentinai, kad be plaukų vaikščiosi, kai jau visi pasiruošę yra,nusikerpa iš anksto kaip nors ar kaip tik nusidažo plaukus, nes labai jau nori pasidžiaugti, po to sako, tai kaip man čia neiškris, tai labai gerai. Moterims tai būna svarbiau, bet ir vyrų yra tokių, nepasakysi. Oda pleiskanoja, džiūsta, kartais pakeičia spalvą, šiek tiek patamsėja, tai mes nelabai turime ką padaryti vietinėmis priemonėmis, tiktai tą gydome. Nagai lygiai tas pats, tai iš tiesų, nelabai ką padarysi, turi nuaugti, ataugti. Jeigu tai chemoterapija dažniausiai tai yra kažkoks laikinas dalykas, kai mes turime atsaką į chemoterapiją tai tiesiog turi praeiti tas laikas, kol viskas ataugs, nuaugs, plaukai ataugs ir tada pamiršime jau šitas bėdas. Tie, kas turi ilgesnius gydymo protokolus, tai vadinasi tie, kas būna po kaulų čiulpų transplantacijos, ypač po alogeninės arba donoro kaulų čiulpus būna gavę, tai jiems iš tikrųjų gali būti sunkiau ir gali iš tiesų labai ilgai būti odos pažeidimai, būtent plaukų pažeidimai. Kai kam ir neatauga tie plaukai galų gale, bet čia, aišku, jau yra ekstremalūs atvejai, kuomet tikrai labai daug gydymo pacientai yra gavę. Ir kas yra kartais gal ir užmirštama, kad ir yra gleivinės pažeidimai, tai iš tikrųjų ir žarnynas reaguoja, gali būti tiek viduriavimo, tiek vidurių užkietėjimo epizodai. Burnoje gali atsirasti opelių. Tą vietiškai arba simptominėmis priemonėmis bandome susižiūrėti.Kas yra gerai, kad atsistačius kraujodarai, kartu ir tos gleivinės ląstelės atauga, jos gana greitai auga, per kelias dienas atsinaujina, to laiko užtenka, kad pacientas nukentėtų nuo to ir pajaustų, bet džiaugiamės, kai atsistato kraujodara, tai atsistato ir tos visos ląstelės, ir pasveiksta tam kartui.

Aistė: Visi šitie šalutiniai reiškiniai, kuriuos išvardijote, yra tokie ankstyvieji, nes esu skaičiusi, kad skiriama į ankstyvuosius ir vėlyvuosius. O kokie gali būti tie vėlyvieji, kur praeina net ir laiko po gydymo, žmogus kartais ir pamiršta, ir išlenda kažkoks simptomas?

Ugnė: Tai vėlyvieji gali būti iš tiesų, kartais matome ir ankstyvus organų pažeidimus, bet vėlyvieji irgi būdingi tai, sakykim, išskirčiau galbūt širdies pažeidimą. Anksti mes to dažnai nepastebime ir apskritai tą pastebėti yra gana sunku, nes pacientas ne nevisada išreiškia arba galvoja, kad tai yra normalu. Toks labai išreikštas silpnumas, bet jis gali kaip tik byloti apie būtent širdies pažeidimą. Ne kiekvienas chemoterapinis agentas veikia širdį, o ypač, jeigu mes duodame mažesnėmis dozėmis vaistus. Kitas irgi toks įdomesnis, dažnai užmirštamas, nelabai dažnai tą matome, bet pasitaiko tikrai, ypač kraujo vėžyje, tai yra kiti navikai, kiti vėžiai. Tikrai mes tokių turime pacientų, gydytų po solidinių navikų, pavyzdžiui, krūties, prostatos ar ten kažkokie kiti vėžiai, kurie turi gana gerą išgyvenamumą. Ir tuomet jie išgyvena ilgesnį amžių, 5 ar 10 metų po gydymo, ir suserga kraujo vėžiu. Tai mes tokius pacientus traktuojame kaip didelės rizikos, nes būtent jų vėžys yra iššauktas kažkokio chemoterapinio gydymo. Tai lygiai tas pats ir su kraujo vėžiu, bet tai tikrai yra reti atvejai tų ilgalaikių pašalinių reiškinių.
Dar vieną galėčiau, kaip tokį vis tiek ilgesnį, tai būtų imuniteto sutrikimas šioks toks, nes limfocitai yra tokios ląstelės, kurios atsakingos už dalį imuniteto. Tai iš tiesų, tiek po intensyvesnės chemoterapijos, tiek po kaulų čiulpų transplantacijos, dar turint omenyje, kad dažnai su imunoterapija kombinuojamas gydymas, mes turime ilgesnį imlumą virusams, pirmuonims, kažkokiems parazitams, grybeliams tiems patiems, tokioms keistoms infekcijoms, kur atrodytų, kad paprastai sveiki žmonės neserga, tai iš tiesų, mes tą limfocitų sumažėjimo ir su limfocitų funkcijos sutrikimais susijusius dalykus turime, dėl to ir žmonėms rekomenduojame dažnai perskiepyti, ypač po autologinės arba savos kaulų čiulpų transplantacijos, nes būna prarandamos tos ląstelės atminties, kurios turi savyje informaciją apie tai, kuo aš sirgau ir kuo aš čia jau dabar moku nebesirgti.

Aistė: Gerai, grįžtame tada prie šalutinių reiškinių valdymo. Ar šiuolaikiniai medicinos būdai gali palengvinti ar padėti valdyti ir kaip? Ir dar norėtųsi pakalbėti apie tai, kodėl nereikia baimintis pasakyti prižiūrinčiam personalui apie patiriamus sunkumus, nes ką labai dažnai ir pati girdėdavau ir anksčiau, kai gydžiausi, ir dabar iš aplinkos, kad žmonės dažnai, gaudami chemoterapiją, kurią įsivaizduoja kaip nuodą, dar labiau bijo gerti vaistus, kurie galėtų palengvinti tuos nemalonius reiškinius, kad ir tabletę nuo pykinimo, bet jie sako, aš jau čia gaunu tą chemiją, tai gana.

Ugnė: Dažnai tokie pacientai yra tie patys, kur eina pas kaimyną paklausti, ką daryti, mane dabar pykina po chemoterapijos, ką čia kaimynėlis pasiūlys? Aišku, čia juokas, iš tikrųjų tai tas gydymas, kurį mes skiriame, kurį tradicinėmūsų medicina, jis yra įrodymais paremtas, tai, ką mes rekomenduojam, vis dėlto, yra tai, ką ir turėtumėte vartoti. Tai yra tyrinėta, tai palengvina kažką, nuo ko mes jums skiriame. Iš tiesų, su paciento nemaloniais pojūčiais susijusi nepageidaujamą reiškinį, pavyzdžiui, pykinimas, apetito stoka, mes tą galime valdyti, ne tik mes, bet ir pacientai patys tą gali valdyti. Tai iš tiesų, onkologas ar hematologas, kas jums skiria gydymą, jo visą laiką galima paklausti, jis ir pats dažnai užsimins, ar chemoterapija yra sukelianti pykinimą, ar ne, nes labai nemaža dalis chemoterapijos, apskritai, jokio pykinimo nesukelianti arba mes žinome, kad jinai labai trumpą laiką sukelia pykinimą, vos ne kelias valandas, tik tuo momentu, kai lašės, tuomet pacientas gauna vaistus nuo pykinimo, sulaša ir baigta istorija su pykinimu. Kita gi dalis chemoterapijos yra tokia, kur 3 dienas po to gali pykinti. Tai iš tiesų, mes apsidraudžiame, išrašome vaistų, tačiau pacientas turi žinoti, kad ties tuo, kad išrašyti vaistai nesibaigia viskas. Turi juos gerti, visų pirma, skaityti, kas parašyta. Labai didelė dalis atvejų yra, kuomet paima popieriaus lapuką ir jį pasideda ir neskaito, o iš tikrųjų, vartoti vaistus, pasižymėti sau ir prisiminti, kaip jūs jautėtės, ar tie vaistai padėjo, ar ne. Ir šiek tiek liaudies priemonių yra, ką mes galimeparekomenduoti, tai iš tikrųjų, sekantį kartą gydytojai savo pasakytų yra labai patogu. Jūs prisimenate, pasakote ir yra rekomenduojama kažkokia korekcija. Pats pacientas irgi turi žinot, kad čia gulėti ir laukti mirties irgi nėra kažkoks sprendimas ar išeitis. Aišku, aš juokauju, suprantu, kad būna tikrai po chemoterapijos sudėtinga, sunku, ypač po intensyvesnių režimų, tai reikia bandyti sau padėti, reikia stengtis, reikia išgerti tuos vaistus. Negalite – ieškoti pagalbos, turiu omenyje, kad dažniausiai mes turime kažkokią tarnybą, kur jūs galite paskambinti, pasiprašyti, kad kažkas yra ne taip, man atrodo, ir man reikėtų daugiau pagalbos, nes aš neišlipau iš lovos ar kažkas vyksta. Kaip ir sakiau, dalis yra nusiteikimo, dalis yra žmonių įsivaizdavimo, kad jie dabar turi tiktai sveikai gyventi ir sveikai maitintis, bet jam tas salotos lapas nelenda arba uždrausta valgyti, nes yra neutrofilų mažiau ir aš negaliu valgyti pilnai neplautų kažkokių vaisių, daržovių ir panašiai, tai iš tiesų, ką dar svarbu ir pacientui, ir aplinkiniams žinoti, kad reikia valgyti tai, ką norisi valgyti, kad jūs nepriaugsite svorio, dabar per chemoterapiją staiga, nes nėra iš ko labai priaugti. Ir valgyti, ir gerti kažkokius labai kvapnius, su daug prieskonių dalykus, tam, kad norėtųsi, o ne tai, kad pykina ir dabar aš nevalgysiu dvisavaites ir po dviejų savaičių nuvažiuoju į ligoninę ir paklausiau, ką daryti, kad aš nevalgiau dvi savaites, o mes jau pamatome, jau griebiamės už galvos, kad pacientas išseko po chemoterapijos.

Aš savo pacientams labai mėgstu pasakyti, kad jau kai suserga, diagnozuojamas tas onkologinis susirgimas, tai iš tiesų reikia turėti gerą kontaktą su šeimos daktaru. Ne viską jums gali sutvarkyti hematologas, tuo labiau, kad jeigu turi gerą kontaktą su šeimos gydytoju, tau yra lengviau su juo bendrauti ir pas jį patekti netgi, tuo labiau, kad kompleksinių kartais yra dalykų, kurie su gretutine patologija būna susiję, čia gal mažiau jauniems žmonėms,  daugiau vyresniems aktualu. Tai iš tiesų, onkologiniai susirgimai dažni yra ir šeimos gydytojai irgi turi daug tų pacientų ir žino, ir kai kurie, kurie yra vyresni, net ne tokie kaip mes jauni hematologai, jie irgi turi iš savo pusės ką patarti, ką pasakyti. Iš tiesų, reikia, kaip ir sakiau, bendrauti, identifikuoti savo problemas ir kai klausiama, ar viskas gerai, nesakyti, kad viskas gerai, kai iš tiesų buvo kažkas ne visai gerai.

Aistė: Čia pagrindinė mintis turbūt būtų, kad ir pacientas turi bendradarbiauti, ir laikytis to gydymo plano ir režimo, kuris jam paskirtas, o ne savo nuožiūra, arba nekentėti ir paskui tik išsakyti, ar ne?

Ugnė: Taip, aišku, tas yra būdinga kokiems vyrukams, tokiems jau vidutinio amžiaus. Turime tokių pavyzdžių, kartais ir mes pasižiūrime, sakome, kad reikia čia kažką daryti. Psichologų pagalbos pasiprašome, nes kartais būna, kad ar ten žmogus nepatinka, koks daktaras, tai iki galo išsisako, tada jau artimieji eina antros konsultacijos, kad jau reikia čia kažką daryti. O su psichologų pagalba kartais pavyksta susidėlioti planą. Ir aišku, čia labiau būdinga dar tiktai tokiems žaliems, kaip sakome, pacientams, kurie po pirmųjų savo gydymo kursų, o vėliau jau viską žino, kas yra normalu, kas nenormalu pasisako, jeigu kažkas išeina už normalumo ribų ir būna paprasčiau ir mums, ir patiems pacientams.

Aistė: Kaip dar galima sau padėti chemoterapinio gydymo metu?

Ugnė: Labai yra svarbūs socialiniai dalykai. Identifikuoti ar galite dirbti, ar norite dirbti? Dažniausiai tas klausimas, aišku, būna chemoterapijos metu, tiksliau tarp kursų. Jauni žmonės, kas yra pagirtina, klausia, nes iškristi iš rutinos yra sudėtinga daugumai arba jeigu žmogus, kaip sakant, „dirba ant savęs“, tai jį ima didelis nerimas, kad jis liks be pajamų.Tai šitą dalyką identifikuoti, ar aš galiu dirbti, ar ne, ar aš noriu dirbti, ar ne, yra labai svarbu. Tai to niekas kitas jums negali pasakyti, pacientas pats turi nuspręsti šitą dalyką. Taip jis, kaip sakyti, padeda sau, iš to atsakant į klausimą.

Kitas dalykas, labai svarbu yra savo aplinkoje turėti palaikančius žmones. Nevisada taip būna, bet vis dėlto, nusistatyti su kuo mes norim leisti laiką su kuo ne. Čia aišku, psichologai turbūt turėtų daugiau ką pasakyti šituo klausimu, tačiau tai yra svarbu, šeimos santykiai ir visa kita. Ką čia dar galima būtų išskirti? Kaip ir sakiau, identifikuoti problemas yra labai labai svarbu. Ir, iš tiesų, nebandyti visko išspręsti pačiam. Turbūt tas ant savęs viską nešti, krauti irgi yra sudėtinga pacientams. Tai tas paties informacijos ieškojimas, kartais labai nuklysta į lankas. Mėgstu aš irgi prisijungti prie kokių grupių pagalbos feisbuko pasižiūrėt, ką ten rekomenduoja vieni kitiems, tai iš tikrųjų, bandydami sau pagelbėti, gali prisidaryti problemų. Tai jeigu jau norisi kažko papildomai pagerti, sakykim, papildų ar kažkokių žolių, ar kažkokių grybų, geriau yra vis dėlto pasiklausti pradžioje gydančio daktaro, nes bendra informacija būtų tokia, kad kol yra skiriamas chemoterapinis gydymas geriau būtų susilaikyti nuo bet kokių neįrodytų dalykų, vėliau, pasveiksite, jau čia jūsų reikalas, o šarlatanų visokių ieškojimas, negirdėjau dar, kad nuvestų labai prie gero, tai tiek gal iš mūsų daktarų perspektyvos žiūrint.

Aistė: O ar yra dalykų, ko tikrai negalima daryti, kai yra taikoma chemoterapija, be visų papildų ar kažkokių savigydos būdų?

Ugnė: Yra tam tikri maisto produktai, kurių negalima vartoti chemoterapijos metu, bet tas labai priklauso nuo vaistų. Nesigilinant į tai, kokia chemoterapija, galima pasakyti tiktai vieną dalyką, tai yra greifrutų sultis, greipfrutai, kauliukai ir bet koks kitoks pavidalas būtent to vaisiaus.

Pasakojo istoriją viena kolegė, kuomet rado greipfrutą pomelo padėtą ant lango pacientės, ir sako, aš gi jums sakiau, kad negalima tų greifrutų valgyti, o pacientė sakė: „o čia yra ne greipfrutas, čia yra pomelo“. Būna, kartais ta atvirkštinė psichologija veikia šiek tiek, tai jie galvoja, kad jeigu jau pasakyta, gal čia kažkoks stebuklas, ar ne? Juokauju, šiaip iš tikrųjų, tai čia vienintelis toks, kuris bendrai apjungia viską daugiau mažiau. Gal ten yra keli vaistai, kurių neveikia, bet iš tiesų, tam, kad suprastų pacientai, kodėl taip yra, tai yra tam tikri kepenų fermentai, kurie arba pradeda nebeskaidyti vaisto, kurį jūs gaunate, arba kaip tik skaido jį per greitai ir, iš tikrųjų, tas gali turėti įtakos gydymo sėkmei, tai yra ją sumažinti arba atvirkščiai, padidinti toksiškumą vaistų. Ir mes nežinosime, pavyzdžiui, kodėl neveikia arba kodėl labai didelis šalutinis reiškinys įvyko.
Kiti vaistai turi savo specifinius nurodymus. Yra, pavyzdžiui, toks vienas vaistas merkaptopurinas, čia ūmine limfoblastine leukemija ar limfoma sergantys pacientai žino, kad jis yra vartojamas, tarkime, tam tikru paros metu be pieno produktų, ir mes stengiamės nurodyti, kiek valandų iki ir po vaisto nevartoti pieno produktų. Tai iš tiesų tai, kas yra svarbu, tą informaciją jūs gausite ir neprašydami.

Aistė: Ką girdžiu, tai, kad visus dalykus, paskiriant chemoterapiją, ko galima, negalima, kokie gali būti šalutiniai reiškiniai, turbūt pasako gydytojas, nes labai priklauso nuo pačio vaisto ir kad tų bendrumų nėra tiek daug, kad būtų universalios taisyklės, dabar jau chemoterapija, tai negalima to daryti, valgyti tik tą ar ne, kad iš tikrųjų, reikia kalbėti su gydytoju, sulaukti iš jo informacijos ir dar prieš įsigalint toms baimėms galvoje. Norisi grįžti prie laidos temos ir tada ir jūsų paklausiu, kaip jums atrodo, reikia bijoti tos chemoterapijos?

Ugnė: Aišku, norėtųsi sakyti, kad nereikia visai, bet tai nebūtų visiškai tiesa. Bijoti apskritai, kaip pasakyti, ligos mes bijome, chemoterapijos irgi bijome, bet mažiau. Dėl to mes renkamės turėti geriau chemoterapiją negu, kad ligą nevaldoma. Iš principo, jeigu jau yra pasirenkama gydyti chemoterapija ir ją gauti, tai nereikia jos bijoti. Reikia galbūt jos laukti tam, kad mes galėtume kovoti su tuo priešu, kurį šiuo metu turime ir galbūt perprogramuoti tą savo įsivaizdavimą, lūkesčius, nes neseniai skaičiau, nežinau, kiek čia yra tiesos, kad jaudulys, kaip baimės jaudulys ir jaudulys toks, kai tu esi pakylėtas, nes tau labai įdomu, kas bus, iš tiesų, yra labai panaši emocija ir galima bandyt ją apsukti, kad iš tikrųjų, aš laukiu, nes man įdomu, kas bus. Aš nežinau, kiek tas veikia, skaičiau visai kitame kontekste, ta prasme, prieš kažką pristatinėjant ar panašiai. Tai galima visokių psichologinių triukų pabandyti sau įsiteigti. Nėra tai visiškas baubas, bet ir nėra tai kažkoks švęstas vanduo. Vis tiek, mes turime tam tikrų rizikų su tuo susijusių, tai čia niekur nesidėsi. Tam ir yra gydytojai, dėl to, kad mes negalime žinoti. Robotas irgi gali paskirti ir pasakyti, reikia tą ir tą daryti, bet iš tikrųjų, vien dėl to, kad turime susijusių dar dalykų su tuo, tai turi būti vis tiek tas žmogiškas kontaktas ir patirtis, galų gale, ir bendravimas, kas yra labai svarbu. Tai nėra vienareikšmio atsakymo į šitą klausimą.