„Apgailestauju, Jums – vėžys“.

Pokalbis su psichologe Evelina Sabaityte.

Aistė: Pradėkime nuo to momento, kai sužinome diagnozę. Turbūt nesuklysiu pasakydama, jog dažniausiai ta diagnozė būna netikėta. Kartais būna įtarimų, tačiau pačiai daugybę kartų yra tekę girdėti žmonių istorijų, kaip jiesužino, kad serga vėžiu ir tai būna įprasta diena darbo diena, jie nuvyksta į gydymo įstaigą, sužinoti tyrimų ar pasikonsultuoti ir visa diena paskui jau būna iki minučių suplanuota: darbai, sportas, parduotuvė, įprasta rutina. Ir staiga išgirsta gydytojo žodžius, kurie nuo to momento gyvenimą padalina tarsi į dvi dalis – „jūs sergate kraujo vėžiu“. Ar galima iš psichologinės pusės apibrėžti, kas tuo metu vyksta žmogaus galvoje? Turbūt reakcijos ir pats žinios priėmimas būna labai labai skirtingi?

Evelina: Iš tikrųjų, taip, labai teisingai kalbate, jog yra ir vienodų, ir skirtingų dalykų išgirdus onkologinės ligos, kraujo vėžio diagnozę. Ir ką rašo mūsų teorija? Tai teorija rašo, kad ligos priėmimas, suvokimas vyksta etapais ir tas pirmasis etapas yra šokas. Ir tą šoką mes turbūt kiekvienas labai skirtingai patiriame, labai skirtingai išgyvename. Dauguma žmonių pasakoja tarsi po žodžių „jums vėžys“ tiesiog atrodo, tunelis prasiveria gyvenime ir laikas sustoja, mąstymas sulėtėja, atrodo, žvilgsnis pradingsta, pats atsiskiri nuo savęs ir, iš tikrųjų, pasakojimų yra labai labai daug ir labai skirtingų, ir tikėtis, kad kažkaip vienodai visi sureaguosime turbūt naivu, bet pagrindinis dalykas, ko galima tikėtis ir kas yra visiškai normalu, apie ką žmonės dažnai klausia, tai yra tokia didžiulė pauzė gyvenime tame momente. Jūs pasakojate apie tai, kad tas gydytojo skambutis, ką mes karantino metu turbūt dauguma patyrėme, kad tai net nėra pasiruošimas nueiti į ligoninę, atsisėsti prie gydytojo kabineto, skirti akimirką, suvokti, kas vyksta mano gyvenime, ir tada išgirsti patvirtinimą arba paneigimą. Labai gerai prisimenu vienos iš moterų pasakojimą apie tai, kad matau, jog skambina gydytojas, vairuoju automobilį ir suprantu, kad ir noriu atsiliepti, bet ir tai nėra geriausias laikas. Sustabdau automobilį šalikelėje. Išgirstu, kad „apgailestauju, jums – vėžys“ ir suprantu, kad nei vairuoti nebegaliu, nei mąstyti nebegaliu, nei savim pasirūpinti nebegaliu tuo metu. Ir tikrai ta pati pirma akimirka, tai turbūt labiausiai ir atspindi tą dažnai vartojamą frazę, kad ligos diagnozė tarsi išplėšia žemę iš po kojų ir nesvarbu, ar tai būtų apie atkrytį ar apie atsinaujinusią ligą, ar tai būtų pirminė diagnozė. Vis dėlto, labai daug žmonių pasakoja, kad nors ir, tarkim, simptomai buvo nenuginčijami, bet iki pat momento, kol gydytojai nepasako, kad jums vėžys, mūsų smegenys tiesiog labai natūraliai ginasi nuo tos žinutės. Kita moteris labai aiškiai prisimena, sako, aš turėjau guzus, 5 cm dydžio limfmazgius, iškilusius virš odos, kurie buvo labai aiškiai čiuopiami ir aš vis dar galvojau, kad tai nėra vėžys, kad tai yra kažkas kito. Ir toliau kalbant apie tą kelionę su liga, įdomus momentas toje šoko reakcijoje yra dar vienas, kad nepaisant to, jog gydytojai paskambino, pranešė, kažkurią akimirką iškritome tarsi iš gyvenimo, bet tas antrinis šokas ir turbūt antrinė trauma įvyksta tada, kai atvykstama į ligoninę pirmam gydymui. Pirmas susitikimas su faktu, kad čia tas mano pirmasis kateteris per kurį lašės gydymas dar vieną bangą šoko sukelia. Ir vėlgi, žmonės labai skirtingų istorijų turi, vieni buvo pasiruošę, kad tai bus ta diena, ta valanda, kiti gavo žinutę, kad tiesiog atvykite ten tą ir tą valandą, ir staiga yra įmetami į situaciją, kad sėskis, dabar lašiname ir nežinau, ar įmanoma tam pasiruošti. Nežinau, ar įmanoma tam nusiteikti. Turbūt niekada žmogus neras savyje tiek jėgų ramiai, nuolankiai, pozityviai priimti. Vis dėlto, kelionė su liga yra procesas, nuo tų pirmų žodžių, o gal net nuo pirmųjų įtarimų, tai yra procesas, kuris nuolatos vyksta mūsų viduje ir mes šiandien tam laiką ir skirsim pasižiūrėti, kokia ta kelionė, kokios stotelės, kokie etapai yra būdingi. Bet pradedam nuo šoko, kuriame labai sunku susigaudyti, kas čia dabar vyksta ir su manimi, ir su mano gyvenimu.

Aistė: Aš galiu pasidalinti savo momentu. Kelias savaites sirgau, buvo nustatyta infekcija ir jau man pabodo namie būti, turėjau nedarbingumą ir, atrodo, tikrai nebuvo reikšmingų simptomų, kad aš jau labai ligonė, jau norėjau eiti į darbą. Pamenu, kad tai buvo darbo diena, aš važiavau į polikliniką užsidaryti nedarbingumo, jau pasiruošusi buvau prieš Kalėdas, viską susiplanavus. Aš nuvykau pas savo šeimos gydytoją ir jai buvo vis tiek neramu, nepatiko tyrimai, dar kažkokius padarė ir išsiuntė į ligoninę, į priėmimą. Ir tame priėmime kokios 5 val. tokio laukimo, kai tu nesupranti, kas vyksta, iš pradžių tarsi buvo pasityčiojimas: „Ko jūs čia atvažiavote, juk jums viskas yra gerai?“. Ir tada tokia tyla, opaskui taip atsainiai buvo numesti žodžiai, kad jums arba infekcija, arba leukemija. Ir aš taip sėdžiu, aš žinau, kas yra leukemija, bet tuo metu aš save pradėjau tiek įtikinėti, kad tai nėra kraujo vėžys, kad net jeigu ir tai, tai kažkokia kita liga, bet tai tikrai ne vėžys, ir, kad mano žinios yra neteisingos, pati save apgaudinėjau ir visiškai net nepriėmiau, kad tai gali būti iki paskutinio momento. Tai mano tokia patirtis ir ką šiuo pasidalijimu dar norėjau paliesti apie tą pranešimą. Mano toks pirmas susidūrimas, kad gali būti ta liga, nes šeimos gydytoja man nesakė jokių skambių frazių, ji tiesiog norėjo, kad mane ištirtų. Bet tie žodžiai buvo taip numesti ir tiesiog nueita. Turbūt nėra taip dažnai pasakoma – apgailestauju, jums – vėžys, ar ne? Turbūt tas pranešimo momentas irgi yra žmogui labai svarbus? Evelina, su kokiais tu susiduri žmonių pasidalijimais apie tą momentą, kiek jis žmonėms yra reikšmingas, ką jie sako apie tai?

Evelina: Iš tikrųjų, turbūt pranešimo momentas tik pačioje pradžioje būna labai reikšmingas, nes mes turime pripažinti, kad kai yra diagnozuojama onkologinė liga, viskas pradeda vykti labai labai greitai. Gydytojai daro labai didelį spaudimą. Greitai, jeigu reikia, operuojama, greitai keliaujam chemoterapijos, greitai greitai, greitai visur bėgam, lekiam. Visur žali koridoriai, ar ne ką mes girdime tokią skambią frazę ir nuostabu, kad tie koridoriai yra tas laikas, tikrai yra labai brangus ir labai svarbus, bet žmogui tas laikas nepadeda apskritai pagauti ir išjausti dalykus, su kuriais jis susiduria, ir greičiausiai, bent jau tiek, kiek aš per tuos keletą metų, kol esu šitoje srityje su su klientais, su pacientais, tai pranešimas suskamba kaip tema terapijoje gana vėlai. Kaip bebūtų keista, mes tuo metu aktyviai dirbam su gydymo šalutiniais reiškiniais, ligos atsinaujinimo baime. Ir turbūt mes turim kalbėti apie tai, kad pranešimas svarbus, bet labai svarbi ir žmogaus patirtis prieš tai buvusi su liga, jo įsitikinimai, žinios. Ar buvo artimoje aplinkoje, kokių buvo atvejų? Ir tada, vis dėlto, pranešimas daug daugiau yra susijęs su mūsų vidiniu turiniu negu su gydytojo žodžiais, neatsiejamas nuo gydytojo žodžių tikrai. Bet ką jūs dar kalbate apie tai – „Apgailestauju, jums – vėžys“, su kuo susiduriu konsultacijų metu, kad žmonės sako, viskas, ko nenoriu susidūręs su liga, yra gailestis ir tada mes atsiduriam tokiam, kaip aš juokauju, vakuume, o tai kur tie teisingi žodžiai, kur tie šilti, atjaučiantys žodžiai? Negalime turbūt sakyti, ai laba diena jums vėžys? Arba nežinau, klausykit, jums vėžys.

Aistė: Tarp kitko, jums – vėžys.

Evelina: Aha,  ai, žinot, pamiršom pasakyti.

Aistė: Bet aš tikiu, kad būna ir tokių atvejų, ar ne?

Evelina: Visko būna, iš tikrųjų, visko būna, nes onkologinių ligų paplitimas tikrai yra nemažas ir specialistų gretos yra labai plačios, ir labai įvairiaspalvės, nuo jaunų iki didžiulę patirtį turinčių, nuo šiltų, atjaučiančių iki perdegusių,sarkastiškų gydytojų. Ir aš niekada nenoriu padalinti į dvi dalis gydytojų ir pacientų, bet tikrai patirtys labai labai skiriasi ir požiūris labai skiriasi, ir kaip tą bendravardiklį rasti, kaip padaryti ir kaip pasiekti, kad mes iš tikrųjų turėtume tą kompleksinę, į pacientą orientuotą komandą, kur pacientas yra lygiavertis komandos narys? Smagu skaityti apie pasaulinę patirtį, kur tikrai yra skiriamas laikas, kur žinios pranešimas vyksta komandoje, kur dalyvauja iš karto psichologas, kur ateina visada artimieji. Siekiame, tikrai siekiame to, aišku, kovidas beprotiškai daug atėmė iš mūsų didelės pažangos, ką būtume galėję galbūt padaryti, jau turbūt ir treji metai tokį sąstingį turim, bet iš principo nėra panacėjos. Diagnozės sužinojimas visada bus bloga žinia, kad ir kokie žodžiai, kad ir kaip jie būtų sudėlioti.

Aš iš savo patirties, kaip jūs ir užsiminėte, mano labai artimas žmogus sirgo onkologine liga ir ta kelionė buvo labai ilga, labai vingiuota. Visokių patirčių ir gerų, ir ne tokių malonių tikrai buvo, ir aš tiesiog būdama šalia ir stebėdama, kaip vyksta pokalbis su gydytoju, galbūt aš neturėjau galimybės matyti tos pirmos žinios pranešimo, mano patirtis buvo apie ligos atsinaujinimo pranešimą, ir aš matau savo žmogų, sėdintį gydytojo kabinete ir negirdintį nieko, nes jis laukia atsakymo į vieną vienintelį klausimą ir ką gydytojas bekalbėtų iki tol, viskas liko mano ausims, ne jo ausims. Ir aš girdžiu, kokius klausimus jis užduoda ir aš suprantu, apie ką jis nerimauja. Ir čia ir yra tas momentas, kad iš dalies ir mūsų rankose pasakyti daktarui, kad man labai neramu, ar galima konsultaciją pradėti nuo šito klausimo? Ir kiekvienas tą klausimą turi skirtingą, vienas turi klausimą, ar tikrai atkrytis? Kiti ateina su klausimu, o koks gydymas gali būti skirtas? Ar tas gydymas bus ambulatoriškai dienos stacionare, kiek tai truks? Ir gydytojas iš tikrųjų nežino, nėra paruoštas nuspėti to nerimo, kurį atsineša pacientas. Sukurti tobulą situaciją, kai tobulai pranešama žinia, turbūt tiesiog yra neįmanoma, dėl to aš labai kviečiu žmones dabar, kai pagaliau galima ateiti su artimaisiais, vestis artimą žmogų su savimi. Žinau, kad kartais artimuosius pacientai labai nori apsaugoti nuo skausmo, nuo tos blogos žinios ir dažnai žmonės jaučiasi kalti. Tas jausmų chaosas yra toks didžiulis, bet kai yra dar dvejos ausys, jos vis tiek girdi kitus dalykus, jos gali padėti.  Aš visada jausdavau tokią pareigą užduotį išgirsti, tai, ko mano žmogus neišgirsta, užduoti klausimą, kurio mano žmogus nedrįsta užduoti, kažkaip pakreipti gydytoją ir matydama, kaip mano žmogus reaguoja dar kartą, galbūt ir to paties paklausti, galbūt dar kartą sustruktūruoti. Mano patirtis rodo, kad po vizito pas gydytoją mums reikia dar 15 – 20 minučių dar kartą pereiti žodelis po žodelio, ką sakė gydytojas. Nesvarbu geras ar blogas žinias gydytojai pranešinės, moksliniai tyrimai rodo, kad pacientas maždaug tik 10 proc. informacijos išgirsta. Iš gydytojų tada labai prašau kažkokių rašytinių dalykų: išvados, išrašo, veiksmų plano, kad ir ranka ant popieriuko surašyto, bet kažko, ką žmogus galėtų vėl ir vėl, ir vėl pažiūrėti, kas padėtų integruoti tą informaciją.

Aistė: Čia palietėm ir artimuosius, apie juos šiek tiek vėliau pakalbėsim. Aš irgi pritariu, kad labai verta eiti su kažkuo į konsultacijas, nes kartais atrodo, tu girdi, bet nueina du žmonės ir kai pasikalbi, supranti, kad skirtingai tą informacijągirdėjo, vieną praklausei niuansą, kitą irgi kažkur praleidai. Ir pacientams visada patariame, jeigu tik yra galimybė, netgi užsirašinėkite, užsirašykite klausimus, iš anksto pasiruoškite.

Užsiminėme ir apie etapus, bet vėl grįžkime – sužinojome diagnozę ar telefonu, ar ligoninėje, ir pasako, gydymas tarkim, po kelių dienų, čia turbūt nuo situacijos priklauso, visokių jų būna. Ką tuo metu galima padaryti, kaip pasiruošti tam laukiančiam etapui, kuris, turbūt ir gydytojas jau užsimena, kad jis bus nelengvas? Priklausomai, vėlgi, kas tai yra, ar chemoterapija, ar operacija, čia tų keliukų labai daug vingiuoja, bet gal yra kažkas tokio universalaus ką gali žmogus padaryti tame, kad ir trumpame, etape?

Evelina: Aiste, Jūs pradžioje užsiminėte apie tai, kaip jūs tame priėmimo skyriuje sėdėjote ir galvojate, kad bet kas tik ne leukemija, ir jūs tada labai gražiai įvedėte, natūraliai, ką žmogus išgyvena šalia diagnozės laukimo. Jis jau nujaučia, net gal kartais gydytojai jau pasako, kad jums įtariama leukemija, bet sekantis, antrasis etapas yra neigimas. Bet kas kitas, tik ne tai, ir akivaizdu, tai labai susiję su klausimu, kurį ką tik uždavėte – ką daryti? Kaip pasiruošti atėjimui į gydymą, kad ir koks jisai bebūtų? Iš psichologinės perspektyvos, tai reiškia, kad tai yra akistata su neigimu. Vadinasi, mūsų tikslas yra kažkaip išbūti su realybe, kuri yra ir su realybe, kurią mes norim matyti toje situacijoje. Natūralu, kai įvyksta tos realybės atsiskyrimas, aš savo žmonėms stengiuosi padėti rasti kažką, ką jie gali kontroliuoti, nes kontrolės procesas suteikia saugumo jausmą, o kai realybė tarsi skyla, mes labai nesaugūs, jaučiamės. Man pirma mintis į galvą, kad tai, ką žmogus gali kontroliuoti laukdamas gydymo, tai yra fizinis kūnas, fiziniai poreikiai, nusipirkti šlepetes, treninginį kostiumą, pasirūpinti augintiniais, jeigu kažkam reikėtų juos prižiūrėti, pasirūpinti namų ūkiu, deleguoti darbus, parašyti veiksmų planą vyrui ar vaikams, kaip skalbimo mašiną įjungti – tiesiog ieškoti to, ką galime kontroliuoti maksimaliai, išliekant čia ir dabar. Mes nežinom, koks bus gydymas ir skaityti apie tai, koks jis buvo kitiems žmonėms, yra ir naudos, yra ir žalos. Niekada nesutiksime dviejų žmonių, kurie vienodai praeis tą patį gydymą, net ir su ta pačia diagnoze, tos pačios srities, to paties amžiaus, nes kiekvieno kūnas reaguoja skirtingai, ir aš dažnai prašau žmonių kūno reakcijas, kūną patį patikėti gydytojams, ir ką svarbiausia galima padaryti, jau su gydytojais kalbėti, ką aš dabar ir čia jaučiu, o ne apie tai, kas gali būti, su kuo man gali būti sunku. Galbūt, ką galima dar šalia to padaryti tai patyrinėti, kur aš galėčiau gauti informacijos, jeigu aš susidurčiau su kažkokiais šalutiniais pojūčiais, su kažkokiais techniniais nesklandumais ir čia nėra vėlgi atsakymo vienodo, kaip kiekvienam žmogui pasiruošti, kiek perskaityti, pavyzdžiui, prieš gydymą apie patį gydymą, nes kiekvienas žmogus yra labai skirtingas. Vienam yra labai svarbu žinoti tiek, kiek įmanoma daugiau, nes jis tada jaučiasi saugus,kitam labai svarbu ateiti ir pačiam tyrinėti, nepadarius kažkokių išankstinių nuostatų, apie tai, koks bus tas mano gydymas? Akcentą dėčiau į saugumo jausmą – daryti viską, kas kurs tą saugumo jausmą: ar tvarkyti namus, ar skaityti leidinius, ieškoti žmonių, kurie buvo jūsų kelyje, kurie su kažkuo panašiu buvo susidūrę, bet iš psichologinės perspektyvos apie jausmą rūpintis.

Aistė: Truputėlį dar kitą temą palietei, apie informaciją, kurios šiais laikais tikrai galima rasti visokios ir ji yra labai prieinama. Ir, pavyzdžiui, aš prieš gydymą neturėjau kada, nes po to priimamojo mane iškart guldė ligoninę ir dumėnesius aš iš jos neišėjau. Tai man ten nebuvo nei kada skaityt, bet aš iš tikrųjų gana mažai domėjausi tuo metu apie šalutinius reiškinius. Aš žinojau, kokie jie gali būti, bet nesigilinau. Ir, pavyzdžiui, mes pacientus skatiname domėtis savo liga, domėtis gydymo būdais, kad jie turėtų informaciją, kad žinotų, ko klausti gydytojų. Bet aš šitoje vietoje matau dvipuses. Vėliau, kai jau buvau praėjus kelis gydymo etapus, aš pradėjau daugiau domėtis, kai jaučiausi stipriau. Bet tuo metu, kai buvo tokie jautriausi momentai, jeigu aš dar būčiau skaičius, kas manęs gali laukti, tai man atrodo vien iš to prisigalvojimo galėjo būti viskas sudėtingiau. Tai apie tą informaciją, kaip pasirinkti, ar tinkamą kiekį, ar galų gale, kaip nesilyginti su kitais, nes aš labai pritariu, kad nėra net su ta pačia diagnoze, nėra vienodų patirčių. Mes esam asmenybės, visiškai skirtingi žmonės su savo visu bagažu atsineštu, ir mes taip skirtingai netgi tokį patį gydymą gaunant, galime reaguoti, kad prasmės skaityti ir lygintis, ar sakyti, kad man taip bus, visiškai nėra, bet kitiems, pavyzdžiui, padeda tokios įkvepiančios istorijos, kur ne tiek kalbama apie patį gydymą, kas ten buvo daroma, bet tiesiog, kad žmogus praėjo tokį kelią. Tai kaip atsirinkti, kaip savęs neužkrauti per daug ir nepakenkti šitoje vietoje?

Evelina: Aukso vertas klausimas. Nežinau, iš tikrųjų, nežinau. Vienintelė mintis, kuri sukasi galvoje, tai pirmiausia pažinti save. Aš visada duodu tą palyginimą apie batus, kai mes einam pirkti batų, mes nebedam pirštu, nes draugė tokius nešioja, mes matuojamės prieš nusipirkdami. O gal man spaudžia? Arba gal ant mano kojos nesižiūri? Tai čia aš suprantu, kad aš turiu tokį iš dalies nevisai įgyvendinamą lūkestį, bet man atrodo, kad pirmiausia žmogui reikia paklausti savęs, o kas man yra gerai, ko man dabar labiausiai reikia ir kaip aš sau tai galėčiau duoti, ir pagal tai eiti ir keliauti. Aš turiu truputį nerimo apie visokius forumus, visokias grupes, apie informacijos ieškojimą pas žmones, kurie tai yra išgyvenę. Aš suprantu, kad ten yra ir didelio turto, bet ten yra ir labai labai daug žmonių, kurie ateina gydytis emociškai į grupes, išlieti savo jausmą, kurio neturėjo kam pasakyti, išlieti savo skausmo, kuriuo neturėjo su kuo pasidalinti. Ir kartais mes tikrai matom, kad vienos grupės komentatoriai yra labai pozityvūs, labai palaikantys, labai besidalinantys tuo, kas jiems padėjo. Kiti visada yra kritiški. Kiti visada tokie pesimistiški. Turbūt labai svarbu klausti savęs, ko man dabar reikia ir pasirinkti tinkamą informacijos šaltinį. Gydytojų, tarkim, kartais rašomuose straipsniuose pateikiama informacija būna, turiu sakyti, turbūt realistiška, bet tame realizme man skaitant visada gana daug tokio kritinio dalyko, nes gydytojai yra išmokyti ieškoti blogybių. Jeigu jie neieškotų blogybių, jie mums niekaip negalėtų padėti. Tada su pacientais ir kalbu – palikim blogybių ieškojimą gydytojams, tegul ieško, tegul būna pasiruošę blogiausiam scenarijui ir žino, ką daryti jo atveju, o mes ieškokim tų gerųjų pusių, to pozityvo, tos vilties.

Ir čia jaučiu, kad suku temą apie pasitikėjimą, pamatymą, kad aš esu ne vienas šitoje situacijoje, kad atsakomybė priklauso ne man vienam. Pamatyti, kad mes esam komandoje: esu aš, yra mano artimųjų, yra mano gydytojas, yra slaugytojų personalas, yra pacientų organizacijos ir yra pacientai, kurie buvo mano rogėse, ir tai yra turbūt visa komanda, į kurią aš galiu remtis. Man labai svarbu padėti priskirti labai teisingas funkcijas žmonėms, kad klinikinė informacija gydytojų rankose, tarkim, kažkokia adaptacijos su klinikine informacija, kažkokių papildomų kokybiškų klinikinių žiniųmes galim pacientų organizacijose gauti, patarimų, kaip būti su šalutiniais reiškiniais, galim labai daug rasti tiek pas gydytojus, tiek pacientų organizacijose, tiek pas žmones, kurie tai jau praėjo, ir tokią fizinę, praktinę ir emocinę pagalbą artimiesiems išdalinti. Sau mes turime pasiskirti funkciją savistabos ir savirefleksijos, pasakyti pasauliui, ką aš jaučiu ir kas man dabar yra sunku, kad pasaulis, ta mano komanda, galėtų atliepti, nes kitaip mes tokį ekstrasensų mūšį pradedam žaisti, kad jūs nuspėkit, kas pas mane dabar darosi? Tai atsakomybė už save ir už savęs atskleidimą mums lieka, ir tada aš išdalinu šitas funkcijas, prijungti pasitikėjimą, kad tai yra tikrai pati geriausia komanda, kurią aš dabar galiu turėti ir taip kartu keliauti per tą patirtį.

Aistė: Pasitikėjimas yra labai svarbus. Ką mes akcentuojame, kaip pacientų organizacija, pasitikėjimas gydytojais, jeigu jau pasirenki eiti tuo gydymo keliu, nes žmogus nėra priverstas, jis gali rinktis, bet jeigu tu pasirenki, turbūt labai svarbu yra pasitikėti, dirbti kaip komandai, ką ir tu sakai, ir išsakyti savo nerimą, lūkesčius, nelaikyti ir nepalikti spėliojimui.

Evelina: Tikrai taip, aš savo patirtyje labai komunikavau, kad noriu padėti. Aš turiu žinių, bet aš nežinau, kaip tau yra, ir man labai svarbu, kad tu man pasakytum, nes iki tol aš greičiausiai būsiu įkyri ir lįsiu, nes aš matysiu, kad kažkas su tavim netaip, tu elgiesi neįprastai ir aš bandysiu išsiaiškinti, nes myliu aš tave labai stipriai. Mums užtruko laiko rasti pasitikėjimo vienas kitu, kad galima pasakyti ir aš dažnai komunikuodavau, kad aš negaliu suprasti, kas tau vyksta. Aš galiu tik įsivaizduoti, jeigu tu su manim pasidalinsi, kad ir kiek aš patirčių turėjau, kad ir kiek žmonių aš išgirdau su šitom patirtimi, aš nežinau, kaip tau yra. Bet kai mes kalbame apie pasitikėjimą, noriu nepamesti minties, dar vienas labai svarbus ir manau, kad per tyliai apie tai yra kalbama, kad pirmiausia, šalia gydytojų, reikia pasitikėti savo kūnu, kuris nori gyti, kuris deda visas pastangas, kad gytų. Jis dėjo visas pastangas, kad kiek įmanoma ilgiau pats tvarkytųsi, labai nenoriu naudoti žodžio kovotų, bet iš principo, turbūt kovotų su liga, ir tikrai kūno dėka ta liga ne taip greitai, ne taip staiga progresavo, ir kūnas iš tikrųjų dirba didžiulį darbą, o mes tokie reiklūs, pasidarom jam: jis pavargęs, jį dabar pykina, o čia dar jis ir suviduriavo, koks jis čia netikęs, bet jis šitiek daug atlaiko! Ir šalia pasitikėjimo medicina, vis tiek aš labai raginu pasitikėti ta žmogaus prigimtine jėga gyti, gyventi ir padėti sau. Šito labai labai skatinu nepamiršti, nes pirmiausia tikrai turim pasitikėti ir savimi, ir kūnu savo.

Aistė: Apie kūną man bent jau yra labai įdomi atskira tema, kurią aš tikiuosi, pavyks mums kitais metais vėl čia susėdus panagrinėti, bet tada grįžkime prie etapų, apie kuriuos užsiminta buvo. Kokie dar gali būti? Neigimas buvo paminėtas. Man, atsimenu, buvo toje kelionėje visokių tų vingių: ir pyktis, ir tada jau noras kovoti, ir tada iš viso apatija, ir tada, kam čia to reikia, kodėl čia man, žodžiu, nuo iki. Tai, kokie tie etapai?

Evelina: Mes dar vieną etapą šiek tiek palietėme kalbėdamos. Po šoko ir paneigimo mes susiduriame su derybų etapu, kad gal suklydo, gal sumaišė mėginius, gal kitas gydytojas pasiūlys geresnį gydymą. Gal natūralioji medicina mane išgelbės ir tos panacėjos ar to, kas paneigs diagnozę, ieškojimas irgi yra etapas su kuriuo žmonės dažnai susiduria. Tai šokas, neigimas, derybos ir po to, Aiste, jūs labai teisingai sakot, pyktis ateina ir čia aš visada, visur ir kalbu apie tai, kad pyktis yra labiausiai nuteistas ir pasmerktas jausmas pasaulyje, bet mano kaip psichologo akimis, tai yra pats gražiausias ir pats naudingiausias jausmas žmogui, kad ir kaip keistai tai skambėtų.

Aistė: Aš suprantu kodėl, nes, tarkim, bent jau mane tam tikrose situacijose pyktis motyvuoja veikti, nepasiduoti ir aš, pavyzdžiui, tą pastebiu ir padėkoju tam savo pykčio jausmui, kurį, bent jau mano vaikystėje, buvo raginama slopinti ir turbūt daugelis susidūrė, kad pykti negražu. Bet man irgi atrodo, kad tai yra viena iš emocijų, kurios mums tikrai kartais reikia ir reikia ją išnaudoti, jeigu jau turime.

Evelina: Iš tikrųjų, labai teisingai save jaučiate ir pasakėte, kad pykčio funkcija, kaip bazinio jausmo, yra generuoti jėgas, keisti situaciją, veikti. Aš visada juokauju, sakydama, kad mano supratimu, egzistuoja aštuoni baziniai jausmai, kurie mums visiems būdingi kaip kvėpavimas, tuštinimasis, šlapinimasis, prakaitavimas. Tai yra tiesiog mūsų instinktai, skirti mus apsaugoti, apginti, išgelbėti gyvenime ir su tuo pykčiu, ir jo slopinimu yra labai įdomus dalykas. Mes kažkodėl nesakome žmogui, kad negalima tuštintis, pavyzdžiui, niekada gyvenime,

Aistė: Arba negražu tai daryti.

Evelina: Nekvepia, tikrai nekvepia, turim pripažinti, bet aš juokauju, žmonėms sakau, mes esam pasiekę tokį lygį, kad netūptume vidury gatvės kaip šuniukai ir to nedarytume. Bet ką mes darom? Mes visada ieškom saugios vietos išsituštinti. Tai su jausmais yra lygiai tas pats, jausmų išreiškimas yra, mano supratimu, kad ir kaip dabar tai negražiai skamba, bet tai yra emocinis išsituštinimas, kuris reikalingas, kad mes galėtume judėti į priekį, kad mes galėtume gyventi gyvenimą. Ir vėlgi, man irgi sakydavo, vaje, kokia negraži mergaitė, kas čia per ožiukai? Dabar aš turiu ką veikti savo asmeninejeterapijoje kalbėdama apie pyktį ir jo išreiškimą. Ir tikrai manau, kad užtruksiu ne metus ir ne du, kol išmoksiu pykti sveikai, neužslopinti to jausmo. Jeigu mes kalbam, kad pyktis generuoja jėgas keisti situaciją, onkologinės ligos atveju generuoja jėgas atsikelti, eiti, judėti, kai yra labai labai sunku, pavalgyti, kai yra labai labai sunku, tai įsivaizduokim, kas nutiktų, jeigu ta jėga, kuri skirta veikti, liktų mūsų viduje. Drasko, plėšo. Ir neišvengiamai anksčiau arba vėliau išeis. Dažnai su žmonėmis grupėse kalbame tai, ką daryti su tomis nemalonioms emocijoms? Reikšti, sakyti „aš pykstu“, nereikia draskytis, nereikia muštis, nereikia keiktis, rėkti, tiesiog pasakyti: man žiauriai pikta. Ir tai jau yra pykčio išreiškimas, kad ir kaip keistai tai skambėtų. Ir jeigu tai nėra 33 metus kauptas pyktis, tai kartais tikrai užtenka pasakyti: aš pykstu. Bet svarbiausia yra tai, kad kūnas sutvertas tuštintis, šalinti ir jis vis tiek anksčiau arba vėliau tą jausmą išmes ir gal geriau panaudokime mes jį tinkamai? Supykime ant situacijos, supykime ant kažko. Išlietume ir atsistotume, ir eitume, ir keistume, ir veiktume.

Toliau apie kokį jausmą mes kalbame etapais, tai yra liūdesio, depresijos etapas ir čia yra dar vienas labai nemalonus jausmas, kurį mes stengiamės užslopinti. Ar kada nors susimąstėte apie tai, kokia gi ta liūdesio funkcija, kodėl apatijos reikia gydymo laiku? Iš principo, liūdesio funkcija yra labai įdomi. Mes dažnai sakome, kad liūdesys yra tarsi pereinamas jausmas, kuris padeda pereiti iš vienos būsenos į kitą. Ir teorijose yra rašoma, kad liūdesio pagrindinė funkcija yra paleisti tai, ko mums nebereikia: lūkesčius, kovas, siekius, įsivaizdavimus ir žmones, kurių nebegalime turėti. Gedėjimo procese yra labai daug jau nebe liūdesio, o sielvarto, bet tas sielvartas yra apie tai, kad aš paleisčiau žmogų iš savo pasaulio, suvokdama, kad jis yra kitaip mano gyvenime, ir su liga liūdesys ir apatija yra apie tai, kad paleistume tai, ko mes laikėmės.

Čia žengiame truputį toliau mintimi apie tai, kad po gydymo žmonės labai nori sugrįžti į gyvenimą, į buvusį gyvenimą, ir čia, su visa pagarba E. Laurinaičiui, aš negaliu nepacituoti jo žodžių: niekas nejuda atgal. Gyvenimas po visų patirčių eina į priekį ir lūkestis grįžti atgal yra neįgyvendinamas. Ir čia mano užduotis su klientais būna kalbėti apie tai, kad atgal nebebus, į priekį yra ir bus, tik bus turbūt kitaip. Pabandykim suprasti, kaip pas jus bus, kiek tame į priekį bus praeities pomėgių, lūkesčių, kiek tame į priekį bus naujų dalykų ir kaip ta ateitis gali atrodyti, bet judėti į priekį, o ne atgal. Tai liūdesys ir yra tas, kuris padeda paleisti lūkestį, kad bus kaip buvo, nes niekada nebebus, kaip buvo, ir judėti į priekį.

Aistė: Iš to, ką pasakei ir save prisimenu tokiose situacijose, ir iš kitų esu nemažai girdėjusi apie tą grįžimą į įprastągyvenimą. Mintyse yra noras grįžti į tą buvusį, kur tikrai turi suprasti, kad jis galbūt bus panašus tų įprastų veiklųpavidalu, ką tu darei, bet jis niekada nebebus toks, koks buvo. Bet kaip šitoj vietoj pergudrauti save ar susitarti, ar sau pasakyti žiūrėti kaip į kitokią etapą, galbūt naują pradžią, nes mes kartais taip susifokusuojam į tą „kaip anksčiau, aš atsimenu, kaip buvo anksčiau ir dabar taip nėra“, bet tu neįvertini, kad tavo kūnas išgyveno be proto sunkius dalykus, kad kažkas gal ir pasikeitė, kad tu pats dėka tų patirčių nebesi tas buvęs žmogus.

Evelina: Mes čia turim labai daug aspektų, apie kuriuos galima kalbėti, visų pirma, šiandiena niekada nebus tokia kaip vakar. Ir be ligos šiandiena niekada nebus tokia kaip vakar, rytojus nebus toks kaip šiandien. Galbūt bendrų bruožų liks, bet mes su kiekvienu nauju santykiu, su daiktu, su žmogumi, su patirtimi, mes keičiamės, tik tiek, kad tie pokyčiai mums galbūt mažesni negu susidūrus su liga, galbūt lengvesni, ne taip stipriai keičiantys ir paliečiantys, bet iš principo, mes visada keičiamės, tik nesusimąstome apie tai. Antras dalykas, apie kurį čia labai noriu kalbėti, yra pagalba sau gydantisgyventi gyvenimą, neapsiriboti. Aš suprantu, kad kai mes kalbam apie kaulų čiulpų transplantaciją, tai yra gydymas, kuris tikrai išmuša iš gyvenimo, kuris trunka ilgą laiką ligoninėje ir tikrai gyventi gyvenimą yra labai labai sunku ir sudėtinga. Bet jeigu tiktai gydymas leidžia, tai ir keliauti, ir eiti į pasimatymus, ir užsiimti seksualiniais santykiais, valgyti mėgiamą maistą, susitikti su giminėmis, tiesiog gyventi gyvenimą tiek, kiek yra įmanoma gydymo metu, kad tas trūkis prieš ligą ir po ligos nebūtų toks didelis, nes jeigu mes pasiliekame kiek įmanoma daugiau įprastų veiklų, tai, man atrodo, kad ir tas pokytis, tada mums neatrodo toks staigus ir toks didelis. Kai sirgo mano žmogus, aš visą laiką turėjau tikslą, kurį labai garsiai deklaravau, kad gyventi įprastą gyvenimą tiek, kiek mūsų jėgos leidžia. Eiti pusryčių sekmadieniais, jeigu tokią tradiciją mes turim, žiūrėti penktadienio vakarais filmus, važiuoti į keliones, tebunie ne į užsienį, bet pakeliauti čia, Lietuvoje, tebūnie su 25 sustojimais iki taško B, bet gyventi gyvenimą. Man nepatinka žodis gydomės, man labiau patinka žodis sveikstam ir aš kalbu su žmonėmis, kad pažiūrėkit tą dieną, kai jums buvo diagnozuota liga, jūs jos turėjote daugiausiai savyje. Tą dieną, kai pradėjote gydymą, jūsų kūne pradėjo mažėti vėžio ir jūs šiandien esate sveikesnis negu buvot vakar, net jeigu ir kūnas taip nesijaučia. Kai mes išoperuojam naviką, jeigu tai yra galima, vėžys dingsta ir mes gydymą taikom tam, kad liga neatsinaujintų ir tą suvokimą turėti, kad ligos su kiekviena gydymo diena mažėja irgi yra labai svarbu, nes žmonės savo galvoje turi, kad aš dabar gydausi, aš dabar esu ligonis, ir kai aš pradedu konfrontuoti – bet palaukit, prieš 3 mėnesius, kai liga nebuvo diagnozuota, ji buvo pas jus, kokį gyvenimą gyvenot? Kaip jisai atrodė? Tai ir koncertai, ir į pasimatymą ir dar kažką veikiau. Bet, sakau, dabar yra taip pat. Taip, mes turim šalutinių reiškinių, bet jie nėra nesibaigiantys. Mes pripažįstam, kad kažkurios savaitės po, tarkim, chemoterapijos yra sunkesnės, bet po to būklė gerėja ir mano tikslas ir būna išnaudoti tuos lengvesnius periodus tiek, kiek įmanoma tai padaryti, ir vis priminti, kad mes sveikstam dabar.

Aistė: Čia tikrai labai geras patarimas. Man natūraliai visą laiką taip norėdavosi. Grįžti iš ligoninės, turi atostogas, tai visuomet norėdavosi veikti kažką tokio, kas džiugina, kas man patinka ir išnaudoti tą geresnį laiką, tai manau, kad tikrai reikia to nepamiršti, gyventi gyvenimą čia ir dabar, čia netgi be ligos turbūt yra universalus patarimas.

Ar dar yra kažkokių etapų, kurių neaptarėme?

Evelina: Paskutinis etapas po liūdesio, apatijos ir yra priėmimas. Ką turbūt svarbu pasakyti apie etapus, kad tai yra tiktai yokie teoriniai etapai ir gali būti, kad jie kaitaliojasi tarpusavyje, kad mes pajudėsime į priekį, grįšim atgal, peršoksim kažkokį etapą ir vėl prie jo sugrįšime. Tai nėra kaip operacijos protokolas, kur tikrai reikia prapjauti vienodą sluoksnį kažkokių audinių, bet iš principo, tai yra procesas, kuriame svarbu pasiekti tam tikrus uždavinius.
Pereiti iš suvokimo vieno į kitą, priimti, išliūdėti tą pasikeitimą, išgedėti ir tada pradėti tyrinėti, kas manęs laukia toliau.

Aistė: Tai čia prieiname ir prie gydymo pabaigos etapo?

Evelina: Aha, svarbaus ir labai ambivalentiško, labai tokio dviprasmiško etapo, nes labai dažnai žmonės, ir mano žmogus tą patį sakė, baisiausia ne gydymo metu, baisiausia, kai tave paleidžia ir palieka vieną, kai tau reikia susitvarkyti su viskuo, ką išgyvenai ir dar suvokti, o kaip toliau su tuo gyventi, nes visi džiūgauja, visi ploja rankomis, valio, paskutinėchemoterapija, valio, važiuoji namo. O aš išvažiuoju sužeistas, pasimetęs, sutrikęs, bijantis to kas bus toliau. Ir iš tikrųjų,tas gydymo baigimas mediciniškai ligoninėje, jis ir pergalė, ir visiškai naujas baltas lapas, kuriame iš naujo tą savo istoriją turim pradėti rašyti. Tai daugiausiai turbūt ir atsiranda tokių emocinių išgyvenimų, apie kuriuos mažai kur perskaityti galima, nes tikrai didelė dalis emocinės paramos, psichologinės pagalbos, švietimo, informavimo orientuota į gydymo laikotarpį, diagnozės priėmimą, bet iš principo, labai mažai žmonių kalba ir dalinasi apie tai, kad baisu gyventi po gydymo, tikrai nesidžiaugiu, kad gydymas baigėsi, nes gydymo metu buvo gydytojas pas kurį visada galėjau patekti, kuris mane reguliariai tikrino, kuris turėjo planą ir pagal kurio planą aš galėjau iš principo šiek tiek arba daugiau, arba mažiau gyventi. O čia aš esu vienas paliekamas, artimieji jau atsipūtė, paplovė rankas, nes viskas, tu sveikas, dabar gyvenam. Ir tikrai nebūna lengva, plius tai yra laikas, kai užplūsta prisiminimai apie tai, o kas čia iš tikrųjų nutiko,

Aistė: Ką ir norėjau pasakyt, kad fiziškai tu, atrodo ir stipresnis, ir geriau jautiesi, ir tave artimieji paleidžia, gali valgyt, pasidaryt, viskas nebeatvažiuos ir tu tarsi džiaugiesi, bet būtent tai yra laikas, kai visa emocinė našta, ypač jeigu tu nedavei sau laiko išjausti, grįžta ir gali net nesuprasti, kas darosi, juk, atrodo, tu namie, tu jau gali ir į darbą galbūt grįžti, ir daugiau sau leisti, nes šalutinių reiškinių nebeliko. Bet emociškai tu visiškai nesi tame etape.

Evelina: Žinot, nukrenta visos gynybos, kurios padėjo išgyventi tą laiką, visi savisaugos instinktai nukrito, nes tada reikėjo būti stipriam. Reikėjo eiti tokiam kaip kareivėliui per tą kelią ir staiga lieki vienas absoliučiai akistatoje su pačiu ir gražiausiu, ir baisiausiu žmogumi pasaulyje, tai su savim pačiu, su savo įsitikinimais, su savo jausmais, ir viskas, kaip jūs, Aiste, ir sakot, ko mes neišleidome, ko neištuštinom, tas užliejo. Tas iš tikrųjų užlieja ir tai nelengvas laikas. Kita vertus, turbūt aš čia pradedu kalbėti iš savo patirties, nes artimieji išgyvena labai panašius etapus kaip sergantysis, tik tikrai ne tokius pat, ir nevienodus emociškai, bet juos irgi ištinka šokas, jie irgi neigia, jie irgi derasi, ir ieško geresnio gydymo, ir geresnio gydytojo ieško, nes nėra ryšyje su gydytoju, ir dar sukelia abejonių pacientui, bet taip jie tvarkosi su savo derybų etapu. Jie pyksta, jie liūdi, jie priima, jie lygiai taip pat lieka su pasikeitusiu savo pasauliu ir su savo baimėmis. Ir kai mane dažniausias ir toks stipriausias jausmas, tai baimės jausmas,  apimdavo, aš sustodavau, ir jaučiu, net vizualiai,atrodo, matau kaip baimė nuo kojų pirštų galiukų kyla, užlieja ausis, smegenis ir aš tą akimirką sakau, bet palauk, tu gyveni su tuo ir gyveni gyvenimą. Ir kas tau čia dabar yra baisu, šiandien, čia ir dabar? Bet aš suprantu, kad tai yra valdoma, aš čia esu su rankom, su kojom, galinti išbūti. Taip, aš ateities nežinau. Taip, ateitis beprotiškai baisi, bet aš nieko dėl jos negaliu padaryti. Aš jos negaliu pakeisti. Aš galiu padaryti šiandien tiek, kiek mano jėgose, kad rytoj nesigailėčiau ir tai visą laiką buvo mano pozicija daryti šiandien tiek, kad rytoj nebūtų gaila, kad po 5 metų manęs negraužtų sąžinė, kad gal reikėjo nupirkti naują telefoną, kad būtų smagiau jam.

Aistė: Kalbant apie baimes turbūt negalima nepaminėti ligos atsinaujinimo baimės, apie kurią ir tu užsiminei. Šitai temai skiriama daug dėmesio, nes tikrai labai reikšminga ir persekiojanti daugelį onkologinę patirtį turėjusių žmonių. Tai kaip su ta baime išbūti ir kada ji tampa problema?

Evelina: Tema apie ligos atsinaujinimo baimę iš tikrųjų reikalauja, kaip aš sakau, atskiros knygos, atskiro vadovėlio atskiros temos. Tas pagrindinis teiginys, į kurį reikia atkreipti dėmesį, tai ligos baimė tampa problema tada, kai trukdo gyventi įprastą gyvenimą, kai trukdo miegoti, kai trukdo valgyti, kai trukdo eiti į darbą, kai trukdo siekti karjeros ar santykių, iš principo gyventi gyvenimą. Visiškai normalu, natūralu, kad ligos atsinaujinimo baimė paaštrėja prieš svarbias šventes, prieš tam tikras reikšmingas datas – diagnozė, pirmi pojūčiai, rūbai, su kuriais mes buvom tą dieną, kai liga buvo diagnozuota – jie gali kelti ligos atsinaujinimo baimę. Vizitai pas gydytojus, simptomai, panašūs kitų žmonių susirgimai,reklamos gatvėje. Kai yra objektyvus trigeris, tikrai susijęs su liga, ligos baimė natūraliai atsinaujins pas visus. Bet svarbu, kad jinai neužsibūtų, kad mes pripažintume, kad taip aš beprotiškai bijau recidyvo, bet aš gyvenu dabar ir manokontrolė yra kai kam maistas, kai kam sportas, kai kam psichoterapija, kai kam vizitai pas gydytojus, kai kam tyrimai. Parodyti sau, kad mano ligos atsinaujinimo kontrolės planas yra štai toks, ir aš darau tiek, kiek mano jėgos leidžia, o bus taip, kaip turi būti. Bus taip, kaip mano kūnas galės geriausiai, jeigu jis galės būti sveikas, liga neatsinaujins, ir jeigu jis pradės sirgti, ligos atsinaujinimas ir ligos pagavimas, ir faktas, kad ji atsinaujino vėl man duos galimybę kontroliuoti, vėl gydytis, vėl sveikti ir vėl bandyti siekti sveikatos.

Aistė: Čia kaip su ta ateitimi, kurios mes negalime nuspėti, bet jeigu jau kažkas atsitinka, mes tada ir ruošiame tą strategiją, bet iš anksto pasiruošti nežinant kažkokių dedamųjų dalių yra be galo sunku.

Evelina: Čia žinot, kaip tam anekdote, kad susapnavo žmogus, kad šiandien mirs, prabudo ryte ir nusprendė, kad niekur aš šiandien neisiu. Žinot, kaip anekdotas baigėsi? Gulint lovoje jam ant galvos nukrito paveikslas.

Ką mes bedarytume, yra dalykų, kurie mums nepavaldūs. Mes galim stengtis prevenciškai daryti dalykus, kurie atitolintų,mes galim rūpintis savo sveikata, galim pasitikėti specialistais, ateities dar nei vienas negali sukontroliuoti ir nuspėti. Mūsų tikslas tiesiog laikytis tų rekomendacijų, kurių mes galim laikytis.

Aistė: Dar šitoje temoje šiek tiek norisi išskirti kraujo ligas, jos yra ūminės, kurioms dažniausiai būna reikalingas gydymas čia ir dabar, ir po to gydymo daugeliu atvejų yra pasiekiama ilgalaikė remisija, bet yra lėtinės onkohematologinės ligos, kai liga progresuoja lėtai, kartais sužino žmogus diagnozę ir jam nėra skiriama jokio gydymo. Ir tada irgi labai išsigąsta, nes sako, man vėžys, bet manęs negydo. Tiesiog reikia išaiškinti labai gerai tą skirtumą ir kodėl nėra gydoma, bet aš labiau noriu kalbėti apie tai, kaip gyventi su ta žinia, su tuo vėžiu, su liga, kuria turėsi draugauti labai ilgą laiką. Žinoma, šiuolaikinė medicina tikrai leidžia tokias ligas kontroliuoti, bet emociškai tas žinojimas vis tiek veikia, ar ne?

Evelina: Be abejo, veikia, ir čia jau sėdžiu, šypsausi ir laukiu, kol užbaigsite klausimą, nes pirmas taškas tai yra mūsų įsitikinimai apie vėžį. Ką aš dažnai darau ir beveik su visom savo grupėms, visais savo seminarais, aš paprašau žmonių išsitraukti popieriaus lapelį, pasiimti tušinuką ir pasiruošti užrašyti pirmąjį į galvą šovusį žodį. Aš ištariu: asociacija „vėžys man“, ir tai, kas atsiduria ant lapelio ir yra tai su kuo žmogui reikia dirbti, susidurti, nes tai bus mūsų požiūris į savo ligą, kuo pozityvesnis jis, tuo mums bus lengviau, kuo negatyvesnis, tuo mums bus sunkiau. Ir tada aš traukiu statistiką. Ar žinot, kad pasaulyje daugiausiai žmonių miršta ne nuo vėžio? Daugiausiai žmonių miršta nuo širdies ir kraujagyslių ligų, ir kai mūsų kaimynui diagnozuoja hipertenziją, jis vaikšto su spaudimo aparatu ir tabletėmis kišenėje, niekas jo nelaidoja ir jis gyvena pilnavertį gyvenimą. Bet kai diagnozuoja vėžį, ir kai mums reikia atvažiuoti kas 3 mėnesius, kas 6 mėnesius pasidaryti kraujo tyrimą, net nereikia nešiotis kas dieną spaudimo aparato, mes kažkaip pradedam save žymiai labiau laidoti ir nurašyti negu tas kaimynas su hipertenzija. Žmonės, kurie suserga cukriniu diabetu, jie visada vaikšto su aparačiuku, kuris matuoja cukru, jie visada kišenėje turi duonos gabalėlį ir insulino. Jų mirtingumas irgi yra labai didelis. Ir čia tiesiog yra labai ilgai buvęs įsitikinimas, kad vėžys tai lygu mirtis. Šiandien dienai taip nebėra. Gyventi su onkologinėmis ligomis galima puikiai, kokybiškai ir pilnavertiškai. Yra ligų, kurių tikrai mes neišgydysime, bet mes jas sustabdysime ir kontroliuosime. Taip, kas dieną po tabletę galbūt, galbūt kas kažkiek mėnesių kažkoks gydymas, švitinimas, chemoterapija ar kažkas, bet tai yra pilnavertis gyvenimas tarpuose tarp gydymo.Tikrai labai svarbu pamatyti, kokį aš turiu įsivaizdavimą apie ligą, nes aš labai gerai prisimenu, kaip mano žmogus mums susitikus sako, aš tau turiu kai ką pasakyti ir tu turi teisę pasirinkti nekurti šito santykio. Aš sakau, tu juokauji, ar tu manai, kad tai, kad tu sirgai, reiškia, kad aš negaliu tavęs mylėti, kad aš negaliu gyventi gyvenimo su tavimi? Aš sakau, jeigu mes nebūsim kartu, tai ne dėl to, kad tu sirgai, o dėl to, kad mums tiesiog neišeina būti kartu. Man atrodo, kad mes nei vienas nežinome, kada ir kokia liga mus pačiups, mes nei vienas nežinom, kiek mūsų kūnui pavyks gyventi. Apie mirties procesą, vėlgi, yra atskira tema, nes aš turėjau rasti santykį su mirtimi gerokai anksčiau negu aš norėjau jį surasti,atėjusi į onkologinių ligų temas, darbą su onkologine liga sergančiais pacientais. Aš turėjau sau rasti paaiškinimą, kodėl žmonės miršta ir kodėl kai kurių ligų pagydyti nepavyksta? Ir manau, kad čia kiekvienas žmogus irgi turi stabtelti ir savęs paklausti, kodėl žmogų ištinka mirtis. Nuo to atsakymo irgi labai dėliojasi suvokimas, kaip gyventi su liga ir kada ta mirtis mane ištiks, nes mes turim pripažinti, kad bet kokios ligos diagnozės metu mes turim akistatą su mirtimi ir turime išsiaiškinti santykius su ja ir, kai mes turėsim sau kažkokį palankų atsakymą, tada turbūt ir tas gyvenimas su liga šiek tiek yra kitoks. Aišku, vėl reikia grįžti prie to, ką mes turbūt vidury mūsų susitikimo kalbėjom – pasitikėjimo jausmo. Mano kūnas sutvertas gyti, mano kūnas sutvertas gyventi. Gydytojai yra pasiekę aukštumas ir kai kurių kraujo ligų išgyvenamumo procentai yra taip sušokę aukštyn, kad tai yra neįtikėtina. Ir tai yra dešimtmečio ar dvidešimtmečio klausimai, kur keliolika procentų anksčiau išgyvenę žmonės turi 70 – 80 % išgyvenamumo šansą, kas yra tik keletas metų. Čia reikia padėką siųsti Ievai, asociacijos prezidentei, už žodžius, kurie man buvo labai svarbūs tam tikru laikotarpiu, kad šiai dienai gyvenant su onkologinėmis ligomis mūsų pagrindinis tikslas yra laimėti laiko, nes kiekvieną dieną atsiranda naujas gydymas. Kiekvieną dieną medicina vis labiau ir labiau gali padėti. Tai susidėjus tokius save saugančius įsitikinimus, mes tikrai galim kokybiškai gyventi, tik vėlgi reikia grįžti į save ir suprasti, kas tie tarakonai mūsų viduje, su kuo mums tą tikrąją kovą reikia kovoti? Tai įsitikinimai apie ligą, įsitikinimai apie mirtį ir įsitikinimai apie gydymą, medicinos galimybės padėti.

Nėra nei vienas grupės, kurią aš vesčiau, kurioje mes nekalbėtume apie mirtį, nes ta tema tiesiog ateina. Jinai yra neatsiejama nuo bet kurios ligos diagnozės ir čia labai dažnai girdžiu iš žmonių, kad ne mirties jie bijo, jie bijo kančios.

Aistė: Taip, aš irgi galiu patvirtinti, kad niekada gydymo metu nebijojau mirti, bet bijojau, kad dar ilgai teks kentėti tai, kas vyko tuo metu. Tai aš tą irgi labai gerai suprantu, kad iš tikrųjų turbūt baisiau yra tas gydymas, kurį tu galbūt vienąkartą jau patyrei. Ir kai pagalvoji, kad vėl gali būti kažkas panašaus, bet čia dar įsiterpsiu, kad svarbu nepamiršti apie medicinos tobulėjimą, kad jeigu jūs gydėtės kažkada, kad ir prieš 5 metus, tai nereiškia, kad teks praeiti tą patį, galbūt jau yra tabletinis gydymas. Vėlgi, yra tokių niuansų, kurių nežinom, kol nesusiduriame.

Evelina: Ir vėlgi grįžtu prie Ievos frazės: laimėti laiko, nes kiekvieną dieną gydymas keičiasi ir dabar jau po truputėlį pasirodo straipsniai apie vakcinas kaip gydymo būdą ir, iš tikrųjų, medicina šimtamyliais žingsniais į priekį eina, ir ne tik gydymo klausimais, ir šalutinių reiškinių valdymo, ir skausmo valdymo, ir kančios valdymo klausimais. Mano patirtis rodo, kad tikrai medicina gali padėti nekentėti, tik reikia labai labai kalbėti su gydytojais, nebijoti pasakyti, ką jaučiate, su kuo tenka susidurti. Skausmo medicinos centrai nuostabų darbą dirba tiek, kiek man teko susidurti, tobulai suvaldo kančią, tai pasitikėti ir žinoti, kur galima pagalbos kreiptis.

Aistė: Šioje vietoj man kyla tokia mintis, vėlgi, toks šiek tiek visuomenės bruožas, kad kentėti yra tauriau negu išgerti tą tabletę ir dažnai žmonės bijo dar papildomų vaistų dėl šalutinių reiškinių, nors jiem ir siūlo, ir kiti pataria, bet jie baiminasi, nes atrodo, jau tu gauni chemoterapiją, negi dar nuo pykinimo vaistų prašysi. Bet aš irgi visada patariu, jeigu tik tau paskiria ir galima, tai priimti tuos vaistus, nes kam kentėti?

Evelina: Iš tikrųjų, taip, čia gal lietuvių bruožas – per kančias į žvaigždes? Tą pasipriešinimą papildomam medikamentiniam gydymui įveikti yra labai sunku ir aš tikrai kol kas neturiu tokio vienareikšmio atsakymo apie ką tai būna, ar tai, vis dėlto, yra prarasta viltis, bejėgystės jausmas, kuris apima. Automatiškai man šauna į galvą mintis, kad tikrai labai svarbu, kad būtų palaikantys artimieji, kurie padėtų priimti tą šalutinių reiškinių slopinimo metodą, labiau padėtų įtikinti, palaikyti, padrąsintų pabandyti. Aš irgi savo patirtyje turėjau iššūkį ir nebuvo lengva paskatinti žmogųpabandyti kažkokį medikamentą ar net papildą, kuris galėtų pagelbėti su šalutiniais reiškiniais. Ir kai mums pavyko atrasti, kaip aš sakau, algoritmą šalutinių valdymui, kurią dieną ką pabandyti išgerti, ką prislopinti kada, kad tas laikasšalutinių reiškinių, tarkim, po chemoterapijos būtų trumpesnis. Bet kokį mes gerą gyvenimą turėjom, kai pasidėjom šitą savo planą, kai jau mes galėjom iš anksto padaryti dalykus ir, pavyzdžiui, burnos išopėjimas chemoterapijos metu – galima dieną prieš chemoterapijos lašinimą pradėti paprasčiausius purškaliukus naudoti, kurie apsaugos burnos gleivinę ir tas išopėjimo bus, bet jis nebus toks skausmingas ir toks ilgalaikis. Vidurių užkietėjimas arba viduriavimas – iš anksto pradėti gerti gerąsias bakterijas, ne kažką daugiau, jeigu galima, jeigu tai nėra taip žemai kritęs imunitetas. Net yra klinikinių tyrimų, kurie rašo apie visų šitų papildų naudą. Tai tikrai labai svarbu turėti palaikančią aplinką, kuri padrąsintų, ir suvokti vieną labai svarbų dalyką. Aš prieš penkerius metus, kai studijavau onkopsichologiją, mums chemoterapeutai kartojo, kad šiuolaikinės chemoterapijos pirmas tikslas pirmo ciklo metu yra maksimaliai gerai suvaldyti šalutinius reiškinius, nes tai tiesioginę įtaką daro žmogaus psichologinei savijautai ir reakcijoms į sekančius chemoterapijos kursus. Kuo geriau suvaldyti šalutiniai, tuo žmogus labiau pasitikintis, pozityvus, emociškai stiprus ateina į sekančius gydymus, tuo ir gydymas lengviau praeina. Lygiai taip pat aš neabejoju, kad tai, kaip gerai pavyksta suvaldyti šalutinius ir kančia tiesiogiai veikia ligos atsinaujinimo baimę. Kaip jūs ir sakėte, aš bijau ne mirties, ne ligos atsinaujinimo, o kančios, kuri mane gali vėl užklupti per gydymą. Tai svarbu padėti sau, kad tas pamatas į ateitį būtų stipresnis.

Aistė: Mes nemažai kalbėjom, bet iš tikrųjų, artimųjų vaidmuo yra tikrai labai reikšmingas ir tie pakeleiviai šitoj kelionėj yra labai reikalingi. Ir aš, kai savo patirtį atsimenu, mano šeima buvo tokia komanda. Pagalba buvo per praktinius dalykus, bet to ir reikia, nes, galbūt ne tiek tu nori šnekėtis ar ar būti tuo tikruoju buvimu, nes kai tu guli lovoj po gydymo, tai ne apie tai mintys. Bet mes turėjome tokią veikiančią sistemą, kur visi pasiskirstydavo, kas kada atvažiuoja, kas kada atveža valgyti ir tėtis, atsimenu, užsisakydavo savaitgalius, nes darbo metu negalėdavo, mama su sese, ir tuomet dar draugas, irgi pasiskirstydavo laiką, kad aš praktiškai viena nebuvau ir tai man labai daug reiškė. Tikrai padėjo išbūti tame, jaučiausi stipresnė net tuo metu, kai atrodė, kad ta lova yra pats baisiausias dalykas, o tu tik joje ir visas tas pasaulis telpa.Bet turbūt pradžioj yra visko? Ir tarkim, mano patirtis, atsimenu, po diagnozės man taip buvo sunku, tik tuo metu aš labai to neišgyvenau, tai viduje buvo, nes aš susitelkiau į gydymą. Bet aš atsimenu, aš mačiau kaip išgyveno mano draugas ir man buvo per sunku tai priimti, ir ką aš padariau, tai paprašiau nevažiuoti kelias dienas. Aš irgi ištariau tą frazę, ką ir tu kalbėjai, kad tu gali pasirinkti, kad tu neprivalai būti dabar jau su manim, jeigu tau atrodo, kad tau per sunku ar iš gailesčio, nes taip, gailesčio niekas nenori, tai aš irgi sakiau tokius žodžius, kad aš neverčiu tavęs būti čia vien dėl to, kad aš susirgau, tu, jeigu nori, gali išeiti, bet pabūk kelias dienas, pagalvok, ar tu galėsi būti, nes aš negaliu matyti tų emocijų,man tiesiog yra per sunku, kai tikrai būdavo, matau, kad negali valdytis. Ir jis pabuvo kelias dienas, grįžo visiškai kitoks.Jis neslėpė, kad grįžęs namo kartais verkdavo, bet kol būdavo su manim, tai niekada to nerodė, nebent natūraliai išeidavo, bet tokio savo jaudulio stengėsi neišduoti, ir man, pavyzdžiui, tikrai padėjo, nes tuo metu aš negalėjau tvarkytis ir su savoemocijomis, ir su informacija, kurios gauni daug, ir su gydymo procesais. Tai toje pradžioje, ar galima žinią artimiesiems perduoti, kaip jiems būti geriausiai šalia to savo žmogaus?

Evelina: Iš tikrųjų, tai yra labai labai svarbu ir kai konsultuoju pacientus, aš tampu tokia liūte mama, ginančia savo vaikus, ir aš tada labai pykstu ant artimųjų ir labai noriu apginti žmonės, kuriems, kaip jūs ir, sakot, kyla skausmas matant ir kažkoks įsipareigojimas rūpintis, nes labai gal trumpai kartais ką žmonės pasakoja apie tai, kad aš jaučiuosi kalta, kad aš susirgau ir sukeliu skausmą savo artimiesiems. Ir tas kaltės jausmas, už jį nieko baisiau gyvenime nėra, nesvarbu, kas benutiktų, bet kaltė yra beprotiškai sudėtingas jausmas. Ir čia aš visada prašau artimųjų – suvokime, kad šita situacija yra apie mus, bet šitoj situacijoj yra dvi rankos. Vienoje rankoje yra sergantysis, kitoje – esame mes artimieji. Mes visi išgyvename skausmą, mums visiems baisu, mums visiems šokas, neigimas, derybos, pyktis, liūdesys ir visi kiti išgyvenimai. Bet kas nutinka su artimaisiais – jie iš savo bejėgystės, nežinojimo, ką daryti nejautimo, kaip yra, nes pacientas bent jau kūną savo jaučia, jis yra pirmoje eilėje su gydytojais, atrodytų, iliuziškai, kad jo rankose truputėlį daugiau kontrolės šitoj situacijoj. Artimieji iš bejėgystės savo jausmus bando suprojektuoti arba perspręsti per žmogų. Kai jiems labai baisu, jie perdėtai rūpinasi, kai jiems labai pikta, tai jie labai skatina tokią abejonę arba agresiją paciento viduje. Ir šitoj vietoj reikia paskirti laiko save susidėlioti, savim pasirūpinti ir nebeužkrauti tos atsakomybės rūpesčio mumis artimajam. Ir mano santykyje buvo daug to jausmo, jūs taip gražiai pasakėte: paimk sau kelias dienas ir grįžk apsisprendęs, o nuo manęs buvo atsiribota. Aš tiesiog buvau atstumta. Mano žmogus išvažiavo į kitą miestą, nekalbėjo telefonu, vangiai atsakinėjo į žinutes. Ir aš nežinau, gal ir kurioziškai skamba, bet aš susirinkau daiktus ir nuvažiavau ten nekviesta, ir pasakiau, tu manęs neišvarysi, aš būsiu čia, nes aš pasirinkau ir aš neabejoju savimi. Ir mums reikėjo beveik 3 metų, kad man pasakytų, kad žinai, aš tiesiog norėjau atsitraukti, kad tau būtų lengviau išeiti. Ir čia ir yra tas momentas, kad mes visi ligos kontekste norim rūpintis vienas kitu, tik mes net neįsivaizduojam, kokioje valtyje kiekvienas sėdi ir čia aš sakau, nebežaiskim ekstrasensų mūšio, ateikim, tiesiai šviesiai pasakykim: man žiauriai baisu, aš noriu tavim pasirūpinti, bet nežinau, ką daryti. Pasakyk man. Ir lygiai taip pat iš paciento, kad žiūrėk, aš matau, kad tau labai skaudu ir kad tau labai rūpi, bet man dabar geriausia būtų, jei jeigu tu taip padarytum, o ne kitaip. Aš, pavyzdžiui, iš savo žmogaus esu girdėjusi sakinį, kad žiūrėk, operacija truks 6 val., aš norėčiau, kad kai aš negaliu, tu pasirūpintum savimi, pamiegotum, pavalgytum ir atvažiuotum po to. Tai ir yra meilė, ir rūpestis. Taip man atrodo ir reikia. Norisi, kad būtų iškomunikuota, kad aš saugus, aš noriu, kad tu savim pasirūpintum ir tada aš klausiu, gerai, o kaip aš tavim galiu pasirūpinti? Ko tau atrodo, kad reikės? Tokia komunikacija, nebūnant visažiniais vienam apie kitą, yra labai svarbi gydymo laikotarpiu, nes tik tada mes galim sužinoti apie poreikius ir juos patenkinti, nes tikrai artimųjų viduje yra beprotiškai daug bejėgystės. Mus atstumia, mus padeda į antrą planą, nes tikrai sunku pacientui susitvarkyti su vidiniais išgyvenimais. Tada mes einam iš proto, tampam įkyrūs.

Mes su savo jausmais sunkiai susitvarkom ir apie apie ašaras, apie skausmą, aš visada buvau dilemoje, o tai kaip būti šalia, kai man irgi skauda? Ir aš pajaučiau kelias akimirkas, kad tikras buvimas yra būti, atsistoti, apsikabinti ir leisti, kad ten tos šetios ašaras nuriedėtų ir pripažinti, kad, velnias, kaip neteisingai tai atrodo, bet mes kartu, mes dviese, mes kažkaip po truputį tai praeisim. Aš labai ryškiai prisimenu momentą, kai reikėjo nuskusti paukus ir kaip didvyriškai mano žmogus sėdėjo, o man ašaros kaip pupos riedėjo dėl to, kad aš žinojau, kad aš nuskutu, tai, kas jam yra labai brangu, tai kas jam sveikatą simbolizuoja. Mano pozicija buvo kalbėti, kad man skauda, nes žinau, kad tau tai rūpi ir mes tame labai palaikėme vienas kitą. Tai kalbėti žodžiais, per burną.

Aistė: Aš galvoju, kad tikrai labai yra svarbu kalbėtis, nes mes nežinom, kas dedasi toje kitoje galvoje ir galime išreikšti savo poreikius, ir galbūt pasakymas, kad šiandien noriu sriubos savo artimam žmogui ir tada jis jausis gerai, nes jis gali padėti, tokį paprastą dalyką padaryti, praktinę pagalbą suteikti, ir tai suteiks tokią kontrolę, va aš darau savo mylimam žmogui sriubą ir nuvešiu ją, ir pabūsiu. Toks dėmesio parodymas yra labai svarbus.

Galvojau dar apie tuos dalykus, kurie kartais gali suerzinti. Bent jau aš ką labai atsimenu, kaip mane veikdavo, kaižmonės iš kažkokios darbinės aplinkos ateina į ligoninę. Tu ten, aišku, su paprastais drabužiais, guli toje lovoj be plaukų, jie ir pasikvėpinę ir pasidažę, ir šypsosi, ir sako: bet tai viskas bus gerai. Ir tuo metu, aš nebuvau dar tokia drąsi, negalėdavo pasakyt, kad tu to nežinai, nes tuo metu net aš nežinojau. Ir kai sakydavo tuos žodžius, tai tiesiog viskas viduje atrodo sprogsta, nes ką tu man šneki? Ne tu čia pusę nakties vemi, ne tau burna tiek išopėjus, kad tu nei kalbi, nei valgyt gali ir tai taip sužeisdavo. Aš suprantu, kad jie neturi blogos intencijos, kad tai nėra kažkoks pasipuikavimas, bet tiesiog kai kurios frazės skaudina.

Čia vėl mes turbūt kalbame apie tai, kaip būti šalia žmogaus, kuris serga. Ką aš dar pastebėdavau, kad žmonės nežino ką kalbėti, nes kažkodėl visiems atrodo, kad jeigu tu sergi, gydaisi, tarsi iškrenti iš savo įprasto gyvenimo, tai tau nebeįdomu kalbėti apie tuos dalykus, apie kuriuos kalbėjote anksčiau, kad ir apie darbą kažką papasakoti, kokių kolegų intrigų, dar kažką. Tai ką galima pasakyti tiems žmonėms, kad tai padėtų jiems būti šalia sergančio, bet būti taip nuoširdžiai,natūraliai ir nekartoti tokių lozungų, kurie tikrai nepadeda?

Evelina: Iš tikrųjų, kas įvyksta su žmonėmis, kurių artimoje aplinkoje atsiranda žmogus, kuriam diagnozuota onkologinė liga? Mes tiesiog turim susidūrimą su savo mirtingumu, kad ir kaip keistai tai skambėtų. Kai diagnozuoja šalia esantį žmogų, mes suvokiam, kad ir mes mirtingi ir ateidami aplankyti to žmogaus, mes tikrai turim pačių gražiausių ketinimų, bet akistata pirmiausia išneša mūsų suvokimą, kad ir aš galiu mirti. Dažniausiai žmonės to neįsisąmonina, tai lieka kažkur giliai viduje, bet turbūt žmonėms, kurie eina aplankyti, labai siūlau pirmiausia pagalvoti, ką man tai reiškia ir prisiminti, kad ne liga guli toje lovoje, kad žmogus guli, man brangus ir mylimas žmogus, ir aš žinau, ką jis mėgsta. Mes su draugu serialus žiūrėdavome atsigulę į lovą, mes apie ligą kalbėdavom tik tada, kai jis pasukdavo ta tema. Mes gyvenom gyvenimą, kalbėjom apie mano studijas, apie automobilio servisą, į kurį reikia nepamiršti nuvažiuoti, rinkomės padangas. Užtat aš ir sakau, gyventi gyvenimą. Tiesiog būti žmogumi žmogui, nepamirštant, kad niekas iš principo nepasikeitė, o kartu keičiasi labai daug dalykų.

Labai dažnai mes su pacientais kalbame apie tą užuojautą arba gailestį, kurį atneša kiti ir aš džiaugiuosi, kad po truputį lietuvių kalboje atsiranda naujas terminas – atjauta. Labai gražiai viena moteris grupės metu pasakė, kad užuojauta yra kaip uždaryti duris, o atjauta yra kaip atidaryti duris. Tai aš labai kviečiu ateiti su atidarytomis durimis, bet pacientų labai prašau užeikit pro slenkstį, pro duris, kurios yra atidarytos ir truputėlį patys pasakykit, kaip elgtis, nes mes tikrai nežinomir pripažinkim, kad nežinom.

Mūsų studijose pačiais pirmais metais dėstytojai pasakė dvi labai svarbias frazes. Sako, pirmiausia jūs turėsite išmokti toleruoti neapibrėžtumą, norėdami dirbti šitą darbą ir antras dalykas, pamirškit frazę „viskas bus gerai“, nes niekas niekada nežino, nes visko nėra, o kaip bus ne nuo mūsų priklauso dažnai.

Aistė: Ar yra dar kažkas, ką norėtum pridurti apie pačią kelionę ar patarti, ar dar kažką pasakyti, kad ta kelionė būtų sklandesnė?

Evelina: Aš dabar čia sėdėdama galvoju apie tai, kad, visų pirma, tai yra kelionė su savimi ir tik po to kelionė su liga. Ir šitoje kelionėje aš labai linkėčiau eterį ir pirmą smuiką atiduoti ne ligai, o sau. Išnaudoti šitą laiką savęs pažinimui. Ir tada, kai jau mes pažįstam save, mes galim geriausiai ir taikliausiai atliepti į save, ligą. Yra pakeleiviai ir čia vėl man grįžta prisiminimas apie tai, kad dažnai seminarų metu sakau žmonėms, ar matėte savo kompiuterinės tomografijos ar PET tyrimo rezultatus? Ar žinot, kiek ir kokių židinių jūsų kūne yra? Dauguma linksi, gali pacituoti, tikrai žmonės būna įsitraukę, o sakau, ar kada nors bandėt surasti namuose daiktus, kurie būtų tokio dydžio kaip jūsų židiniai, jeigu jie yra fiksuojami? Visi gūžteli pečiais, o kam o kodėl? Sakau, pabandykit grįžę surinkti visus visus židinukus: žirnį, pupą,riešutą, mandariną, jeigu jo reikia ir apelsiną. Pasidėkite ant delno, pažiūrėkit į tuos daiktus, ir patikrinkite, kiek jūsų kūne yra ligos ir kiek yra viso likusio kūno, kuris yra sveikas.Tai duokime eterio ligai tiek, kiek yra ligos ir palikime eteriosveikatai, nes mūsų kūnas sutvertas gyti, sveikti.

Aistė: Nors žinia apie onkologinę ligą gali būti pranešta panašiais žodžiais, kaip ir kalbėjome, kelionė su liga kiekvienam yra skirtinga ir tai priklauso ir nuo asmeninių savybių, ir nuo gyvenimo situacijos, kitų aplinkybių. Galbūt tai, ką aptarėme padės geriau naviguoti šioje tikrai nelengvoje kelionėje, gal atrasite panašumų su savo situacija, o gal atvirkščiai, kilskitokių pamąstymų. Vienas dalykas, ką dar norisi priminti, kad jūs neturite keliauti vienas ir jeigu jums per sunku,ieškokite pakeleivių, galinčių padėti. Gal iš pradžių bus nedrąsu, nejauku, bet ką ne kartą akcentavome, kad atvirumas, kalbėjimas, išsakymas savo poreikių, jausmų tikrai pralaužia visus ledus.