Apžvalga

Leukemijos – tai grupė ligų, kurioms būdingas piktybinių leukocitų kaupimasis kaulų čiulpuose ir kraujyje.

Lėtinė mielomonocitinė leukemija (LMML) – tai gana retas kraujo vėžys, kuriam būdingas piktybinių tam tikro tipo leukocitų – monocitų – nekontroliuojamas augimas. LMML turi dviejų kraujo grupių ligų bruožų: mielodisplastinių sindromų ir mieloproliferacinių ligų.

Monocitai – tai baltųjų kraujo kūnelių tipas, kuris sudaro maždaug 5 – 10 % visų baltųjų kraujo kūnelių. Kartu su kitais baltaisiai kraujo kūneliais (neutrofilais) monocitai dalyvauja kovoje su bakterijomis. Iš kraujo patekę į audinius monocitai virsta makrofagais, kurie gali „praryti“ (šis procesas vadinamas fagocitoze) bakterijas, negyvas ląsteles ar dalyvauti kituose imuniniuose procesuose.

LMML yra vyresnių žmonių liga, kurią sunku gydyti, o ilgalaikės remisijos (kai nenustatoma ligos požymių) pasiekiamos retai.

Pagal Pasaulinės Sveikatos Organizacijos (PSO) klasifikaciją, LMML skirstoma į du tipus:

LMML–1: <5 % blastų kraujyje ir <10 % blastų kaulų čiulpuose.

LMML–2: 5–19 % blastų kraujyje ir 10–19 % blastų kaulų čiulpuose.

Kai blastų skaičius pasiekia 20 %, liga virsta ūmia leukemija.

Paplitimas

Dažniausiai LMML nustatoma vyresniems nei 50 metų pacientams. Vidutinis amžius diagnozės metu yra 70 metų. LMML nustatoma maždaug 3 iš 100000 žmonių ir dvigubai dažniau pasitaiko vyrams nei moterims.

Priežastys

Kaip ir daugelio kitų leukemijų, tikslios LMML atsiradimo priežastys yra nežinomos. Žinoma, kad LMML atsiranda įvykus kamieninių kaulų čiulpų ląstelių genetinės medžiagos pokyčiams, kurie nulemia nekontroliuojamą pirmtakinių ląstelių ir monocitų dauginimąsi. Šie genetinės medžiagos pokyčiai yra nepaveldėti, o įgyti gyvenimo eigoje.

Požymiai

LMML būdinga lėta, vangi eiga. Požymiai atsiranda palaipsniui. Specifinių požymių liga neturi. Dažniausiai pacientai skundžiasi bendru silpnumu, kartojasi infekcijos, gali prasidėti neaiškios kilmės kraujavimai. Atlikus kraujo tyrimą nustatomas padidėjęs monocitų skaičius, sumažėjęs normalių kraujo kūnelių skaičius, aptinkami blastai bei kitos nebrandžios ląstelių formos.gali būti Dėl sutrikdytos normalios kraujo gamybos kaulų čiulpuose ima ryškėti normalių kraujo kūnelių stokos požymiai:

• Sumažėjęs eritrocitų skaičius (anemija, mažakraujystė). Pacientai, kuriems sumažėjęs eritrocitų skaičius, jaučia nuovargį ir energijos stoką. Mažakraujystės simptomų sunkumas priklauso ir nuo skaičiaus sumažėjimo. Jeigu jis sumažėja reikšmingai greta minėtų simptomų pasireiškia išblyškimas, širdies plakimo pojūtis, dusulys. Senyvo amžiaus pacientams dėl sutrikusio širdies aprūpinimo krauju gali pasireikšti širdies skausmai.
• Sumažėjęs leukocitų skaičius (leukopenija). Sumažėjus baltųjų kraujo kūnelių mažėja organizmo atsparumas infekcijoms. Tokiems pacientams didėja įvairių infekcijų (odos, prienosinių ančių, plaučių ar šlapimo takų) rizika.
• Sumažėjęs trombocitų skaičius (trombocitopenija). Dėl trombocitų skaičiaus sumažėjimo didėja kraujavimų riziką, greičiau susidaro kraujosrūvos. Tai gali pasireikšti dažnais kraujavimais iš nosies ar dantenų. Smulkūs kraujavimai vadinami petechijomis (atrodo kaip išbėrimas mažais rausvai-melsvais taškiukais, kurie paspaudus neišnyksta) pastebimi galūnėse ar gleivinėse.

Maždaug pusei pacientų padidėja blužnis ir (ar) kepenys, o tai gali nulemti pilnumo, diskomforto pojūtį po šonkaulių lanku.

Diagnostika

Vieną kartą atlikus kraujo tyrimus ir nustačius LMML būdingus pokyčius dar negalima diagnozuoti LMML. Diagnozė patvirtinama kartotinai atliekant laboratorinius tyrimus, kurie leidžia paneigti kitas į LMML panašias ligas. Diagnozuojant LMML atliekami kraujo ir kaulų čiulpų tyrimai, kuriuose ieškoma:

• Pastoviai padidėjusio monocitų skaičiaus.
• Mažiau nei 20% blastų kraujyje ir kaulų čiulpuose.
• Vieno ar kelių pirmtakinių ląstelių tipų pažeidimo.
• Dažnai toliau atliekami genetiniai tyrimai, kuriais ieškoma mutacijų, galinčių turėti įtakos gydymo pasirinkimui. Papildomai gali būti atlikti vaizdinimo ar biocheminiai kraujo tyrimai.

Atliekami tyrimai

Kraujo tyrimai

• Bendras kraujo tyrimas. Jame nustatomas padidėjęs monocitų skaičius. Dažnai kitų kraujo kūnelių (eritrocitų, trombocitų ar kitų leukocitų tipų) skaičius būna sumažėjęs.
• Citomorfologinis kraujo tyrimas. Jo metu vertinamas blastų skaičius kraujyje, kuris diagnozuojant LMML turi neviršyti 20 %.
• Kaulų čiulpų aspiracija ir trepanobiopsija. Atliekama paimant nedidelį kiekį skystosios kaulų čiulpų dalies (aspiracija) ar nedidelį kaulo gabalėlį su kaulų čiulpais (biopsija). Šis tyrimas leidžia įvertinti mikroskopinius kaulų čiulpų pokyčius. Tiriant kaulų čiulpų mėginius vertinamas bendras ląstelių skaičius, blastų skaičius ir kitų pirmtakinių ląstelių pokyčiai.
• Citogenetinis tyrimas. Chromosomų pokyčiai nustatomi beveik pusei pacientų, sergančių LMML. Nedidelei daliai šių pacientų nustatoma tam tikra mutacija – translokacija tarp PDGFRβ ir TEL genų. Pacientai su šia mutacija gali būti gydomi naudojant tirozinkinazės inhibitorių imatinibą.

Gydymas

LMML gydymas yra sudėtingas, o pati liga laikoma nepagydoma ir ilgalaikės remisijos pasiekiamos retai. Renkantis galimą gydymo būdą atsižvelgiama į paciento amžių ir sveikatos būklę, taip pat ir į ligos simptomų sunkumą.

Gydymas vaistais

Nėra vieno standartinio gydymo, skirto LMML. LMML gydymui naudojama chemoterapija. Gydymui gali būti naudojamas citarabinas, etopozidas ar hidroksikarbamidas. Daliai pacientų taikomas gydymas naudojant azacitidiną ar decitabiną.

Nedidelei daliai pacientų (iki 4 %), sergančių LMML, nustatoma būdinga PDGFRβ ir TEL genų mutacija. Šie pacientai gydomi naudojant tirozinkinazės inhibitorių imatinibą, kuris dažniausiai padeda pasiekti gerų rezultatų: sunormalėja kraujo rodikliai, pasiekiama citogenetinė ar net molekulinė remisija.

Kaulų čiulpų transplantacija

Gydant LMML atliekama tik alogeninė kaulų čiulpų transplantacija, kurios metu naudojamos donoro kamieninės kraujodaros ląstelės, kuriomis siekiama pakeisti ligos pažeistas paciento kamienines ląsteles, taip pat tikimasi imuninio donorinių ląstelių poveikio „transplantatas prieš leukemiją“, kurio dėka būtų sunaikinamos likusios piktybinės ląstelės. Tai bene vienintelis gydymo būdas, suteikiantis galimybę visiškai pasveikti. Tačiau alogeninė kaulų čiulų transplantacija yra susijusi su didesne komplikacijų rizika, todėl dažnai yra netinkama vyresnio amžiaus asmenims, kurie dažniausiai ir serga LMML. Todėl šį gydymo būdą galima taikyti tik nedidelei daliai jaunų pacientų.

Prognozė

LMML prognozė priklauso nuo įvairių veiksnių (anemijos sunkumo, blastų skaičiaus, blužnies padidėjimo, leukocitų skaičiaus ir kitų), tačiau dažniausiai yra nepalanki. Ilgalaikės remisijos (periodai be ligos požymių) pasiekiamos retai. Vidutinis pacientų, sergančių LMML, išgyvenamumas svyruoja tarp 12 – 24 mėnesių. Penktadaliui pacientų liga gali virsti ūmia mieloleukemija.