Įvairiausioms kraujo ligoms būdingi tam tikri simptomų ir požymių deriniai, skirtingi diagnostikos ir gydymo ypatumai. Tačiau kai kurie ligų požymiai yra itin dažnai sutinkami sergant kraujo ligomis. Jiems galima priskirti limfmazgių, kepenų ar blužnies padidėjimą, taip pat kraujo kūnelių skaičiaus mažėjimą.

Kraujo kūnelių skaičiaus sumažėjimas

Kraujo kūnelių skaičius sergant kraujo ligomis gali sumažėti dėl įvairių priežasčių. Neretai visų kraujo kūnelių ima mažėti:

• Dėl ligų, pažeidžiančių kaulų čiulpus. Pvz.: mielodisplastiniai sindromai, pirminė mielofibrozė.
• Dėl ligos išplitimo į kaulų čiulpus. Pvz.: limfomos.
• Dėl to, kad aktyvi kraujo liga „išstumia“ normalią kraujodarą, pvz.: sergant leukemijomis.
• Dėl taikomo gydymo. Pvz.: chemoterapija ir/ ar radioterapija veikia ne tik ligos pažeistas, tačiau ir sveikas ląsteles.

Skirtingų kraujo kūnelių tipo skaičiaus sumažėjimas pasižymi būdingais simptomais ir turi atitinkamus gydymo ar korekcijos būdus.

Anemija

Anemija, dar vadinama mažakraujyste, tai eritrocitų skaičiaus sumažėjimas kraujyje. Pacientai, kuriems sumažėja eritrocitų skaičius, dažniausiai jaučia nuovargį ir energijos stoką. Mažakraujystės simptomų sunkumas priklauso ir nuo to, kiek daug sumažėjo eritrocitų. Jeigu eritrocitų skaičius sumažėja reikšmingai, greta minėtų simptomų pasireiškia išblyškimas, širdies plakimo pojūtis, dusulys, galvos svaigimas. Senyvo amžiaus pacientams dėl sutrikusio širdies aprūpinimo krauju gali pasireikšti širdies skausmai.

Būdingi anemijos simptomai:

• Oro trūkumo pojūtis.
• Silpnumas.
• Nuovargis.
• Energijos stoka.
• Dėmesio, koncentracijos sutrikimai.
• Išblyškimas.
• Širdies plakimo pojūtis

Anemija gali atsirasti dėl įvairiausių priežasčių: įvairių paveldimų eritrocitų gamybos sutrikimų, sumažėjusios jų gamybos kaulų čiulpuose, padidėjusio ardymo (pvz.: blužnyje), kraujuojant. Dažnai anemijos atsiranda dėl tam tikrų medžiagų stokos (vitamino B12, folio rūgšties, geležies).

Sergant kraujo ligomis (mieloproliferacinėmis ligomis, limfomomis, leukemijomis ir kt.) dažnai anemija atsiranda dėl to, kad liga tiesiogiai pažeidžia kaulų čiulpus arba jų pažeidimas atsiranda dėl taikomo gydymo.

Anemija diagnozuojama atlikus bendrą kraujo tyrimą ir nustačius:

• Eritrocitų skaičiaus sumažėjimą.
• Hemoglobino koncentracijos sumažėjimą.
• Neretai ir hematokrito rodiklio sumažėjimą.

Toliau vertinami kiti bendrame kraujo tyrime pateikiami eritrocitų rodikliai, atliekami kiti reikalingi tyrimai, kuriais siekiama nustatyti tikslią anemijos priežastį. Anemijos priežastis yra svarbi gydymo pasirinkimui, kadangi vienais atvejais eritrocitų skaičiui padidinti gali užtekti išgydyti priežastis (paskirti geležies, folio rūgšties ir kt.), o kitais atvejais tenka skirti eritrocitų gamybą skatinančius vaistus (eritropoetiną, androgenus, gliukokortikoidus). Geriausio gydymo būdo pasirinkimas yra individualus, priklauso nuo ligos ir paciento. Kritiškai sumažėjus hemoglobino koncentracijai kraujyje iškyla grėsmė, kad organizmas nebus normaliai aprūpintas deguonimi, tuomet greitam eritrocitų skaičiaus atstatymui atliekami eritrocitų masės perpylimai. Eritrocitų masės perpylimas daugumai ligonių atliekamas, kai:

• Hemoglobino koncentracija < 60 – 70 g/l.
• Hemoglobino koncentracija < 80 – 100 g/l ir yra rizikos veiksnių (pvz. širdies, plaučių ligos).

Neutropenija

Tai tam tikrų baltųjų kraujo kūnelių – neutrofilų – skaičiaus sumažėjimas. Neutrofilai normaliai kovoja su infekcija, ypač į organizmą patenkančiomis bakterijomis. Sumažėjus neutrofilų skaičiui mažėja organizmo atsparumas infekcijoms. Tokiems pacientams didėja įvairių infekcijų (odos, prienosinių ančių, plaučių ar šlapimo takų) rizika. Gali atsirasti karščiavimas. Pati neutropenija savaime nesukelia jokių simptomų, jos simptomai atsiranda dėl pasireiškusių infekcijų. Priklausomai nuo to, kur atsiranda infekcija, gali pasireikšti:

• Karščiavimas su ar be šaltkrėčio.
• Gerklės infekcijoms – gerklės skausmas, limfmazgių padidėjimas kakle.
• Burnos infekcijoms – skausmas, opos burnoje.
• Virškinamojo trakto infekcijoms – pilvo skausmas, viduriavimas.
• Šlapimo, lytinių takų infekcijoms – skausmas šlapinantis, pakitusios išskyros iš makšties.
• Kvėpavimo takų infekcijoms – kosulys, skrepliavimas, sunkumas kvėpuoti.
• Žaizdų, odos infekcijoms – paraudimas, patinimas, skausmas aplink žaizdas ar intraveninius kateterius.

Sergant kraujo ligomis neutropenija gali atsirasti dėl kraujo ligos išplitimo į kaulų čiulpus ir normalios kraujo gamybos „išstūmimo“, dėl ligų, kurios pažeidžia kaulų čiulpus ir dėl kraujo ligų gydymo (chemoterapijos, radioterapijos). Neutropenija diagnozuojama atlikus bendrą kraujo tyrimą ir nustačius absoliutaus neutrofilų skaičiaus sumažėjimą <1.5 x 109.

• Lengva neutropenija: 1.0 – 1.5 x 109.
• Vidutinė neutropenija: 0.5 – 1.0 x 109.
• Sunki neutropenija: <0.5 x 109.

Padidėjusi bakterinių infekcijų rizika atsiranda neutrofilų skaičiui sumažėjus mažiau nei <1.0 x 109.

Neutropenijos gydymas priklauso nuo to, kokios neutropenijos priežastys, ir, ar pasireiškė infekcijos organizme. Neutropenijai atsiradus chemoterapijos metu, tarp gydymo kursų daromos pertraukos, per kurias neutrofilų skaičus atsistato. Jeigu neutropenijos metu atsiranda infekcijos – taikomas gydymas antibiotikais. Jeigu pasireiškia neutropenija su karščiavimu (febrili neutropenija), gydytojas nedelsiant skiria plataus veikimo spektro antibiotikus. Kad neutrofilai greičiau atsistatytų tarp gydymo kursų, gydytojas gali skirti vaistus, kurie vadinami augimo faktoriais ir stimuliuoja neutrofilų gamybą kaulų čiulpuose bei jų patekimą į kraują, pvz.: naudojant GM-CSF (filgrastimum).

Neutropenijos metu svarbu sekti organizmą dėl galimų infekcijos požymių, karščiavimo, laikytis visų higienos priemonių, atsargiai elgtis, siekiant nesusižeisti, o susižeidus žaizdas tinkamai dezinfekuoti ir tvarstyti.

Apie rekomendaciją neutropenijos metu skaitykite skiltyje „Chemoterapija“.

Trombocitopenija

Trombocitopenija – tai terminas, kuris reiškia trombocitų skaičiaus sumažėjimą. Normaliai trombocitai dalyvauja kraujo krešėjime ir formuoja krešulį. Dėl trombocitų skaičiaus sumažėjimo didėja kraujavimų rizika, greičiau susidaro kraujosrūvos. Sumažėjęs kraujo krešumas gali pasireikšti dažnais kraujavimais iš nosies ar dantenų. Dažnai galūnėse ar gleivinėse gali būti pastebimi smulkūs kraujavimai, vadinami petechijomis (atrodo kaip išbėrimas mažais rausvais–melsvais taškiukais, kurie paspaudus neišnyksta). Esant trombocitopenijai, priklausomai nuo jos sunkumo laipsnio, gali pasireikšti šie simptomai ar požymiai:

• Lengvai susidarančios mėlynės.
• Petechijos (paviršiniai kraujavimai į odą, atrodantys kaip bėrimas mažais rausvai–melsvais taškiukais).
• Pailgėjęs kraujavimas iš žaizdų.
• Kraujavimai iš dantenų ar nosies.
• Kraujas šlapime ar išmatose.
• Pernelyg gausūs kraujavimai mėnesinių metu.

Trombocitopenija gali atsirasti dėl įvairių priežasčių:

• Sumažėjusi gamyba kaulų čiulpuose – dėl kraujo ligos išplitimo į kaulų čiulpus ir normalios kraujo gamybos „išstūmimo“, dėl ligų, kurios pažeidžia kaulų čiulpus ir dėl kraujo ligų gydymo (chemoterapijos, radioterapijos).
• Padidėjęs trombocitų irimas kraujotakoje – dėl autoimuninių ligų, dėl tam tikrų krešėjimo sutrikimų.
• Padidėjęs trombocitų irimas blužnyje – dėl hipersplenizmo (padidėjusios blužnies), kuris gali pasireikšti ir sergant kitomis kraujo ligomis.
• Trombocitopenija diagnozuojama nustačius trombocitų skaičiaus sumažėjimą atliekant bendrą kraujo tyrimą. Specifinio gydymo trombocitopenijai, pasireiškusiai dėl kitų kraujo ligų, nėra. Priklausomai nuo situacijos (operacijos, kiti naudojami vaistai, paciento būklė) trombocitų skaičiui sumažėjus iki tam tikros ribos, atliekamas trombocitų masės perpylimas. Trombocitų transfuzijos atliekamos labai sumažėjus trombocitų skaičiui (paprastai mažiau 10 – 20 x 109/l trombocitų), planuojant invazines procedūras jei trombocitų skaičius mažas, prasidėjus kraujavimams. Vis tik, dėl dažnų trombocitų perpylimų ankstesniame ligos gydymo etape ar buvusių nėštumų paciento imuninė sistema gali pradėti gaminti antikūnus, kurie ima pulti perpiltus trombocitus ir šie labai greitai žūsta, tad trombocitų transfuzijos tampa neefektyvios. Tokiais atvejais reikia perpilti tik gerai suderintus trombocitus.

Apie rekomendaciją trombocitopenijos metu skaitykite skiltyje „Chemoterapija“.

Limfmazgių padidėjmas

Normalūs limfmazgiai yra nedideli, paslankūs, neskausmingi, elastinės konsistencijos. Jie normaliai dalyvauja organizmo apsaugoje su infekcijomis. Limfmazgiai gali padidėti dėl įvairių priežasčių: infekcijų, vėžio, autoimuninių ligų ir kt. Limfmazgiai dažnai padidėja sergant kraujo vėžiu, ypač limfoma. Pati dažniausia limfmazgių padidėjimo priežastis – infekcija.

Kai limfmazgiai padidėja dėl kraujo vėžio, dažnai jie didėja lėtai, yra neskausmingi, kieti, nepaslankūs, tvirtai prisitvirtinę prie gretimų audinių. Limfmazgiai gali padidėti pažastyse, virš raktikaulių, kakle ar kirkšnyje, kartais ir kitose kūno vietose. Jeigu limfmazgiai ima didėti organizmo viduje (pilve, krūtinėje) jie gali imti spausti kitus organus, dėl to sutrinka jų funkcija (krūtinėje padidėję limfmazgiai gali sukelti dusulį, pilve – pilvo skausmą).

Dažnai limfmazgiai padidėja dėl infekcijų, tuomet tai vadinama reaktyviu limfmazgių padidėjimu. Reaktyvų limfmazgių padidėjimą gydytojams dažnai tenka atskirti nuo piktybinių ligų nulemto limfmazgių padidėjimo. Kai limfmazgiai padidėja dėl infekcijos, jie dažnai būna skausmingi, jautrūs prisilietimui, kartais oda virš jų gali parausti ar net supuliuoti. Dėl infekcijos limfmazgiai padidėja tam tikroje kūno vietoje, dažniausiai netoli infekcijos vietos. Jei limfmazgių padidėjimas įtartinas, atliekami išsamesni kraujo, biocheminiai tyrimai, ieškoma infekcinių priežasčių, tiriama, ar limfmazgiai padidėję visame organizme, ar tik lokaliai, išsiaiškinami kiti paciento skundai, o neaiškiais atvejais ar esant kraujo vėžio įtarimui, limfmazgiai pašalinami ir tiriami histologiškai.

Kepenų ir blužnies padidėjimas

Sergant kraujo ligomis kepenys ir blužnis gali didėti dėl ligos išplitimo į šiuos organus. Kartais šių organų padidėjimas atsiranda dėl to, kad jie bando kompensuoti kaulų čiulpuose sutrikusią kraujodarą (pavyzdžiui, sergant pirmine mielofibroze). Kepenų ir blužnies padidėjimas nustatomas čiuopiant šiuos organus arba atliekant jų echoskopiją. Padidėjus kepenims ar blužniai jaučiamas diskomfortas ar skausmas kairėje (blužnis) arba dešinėje (kepenys) pašonėje, gali atsirasti ankstyvas sotumo jausmas.