Ūminę leukemiją įveikusi Raminta: „Sakydamas nebegaliu, tu net neįsivaizduoji kiek iš tiesų dar daug gali“

2022 11 28

Balandžio pirmosios pokštas Ramintai tapo gyvenimo dalimi – būtent minint juokų dieną tris mažamečius vaikus auginanti moteris sužinojo ūminės limfoblastinės leukemijos diagnozę. Gydymui niekaip nenorėjęs pasiduoti kraujo vėžys, jai dovanojo naują gyvenimo šūkį: „Sakydamas nebegaliu, tu net neįsivaizduoji kiek iš tiesų dar daug gali.“

„Nuo diagnozės dienos praėjo daugiau nei 11 metų. Buvau visiškai sveika, fiziškai stipri, sportiška ir netikėtai, penktadienio popietę, dėl kakle atsiradusių padidėjusių limfmazgių atlikus kraujo tyrimą, sužinojau serganti piktybine kraujo liga. Žaibo greitumu, jau pirmadienį, buvau hospitalizuota, iškart pradėjo ir gydymą. Diagnozė su kiekvieno tyrimo atsakymu sudėtingėjo ir liga pasirodė iš tiesų prastos prognozės. Buvo nustatyta ūmi limfoblastinė leukemija su teigiama Filadelfijos chromosoma ir tapo akivaizdu, jog bus būtinas ilgas gydymas bei kaulų čiulpų transplantacija,“ – prisiminė ji.

Pirmoji gera žinia, pasiekusi moterį – kaulų čiulpų donorais galėtų tapti netgi du jos broliai, tačiau vienos kaulų čiulpų transplantacijos neužteko ir liga sugrįžo dar kelis kartus. Ramintai teko patirti dvi kaulų čiulpų transplantacijas, daugybę donorinių limfocitų transfuzijų, įvairių chemoterapijos kursų, radioterapiją.

„Buvo išnaudotos visos Lietuvoje esančios galimybės, tame tarpe, per labdaros programą Londone man pavyko gauti specifinius vaistus iš JAV, kurie dar nebuvo registruoti Europoje. Šie vaistai pristabdė ligą, bet vis tik pilnai sukontruoliuoti ją pavyko tik dėka Santaros klinikų Hematologijos, onkologijos ir transfuziologijos centro profesionalų sumanumo. Visą gyvenimą jiems liksiu dėkinga,“ – sakė Raminta.

Iššūkiai gydymo kelyje keitė moters kasdienybę ir planus, tačiau nesugebėjo paveikti jos ryžto patirti gyvenimą ir užauginti vaikus.

„Vienaip ar kitaip sveikti, išlikti ramiai, neprarasti optimizmo man padėjo puikių draugų, bendradarbių, šeimos narių parama. Tai buvo šiltas, namuose pagamintas maistas, pristatytas man tiesiai į ligoninės palatą, praskaidrinantys dienas telefono skambučiai, buvimas šalia po įvairių procedūrų, kai to tikrai labai reikėjo, psichologinė ir net finansinė parama. Žinoma, augantys vaikai taip pat teikė begalinę motyvaciją gyventi. Su jais važinėjau riedučiais, paspirtukais, dviračiais, taip pat daug vaikščiodavau. Tikėjau, jog jei yra bent mažytė galimybė pasveikti – aš ją išnaudosiu, jei yra šviesa tunelio gale – aš ją pasieksiu, jei yra rakto skylutė – aš pro ją pralįsiu. Visas blogas mintis tiesiog išmesdavau iš galvos.“

Kelionėjė su liga, moters manymu, psichologija, mintys ir nusiteikimas yra itin reikšmingi: „Išmokau priimti kiekvieną procedūrą kaip galimybę, kaip gyvybę gelbėjančią dovaną, o nemalonius jausmus ar skausmą, kartu su visomis baimėmis tiesiog paleisti. Nors ir ilgą laiką turėdavau praleisti ligoninės palatoje, niekada nesijaučiau vargšė ligonė. Stengiausi, kiek įmanoma, laikytis sau įprastos rutinos, pagal galimybes judėjau, kartais tiesiog valydama savo palatą ar Velykų proga plaudama jos langus. Žinoma, būta ir tokių dienų, kai tiesiog nieko negali… Buvo dienų, kai jautiesi mažos valtelės vienintelis keleivis audringame vandenyne, nešamas į nežinomybę – mirtis ar gyvenimas, šalia praplaukiant sveikų žmonių pilniems laivams.“

Visi išgyvenimai ir ligos patirtis leido Ramintai suprasti, kokia laimė yra pasitikti kiekvieną dieną, o savo istorija dalintis ją skatina noras keisti suvokimą apie vėžį.

„Onkologinis susirgimas nėra nuosprendis, tik sritis, apgaubta daugybe baimių. Manau, jog tik garsiai kalbant ir dalinantis patirtimi, visuomenė gali teisingai išgirsti šią žinutę.“

Ramintos ir kitas įkvepiančias istorijas skaitykite projekto „Drąsos ambasadoriai“ interneto puslapyje.