Viena iš socialinio projekto „Drąsos ambasadoriai“ dalyvių, Hodžkino limfomą įveikusi Dovilė, norėdama įkvėpti optimizmo ir ryžto visiems, kurie susidūrė su onkologine liga, parašė jautrų ir atvirą laišką.
„Mano vardas Dovilė. Tikiu, kad daug kartų girdėjote, kaip kas nors prisistato šiuo vardu, todėl mėgstamiausias mano vardo trumpinys – Dolė. Taip mane šaukia patys artimiausi ir visi tie kurie mane pažįsta. Dolei savo gyvenime teko susidurti su Hodžkino limfoma, onkohematologine liga įspūdingu pavadinimu, kuri gerokai apvertė mano gyvenimą. Tuo metu buvau penkto kurso medicinos studentė (taip, gydytojai irgi serga), kai pradėjau blogiau jaustis. Kankino nuolatinis nuovargis, dažnos infekcijos, atsirado keistos alergijos, kurių anksčiau mano gyvenime nebuvo. Bandžiau būti „pati sau specialistė“, gydžiausi simptomiškai, o šeimos gydytoja viską sudėjo į dėžutę pavadinimu „studijų sukeltas stresas ir pervargimas“. O tuo metu mano liga tik smaginosi. Galiu būti dėkinga savo dėstytojams, kuriems užkliuvo dusinantis kosulys bei pamėlusios lūpos. Pamenu, jog tuo metu į 4 aukštą lipdama ilsėdavausi kelis kartus. Kas per bronchitas, maniau. Kai dėl dusulio atsidūriau ligoninės priėmimo skyriuje, tas „pasivažinėjimas karusele“ prasidėjo taip greitai, kad nespėjau suvokti kaip sužinojau diagnozę ir tai, jog manęs laukia mažiausiai pusmetis ligoninėje. Teko imti akademines atostogas. Tuo metu viskas atrodė baisu ir tikrai nemačiau jokio tunelio, jau nekalbant apie blyškią šviesą… Gal tik mano optimizmas mane gelbėjo.“
Mama sako, kad buvau tarsi kareivis: kai reikėjo sukandau dantis, mokėjau paguosti visus, ne tik save bet ir draugus, artimuosius. Jei aš nebijau, tai kodėl jūs bijot?
