Mielodisplastiniai sindromai

Mielodisplastiniai sindromai dažniausiai pasireiškia žmonėms, vyresniems nei 50 metų, išskyrus tuos atvejus kai jie išsivysto dėl anksčiau taikytos chemoterapijos dėl kitų piktybinių ligų. Mielodisplastiniai sindromai šiek tiek dažniau pasitaiko vyrams nei moterims.

Daliai pacientų liga vystosi lėtai, kai kuriems iš jų daugelį metų nepasireiškia jokie simptomai ir mielodispalstiniai sinromai diagnozuojami atsitiktinai, bendrame kraujo tyrime nustačius kraujo kūnelių sumažėjimą. Ilgainiui sumažėjus kraujo kūnelių pasireiškia simptomai, atsirandantys dėl jų stokos. Simptomai labiausiai priklauso nuo to, kurių kraujo kūnelių skaičius yra sumažėjęs:

• Sumažėjęs eritrocitų skaičius (anemija, mažakraujystė). Pacientai, kuriems sumažėjęs eritrocitų skaičius ir hemoglobinas, jaučia nuovargį ir energijos stoką. Mažakraujystės simptomų sunkumas priklauso ir nuo skaičiaus sumažėjimo. Jeigu jis sumažėja reikšmingai greta minėtų simptomų pasireiškia išblyškimas, širdies plakimo pojūtis, dusulys, galvos svaigimas, silpnumas. Senyvo amžiaus pacientams ar turintiems gretutinių širdies ligų dėl sutrikusio širdies aprūpinimo krauju gali pasireikšti širdies skausmai.
• Sumažėjęs leukocitų skaičius (leukopenija). Sumažėjus baltųjų kraujo kūnelių mažėja organizmo atsparumas infekcijoms. Tokiems pacientams didėja įvairių infekcijų (odos, prienosinių ančių, plaučių ar šlapimo takų) infekcijų rizika.
• Sumažėjęs trombocitų skaičius (trombocitopenija). Dėl trombocitų skaičiaus sumažėjimo didėja kraujavimų riziką, greičiau susidaro kraujosrūvos. Tai gali pasireikšti dažnais kraujavimais iš nosies ar dantenų.

Mielodisplastinių sindromų eiga gali labai skirtis tarp skirtingų pacientų. Ilgalaikė patirtis parodė, kad egzistuoja tam tikri veiksniai, veikiantys paciento prognozę (ilgalaikio išgyvenamumo riziką ir ūmios mieloleukemijos išsivystymo riziką). Remiantis šiais veiksniais, mielodisplastinius sindromus galima suskirstyti į tam tikrus tipus. Mielodisplastiniai sindromai klasifikuojami remiantis vadinamąja Pasaulio Sveikatos Organizacijos (PSO) sistema. Svarbus šios sistemos rodiklis yra didesnis blastų skaičius, kuris tiesiogiai susijęs su didesne ūmios mieloleukemijos rizika ir prastesne prognoze.

Du dažniau pasitaikantys mielodisplastinių sindromų tipai yra refrakteri citopenija ir refrakteri anemija su žiediniais sideroblastais. Jos pasižymi lengvesne eiga ir mažesne virsmo į ūmią mieloleukemiją rizika. Kai kuriems pacientams, sergantiems šių tipų mielodisplastiniais sindromais, ilgus metus gali neprireikti gydymo. Tuo tarpu kiti mielodisplastinių sindromų tipai yra sunkesni ir sudėtingiau gydomi.

Mielodisplastinių sindromų PSO klasifikacija

Dažniausiai šio gydymo prireikia beveik visiems pacientams, sergantiems mielodisplastiniais sindromais. Pagrindinis gelbstinčio gydymo tikslas – ligos simptomų ir su jais susijusių problemų sumažinimas. Kai kuriems pacientams visos ligos metu teprireikia gelbstinčio gydymo, kurio metu gydytojas atidžiai seka, ar liga neblogėja. Šis gydymas taip pat tinkamas pacientams, kurie yra vyresnio amžiaus ar netoleruoja kitų gydymo būdų. Šis gydymas nenulemia ilgalaikės ligos kontrolės, tačiau padeda sumažinti ligos simptomus.

Daugeliui pacientų, sergančių mielodisplastiniais sindromais, prireikia kraujo komponentų perpylimų (transfuzijų), siekiant sumažinti simptomus, atsirandančius dėl sumažėjusio raudonųjų kraujo kūnelių ar trombocitų skaičiaus.

Eritrocitų tranfuzijos. Eritrocitų transfuzijų dažniausiai prireikia pacientams, kuriems pasireiškia sunki mažakraujystė. Kai kuriems pacientams eritrocitų perpylimų gali prireikti kas 1 ar 2 savaites, kitiems tik kas 6 – 12 savaičių, priklausomai nuo mažakraujystės simptomų stiprumo, hemoglobino ir hematokrito rodiklių, ligos progresijos.

Eritrocitų perpylimai yra savijautą pagerinantis gydymo būdas, tačiau jis susijęs ir su tam tikromis problemomis. Viena iš jų – besivystantis geležies perteklius organizme. Jis atsiranda dėl pakartotinų eritrocitų perpylimų, kadangi eritrocitai savo sudėtyje turi daug geležies. Šis geležies perteklius gali būti žalingas, kadangi organizmas nesugeba pašalinti geležies pertekliaus ir ji ima kauptis kepenyse, širdyje ar kituose organuose ir sukelia jų pažeidimą. Tokiais atvejais gydytojas skiria papildomus vaistus, kurie suriša geležies perteklių ir apsaugo nuo galimos jo žalos. Šie vaistai su geležimi sudaro chelatus, kurie lengviau pašalinami iš organizmo. Gali būti skiriamas deferasiroksas ar deferipronas.

Trombocitų transfuzijos. Atliekamos pasireiškus kraujavimams, labai sumažėjus trombocitų skaičiui (paprastai mažiau 10–20 x 109/l trombocitų), planuojant invazines procedūras jei trombocitų skaičius labai mažas. Tačiau dažnai perpilant trombocitus paciento imuninė sistema gali pradėti gaminti antikūnus, kurie ima pulti perpiltus trombocitus ir šie labai greit žūsta, tad trombocitų transfuzijos tampa neefektyvios. Tokiais atvejais reikia perpilti tik gerai suderintus trombocitus. Kad būtų išvengta galimų imuninės sistemos reakcijų siekiama skirti kuo mažiau trombocitų perpylimų, tik tiek, kiek reikia, be to, kraujo komponantai prieš perpilant apšvitinami ir išfiltruojami baltieji kraujo kūneliai.

Augimo faktoriai. Nemažai daliai žmonių, sergančių mielodisplastiniais sindromais, skiriami augimo faktoriai, kurie skatina kraujo kūnelių gamybą ir brendimą kaulų čiulpuose. Augimo faktoriai gali būti skiriami siekiant sumažinti eritrocitų perpylimų poreikį, tuomet skiriamas augimo faktorius, stimuliuojantis raudonųjų kraujo kūnelių gamybą – eritropoetinas (EPO).

Tai vienintelis žinomas gydymo būdas, kuris padeda pasiekti ilgalaikę ligos remisiją. Kraujodaros kamieninių transplantacijos metu po visiško paciento kraujo kūnelių ir kamieninių ląstelių išnaikinimo, pakeičiamos pakitusios pacientų kaulų čiulpų ląstelės ir suformuojama nauja, sveikų ląstelių populiacija. Gali būti naudojamos tiek donoro kaulų čiulpų, tiek periferinio kraujo kamieninės ląstelės.

Mielodisplastinių sindromų gydymui dažniausiai taikoma vadinamoji alogeninė transplantacija, kuri reiškia, kad donoras yra kitas asmuo. Nors alogeninė transplantacija gali padėti pasiekti ilgalaikę remisiją, tačiau ji nėra tinkama visiems pacietams. Transplantacija tinka pacientams, kurie turi tinkamą donorą ir yra pakankamai geros sveikatos būklės. Dėl šios priežasties, dažniau transplantacija atliekama jaunesniems pacientams, kuriems nauda didesnė už galimą žalą. Paprastai transplantacija siūloma jauniems pacientams, turintiems didelės rizikos MDS arba jeigu MDS progresuoja.

Pacientams, kurie negali toleruoti pilnos kraujodaros kamienių ląstelių transplantacijos, gali būti pasirenkamas sumažinto intesyvumo režimas, kurio metu prieš transplantaciją taikoma silpnesnė chemoterapija.

Mielodisplastinių sindromų prognozė priklauso nuo įvairių veiksnių, tame tarpe ligos tipo ir sunkumo. Ligos sunkumas vertinamas pagal tam tikrą IPSS (International Prognostic Scoring System) sistemą, kuri padeda numatyti tikimybę, kad liga pavirs į ūmią mieloleukemiją ar tap grėsminga gyvybei. IPSS rizikos balas apskaičiuojamas remiantis:

• Blastų procentu paciento kaulų čiulpuose.
• Paciento kraujo kūnelių (eritrocitų, trombocitų, leukocitų) skaičiumi.
• Nenormalių chromosomų skaičiumi.
• Kraujo transfuzijų poreikiu.

Pagal visus šituos rodiklius apskaičiuojamas paciento rizikos balas ir jis priskiriamas tam tikrai rizikos kategorijai (mažos, vidutinės – 1, vidutinės – 2 ir didelės rizikos).

Mažos rizikos asmenys gali daugelį metų gyventi su minimaliais ligos simptomais, jiems dažniausiai prireikia ir lengvesnio gydymo arba jo galima iš viso netaikyti, tik stebėti. Tuo tarpu didesnės rizikos kategorijų pacientams geresnė ilgalaikė prognozė gali būti užtikrinta tik pasirinkus intensyvesnius gydymo būdus (pvz.: transplantaciją).

Mielodisplastinių sindromų prognozė blogėja netaikant gydymo, tokiais atejais vidutinis išgyvenamumas mažos rizikos grupėje siekia beveik 6 metus, tačiau didelės rizikos grupėje nesiekia pusės metų.