Dauginė mieloma

Mielominė liga, kitaip vadinama mieloma, daugine mieloma arba mielomatoze, yra plazminių ląstelių, kurios randamos kaulų čiulpuose, piktybinis susirgimas. Normalios plazminės ląstelės yra leukocitai, gaminantys antikūnus (dar vadinamus imunoglobulinais), kurie padeda kovoti su infekcija. Kaulų čiulpai yra minkštas, akytas audinys, gaminantis daugumą kraujo elementų (eritrocitus, leukocitus ir trombocitus).

Sergant mielomine liga, skirtingai negu kitų navikų atveju, nesusidaro auglys. Mielominės ląstelės esti pasklidę kaulų čiulpuose. Liga dažniausiai būna išplitusi visų kaulų čiulpuose, todėl mieloma dažnai vadinama daugine mieloma. Kadangi plazminės ląstelės randamos kaulų čiulpuose, susirgimas dar vadinamas kaulų čiulpų piktybine liga.

Keletas kitų susirgimų pasireiškia panašiai kaip mieloma. Tarp jų: nenustatytos reikšmės monokloninė gamapatija (arba NRMG) ir plazmocitoma.

Mielominę ligą galima sėkmingai gydyti sustabdant ligos progresavimą, kontroliuojant simptomus ir pagerinant gyvenimo kokybę, tačiau iš esmės liga nėra visiškai išgydoma. Net ir po sėkmingo gydymo jums reikės reguliariai tikrinti sveikatą, nes liga gali atsinaujinti.

Mielominės ligos priežastys nėra gerai žinomos. Manoma, kad svarbūs veiksniai, skatinantys jos pasireiškimą, yra kai kurios cheminės medžiagos, radiacija, virusai ir nusilpusi imuninė sistema. Tikėtina, kad mielominė liga išsivysto, kai žmogų veikia vienas iš šių veiksnių ar keli iš karto. Labai retai pasitaiko, kad mielomine liga serga keli šeimos nariai, tačiau tikimybė yra labai maža ir šiuo metu nėra tyrimų, patvirtinančių paveldimą polinkį sirgti šia liga. Net ir tais atvejais, kai mielomine liga serga daugiau negu vienas šeimos narys, tai veikiau sąlygota aplinkos veiksnių.

Žmones, sergančius mieloma ir juos prižiūrinčius asmenis gali pradžioje sutrikdyti daugybė įvairiausių tyrimų, kuriuos atlieka gydantis personalas. Laboratoriniai ir kiti tyrimai atliekami dėl trijų pagrindinių priežasčių:

• nustatyti diagnozę.
• Parinkti geriausią gydymo būdą ir stebėti ligos eigą gydant.
• Nustatyti ligos komplikacijas, kad jas būtų galima gydyti.

Tyrimai, kurie gali būti atliekami įvairiais atvejais, yra nurodyti lentelėje.

Laboratorinių ir kitų tyrimų, kuriuos jums gali prireikti atlikti, sąrašas 

Patologinio baltymo nustatymas. Mielominės ląstelės gamina nenormalų baltymą, vadinamą patologiniu baltymu. Jo buvimas nustatomas tiriant kraujo arba šlapimo mėginį. Mielominės ląstelės gamina įvairaus tipo nenormalius baltymus, iš kurių dažniausiai pasitaikantis vadinami IgG ir IgA. Maždaug vienas ligonis iš dešimties turi tokio tipo patologinį baltymą, kurį galima nustatyti tik tiriant šlapimą. Tai vadinamasis Bence Jonse baltymas, pagal jį atradusio gydytojo pavardę. Retais atvejais patologinio baltymo neįmanoma nustatyti nei kraujo, nei šlapimo tyrimais. Apie šia mielomos forma sergančius ligonius sakoma, kad jie serga nesekrecine mieloma. Šie ligoniai tiriami kitais būdais. Patologinio baltymo koncentracijos pokyčiai paprastai gana patikimai atspindi mielomos aktyvumo kitimą. Dėl šios priežasties gydymo laikotarpiu patologinio baltymo koncentracijos tyrimai atliekami reguliariai, kad būtų galima įvertinti jūsų organizmo reakciją. Jie taipogi atliekami kaip aktyvaus monitoringo dalis. Nekintantis patologinio baltymo koncentracijos lygis paprastai rodo, kad mieloma yra stabilizuota ir ši ligos fazė dažnai vadinama plato faze.

Skeleto rentgenografija. Kadangi mieloma gali susilpninti ar suardyti kaulų audinį, dažnai rentgenografija atliekama kaip vienas iš pradinių tyrimų. Tenka padaryti keletą įvairių kūno dalių rentgenogramų, kad būtų nustatyti mielomos sąlygoti pažeidimai. Rentgenografija taipogi gali būti reikalinga ir kitais atvejais, pavyzdžiui, jeigu jums pradeda skaudėti kaulus kitoje vietoje. Kartais reikia gauti tikslesnį kaulų būklės vaizdą ir tada atliekamas magnetinio rezonanso tyrimas (MRT)  arba kompiuterinė tomografija (KT).

Kaulų čiulpų aspiracija (išsiurbimas). Atliekant aspiraciją, į kaulą (dažniausiai klubakaulį arba krūtinkaulį) įduriama adata, per kurią išsiurbiamas nedidelis kiekis kaulų čiulpų. Prieš šią  procedūrą atitinkamoje kūno vietoje atliekama vietinė nejautra. Mėginys tiriamas mikroskopu. Pagal procentinį plazminių ląstelių kiekį galima spręsti, ar jūsų kaulų čiulpuose yra mieloma: normaliuose kaulų čiulpuose esti mažiau negu 5 proc. plazminių ląstelių; ligonių, sergančių mieloma, kaulų čiulpuose plazminių ląstelių gali būti nuo 10 iki 90 proc.

Kaulų čiulpų biopsija (trepanobiopsija). Tikslesniam kaulų čiulpų įvertinimui dažnai ypač diagnozuojant ligą, prireikia atlikti kaulų čiulpų trepanobiopsiją. Šios procedūros metu, atlikus vietinę nejautrą, iš klubakaulio specialia adata paimamas nedidelis gabalėlis kaulų čiulpų. Paimtas gabalėlis vėliau tiriamas mikroskopu. Šis metodas leidžia tiksliau įvertinti mielominės ligos išplitimą ir kaulų čiulpų funkciją Šie tyrimai gali būti atliekami pradedant ir baigiant gydymo kursą, kad būtų įvertintas gydymo veiksmingumas (paprastai, kuo mažiau plazminių ląstelių, tuo geriau).

Hemograma (kraujo analizė). Gydymo laikotarpiu jus ne kartą paprašys atlikti kraujo tyrimus. Dalis mėginio naudojamas nustatyti jūsų kraujo ląstelių kiekį. Mieloma sergančių žmonių atveju svarbiausi yra šie duomenys apie kraujo elementus:

• leukocitų kiekis.
• Hemoglobino kiekis.
• Trombocitų kiekis.

Pagal leukocitų kiekį gydytojas gali įvertinti, ar yra infekcijos pavojus. Hemoglobino kiekis (eritrocitų kiekis) pasako gydytojui, ar jums yra išsivysčiusi anemija. Apie tai, ar jums negresia kraujavimas susižeidus ar savaime atsirandančios kraujosruvos, gydytojas nustato pagal trombocitų kiekį.

Inkstų funkcija. Dalis kiekvieno kraujo mėginio paprastai naudojama nustatyti šlapalo ir kreatinino kiekį. Šios medžiagos yra šalutiniai apykaitos produktai, kuriuos inkstai paprastai pašalina iš kraujo. Didelis šių medžiagų kiekis rodo, kad inkstų funkcija sutrikusi.

Beta 2 mikroglobulinas. Šis kraujo tyrimas, vadinamas beta 2 mikroglobulino (B2M) nustatymu, yra dažnai atliekamas, nes pagal jį gali spręsti apie jūsų ligos reakciją į gydymą. B2M yra vienas svarbiausių ligos aktyvumo indikatorių, dėl to šis tyrimas yra svarbus pasirenkant gydymo planą ir įvertinant mieloma sergančių žmonių prognozę.

Kalcio kiekio serume nustatymas. Kalcis yra mineralinė medžiaga, kuri randama kauluose, tačiau sergant mieloma kai kuriems žmonėms išsivysto aktyvi kaulų liga ir jų serume padidėja kalcio kiekis. Jeigu kalcio kiekis per didelis, pasireiškia sutrikimas vadinamas hiperkalcemija.

Proteino ir albumino kiekio nustatymas. Atliekant reguliarius kraujo tyrimus nustatomas ir bendras baltymų kiekis kraujyje bei atskirai albumino kiekis, kuris paprastai sudaro didžiąją dalį kraujo baltymų. Sergant mieloma bendras baltymų kiekis būna didesnis negu normaliai, nes tada kraujyje būna patologinio baltymo, albumino kiekis būna mažesnis už normą, nes patologinis baltymas sumažina normalių kūno baltymų kiekį.

Parinkti tinkamą mielomos gydymą nėra lengva. Kol kas nėra nustatytas koks nors vienas geriausias gydymo būdas. Dažniausiai taikomi mielomos gydymo būdai yra chemoterapija, steroidiniai preparatai ir transplantacija. Šių gydymo būdų privalumai, trūkumai ir nepageidaujami poveikiai gali būti įvairūs. Dėl šios priežasties labai svarbu, kad jūs dalyvautumėte priimant sprendimą, kuris gydymo būdas jums yra tinkamiausias. Jūs galbūt norėtumėte tik vykdyti gydytojo nurodymus arba veikiau sutiktumėte dalyvauti kiekviename sprendimo priėmimo etape. Jūsų gydytojas turėtų atitinkamai pasirinkti veikimo būdą.

Paprastai tinkamiausias gydymas parenkamas atsižvelgiant į:

• bendrą jūsų sveikatos būklę (pavyzdžiui, kokia inkstų funkcija).
• Jūsų amžių (pavyzdžiui, nuo to gali priklausyti, ar įmanoma kamieninių ląstelių transplantacija).
• Jūsų profesinę veiklą ir gyvenseną.
• Jūsų susirgimo pobūdį.
• Anksčiau taikytus gydymo būdus.

Labai svarbu nuspręsti tik tada, kai esate pakankamai informuotas, tad neturėtumėte skubėti. Tačiau kai kuriais atvejais būtina kuo greičiau pradėti gydymą, pavyzdžiui, jeigu jums išsivystė inkstų nepakankamumas. Susirinkite tiek informacijos, kiek norite, iš gydytojų, slaugos darbuotojų, kitų ligonių, interneto. Besikalbėdami apie problemą su šeimos nariais, draugais ar kitais ligoniais, galite susidaryti aiškesnį vaizdą. Klausymasis argumentų už ir prieš kiekvieną iš galimų variantų galiausiai padeda pasirinkti. Svarstant argumentus už ir prieš reikia atsižvelgti į jūsų asmeniškus prioritetus, gyvenseną ir koks jūsų požiūris į gydymo būdus. Svarbu, kad jūs ir gydytojas sutartumėte dėl jums skiriamo gydymo.

Nuo mielomos eigos valdymo priklauso tai, ar liga progresuoja ir ar jos simptomai blogėja. Mielomos eigos valdymą galite įsivaizduoti kaip sudarytą iš trijų veiksmų grupių.

Tai yra:

• aktyvus ligos stebėjimas.
• Gydymas, siekiant kontroliuoti pačią ligą.
• Simptomų ir mielomos sukeltų komplikacijų gydymas.

Šios veiksmų grupės yra tarpusavyje susijusios, nes bet kuris gydymas, kuris kontroliuoja pačią ligą, taipogi papildomai gydys jūsų patiriamas komplikacijas.

Ne kiekvienu atveju diagnozavus mielomą būtina nedelsiant pradėti gydymą, kad būtų kontroliuojama ligos eiga. Nėra įrodymų, kad gydymas, skiriamas ankstyvoje stadijoje, pagerintų ligos eigą ir išeitis, todėl pradėti gydyti reikėtų tik atsiradus ligos progresavimą rodantiems simptomams.

Jeigu jums nereikalingas gydymas mielomos eigai kontroliuoti, gydytojas reguliariai tikrins jūsų būklę, taip atlikdamas mielomos monitoringą. Tai vadinama aktyviuoju monitoringu. Jo metu tikrinama, ar jums nepasireiškė naujų simptomų, tiriamas kraujas, norint nustatyti, ar mieloma nesuaktyvėjo. Ligoniai, kuriems nepasireiškia jokie simptomai, kurių hemoglobino ir kalcio kiekis yra normalūs bei normaliai veikia inkstai, kurių rentgenograma nerodo jokių patologinių pakitimų, gali ilgą laiką gyventi be gydymo.

Simptomų ir mielomos sukeltų komplikacijų gydymu siekiama šių tikslų:

• stabilizuoti būklę, pašalinant kenksmingus komplikacijų padarinius, (pvz.: dializė, gydant inkstų nepakankamumą).
• Švelninti ligą, mažinant diskomfortą ir gerinant gyvenimo kokybę (pvz.: skausmą mažinantys vaistai kaulų skausmo atveju).
• Apsaugoti nuo komplikacijų (pvz.: gydymas bisfosfonatu, siekiant apsaugoti nuo kaulų ligos arba kontroliuoti šią ligą).

Chemoterapija reiškia, kad būsite gydomi stipriai veikiančiais vaistais, kuriais siekiama sunaikinti vėžio ląsteles. Sergant mieloma tai vienas iš geriausių būdų sumažinti ligos židinius kaulų čiulpuose. Kai kuriuos vaistus galima gerti (oralinė chemoterapija), o kitus reikia leisti į veną (intraveninė infuzija). Geriamus chemoterapinius preparatus galite vartoti namuose, tačiau teks vykti į ligoninę, kad būtų suleisti intraveniniai preparatai. Kartais tai atliekama tą pačią dieną ir jums nereikia pasilikti ligoninėje nakčiai, bet kai kuriais chemoterapijos atvejais būtina atsigulti į ligoninę. Galbūt vienas iš šių būdų jums tiks labiau negu kitas.

Požymiai, kad gydymas veiksmingas, yra šie: sumažėja patologinio baltymo kiekis, mažiau skauda kaulus, praeina anemija ir sumažėja plazminių ląstelių skaičius kaulų čiulpuose. Taigi bendras rezultatas – ligos simptomai susilpnėja. Patologinis baltymas dažniausiai visiškai neišnyksta, tačiau jo kiekis pasidaro nedidelis ir stabilus – jeigu tai išlieka ilgiau negu 3 mėnesius, tai vadinama plato fazė (nes grafiškai vaizduojant patologinio baltymo kiekio pokyčius, susidaro horizontali atkarpa) ir tai pasiekus chemoterapija nutraukiama. Pasiekus šią fazę daugelio ligonių būklė gana ilgai išlieka gera jau be jokios chemoterapijos.

Paprasčiausias veiksmingas gydymas yra oralinė chemoterapija geriant tokius vaistus kaip melfalanas ar ciklofosfamidas, dažnai skiriamas kartu su steroidais (prednizolonas). Daugeliui ligonių šiuo gydymo būdu pavyksta kontroliuoti ligos eigą. Gydant šiuo būdu būna mažiau nepageidaujamų reiškinių, lyginant su intraveniniais preparatais, taigi tinka ligoniams, kurie netoleruoja šių stipresnių
vaistų.

Kitas gydymo būdas – tai chemoterapijos derinimas su kitais vaistais, iš kurių dalis geriami, o kiti – leidžiami (dažnai jie žymimi santrumpomis iš pirmųjų kiekvieno vaisto raidžių, pavyzdžiui, „ABCM“).

Kai kurie chemoterapijos deriniai gali būti be perstojo leidžiami į veną keturias dienas (pvz., „VAD“, „VAMP“ ir „C-VAMP“). Gydant šiais stipriai veikančiais chemoterapijos deriniais kartu skiriamos didelės steroidų dozės. Pastarieji dažniausiai skiriami jaunesniems ligoniams (t.y., kuriems dar nesukako 65 metai) dėl galimo vėlesnio kamieninių ląstelių persodinimo, tačiau jie sukelia daugiau nepageidaujamų
reiškinių.

Be paminėtų vaistų yra ir daugiau kitų, naudojamų gydyti mielomą. Žemiau pateiktose lentelėse nurodyti dažniausiai vartojami vaistai ir jų sukeliami nepageidaujami reiškiniai. Jeigu esate gydomas chemoterapijos būdu atliekant infuziją, jums gali būti daroma nedidelė operacija, kad į centrinę veną būtų įstatytas nedidelis plastikinis vamzdelis (kateteris). Per šį vamzdelį galima daug kartų leisti chemoterapinius preparatus, tad nereikia kas kartą į veną įstatinėti naujo vamzdelio. Per šį vamzdelį taipogi galima paimti kraujo mėginius.

Kas dar daroma, gydant chemoterapijos būdu?

Chemoterapijos kursas paprastai trunka keletą mėnesių. Gydoma ciklais, t.y., skiriama viena dozė arba kelių dienų gydymas, po to seka kelios dienos ar savaitės be jokio gydymo iki sekančios dozės.

Tikslios gydymo grafiko detalės priklauso nuo jums skirto chemoterapijos tipo, tad jeigu turite klausimų dėl gydymo laiko, geriausiai į juos atsakys gydantis gydytojas.

Kiek laiko truks chemoterapijos kursas?

Visas chemoterapijos kursas dažniausiai priklauso nuo ligonio organizmo reakcijos, tačiau neturėtų tęstis ilgiau negu metus.

Kokius nepageidaujamus reiškinius galiu patirti?

Chemoterapiniai vaistai yra gana stipriai veikiantys ir gali, be priešvėžinio poveikio, sukelti nepageidaujamų reiškinių. Kiekvienas vaistas sukelia tam tikrus nepageidaujamus reiškinius ir netgi tas pats chemoterapijos būdas skirtingiems žmonėms gali sukelti skirtingus reiškinius. Bet reikia nepamiršti, kad beveik visi nepageidaujami poveikiai yra tik trumpalaikiai ir pamažu pranyksta, pabaigus gydymo kursą.

Jeigu norite sužinoti daugiau apie nepageidaujamus reiškinius, paklauskite apie tai gydytojo arba slaugytojo. Jeigu pastebite nepageidaujamus poveikius, kurie, jūsų nuomone, susiję su gydymu, būtinai apie tai pasakykite gydančiam gydytojui. Gydytojas gali skirti vaistus ar nurodyti priemones, kurios padėtų, arba gali pakeisti gydymą, kad sumažėtų nepageidaujamų poveikių. Dažniausiai pasitaikantys nepageidaujami reiškiniai yra šie: pykinimas ar vėmimas, plaukų slinkimas (alopecija), burnos išopėjimas ir viduriavimas. Kai kurie chemoterapijos būdai gali sąlygoti nevaisingumą. Jeigu tai jums svarbu, pasiteiraukite būtent apie tai gydytojo.

Privalumai ir trūkumai

Pagrindinis chemoterapijos privalumas yra tai, kad daugumos ligonių atveju veiksmingai užmušamos mielominės ląstelės. Tai padeda susilpninti ligos simptomus ir pagerina bendrą ligonių savijautą. Dauguma atvejų chemoterapijos būdą lengva taikyti, o kai kuriuos vaistus galima gerti namuose.

Pagrindinis šio gydymo būdo trūkumas yra tai, kad chemoterapiniai preparatai nužudo ir sveikas ląsteles, taip sąlygodami nepageidaujamus reiškinius ir retkarčiais netgi kenksmingą poveikį. Dar svarbiau, kad ilgesnį laiką gydant mielominės ląstelės tampa atsparios preparatams. Deja, chemoterapija nėra visiems ligoniams veiksminga ir jūsų gydytojas atidžiai stebės gydymo eigą, nes gal ir jums šis būdas nebus veiksmingas. Jeigu chemoterapija jums neveiksminga, galima pamėginti taikyti kitus gydymo būdus.

Naujausiais tyrimais siekiama padidinti chemoterapijos veiksmingumą, sumažinti nepageidaujamų reiškinių pasireiškimą ir ieškoti naujų gydymo būdų.Lentelėje pateikiamas dažniausiai taikomų chemoterapinių preparatų derinių sąrašas.

Įprasti chemoterapinių preparatų deriniai, naudojami mielomai gydyti

Nurodomi standartiniai vaistų pavadinimai; skliausteliuose pateikti firminiai pavadinimai.

Įprasti nepageidaujami poveikiai vartojant šiuos chemoterapinių preparatų derinius.

Prisiminkite, kad ne visi patirs visus nurodytus nepageidaujamus reiškinius.

Tai dažniausiai naudojamas persodinimo būdas mielomos atveju. Atlikus šį persodinimą kaulų čiulpai atsistato maždaug per dvi savaites ir tuo laikotarpiu jūs turėsite gulėti izoliuotoje ligoninės palatoje, kad būtų išvengta infekcijų. Gijimo laikotarpio pradžioje jūsų savijauta tikriausiai nebus gera, tačiau pamažu gerės. Paprastai ligoninės leidžia pacientams atsinešti asmeninių daiktų, kad palatoje būtų patogiau, tačiau dėl tikslesnės informacijos kreipkitės į gydymo personalą. Siekiant išvengti komplikacijų gali būti atliekamas kraujo ir trombocitų perpylimas bei skiriami antibiotikai. Dauguma žmonių lieka ligoninėje, kol jų kraujo elementų skaičius tampa normalus; tai dažniausiai reiškia, kad grįžti į namus galima praleidus 3-4 savaitės ligoninėje, tačiau kartais organizmas labiau nusilpsta ir tada lėtesnis gijimas trunka kelias savaites. Ligoninės nustato skirtingą lankymo tvarką šiuo laikotarpiu, tad apie tai pasiteiraukite gydymo personalo. Po pirmojo autologinio kaulų čiulpų persodinimo gydytojai įvertins gydymo rezultatus. Nepasiekus labai gero atsako (bent labai geros dalinės remisijos), jums gali būti pasiūlyta atlikti antrąjį autologinį kaulų čiulpų persodinimą ar skirti palaikomąjį gydymą. Antrasis autologinis kaulų čiulpų persodinimas taip pat gali būti atliekamas ir vėliau nustačius ligos recidyvą.

Privalumai ir trūkumai

Pagrindiniai šio persodinimo būdo privalumai yra nedidelė rizika ir galimybė pasiekti puikią remisiją. Svarbiausias trūkumas yra didesnis toksiškumas negu chemoterapijos atveju, rizika, kad bus įšvirkštos sergančios ląstelės ir tai, kad kartais liga atsinaujina.

Gydymo dėka stabilizavus ligą daugelis pacientų gana ilgai gerai jaučiasi be tolimesnio gydymo. Daug tyrimų buvo atlikta siekiant rasti gydymo būdus, kurie prailgintų šį laikotarpį. Tokie gydymo būdai vadinami palaikomuoju gydymu.

Šiuo metu įrodyta, kad skiriant palaikomąjį gydymą talidomidu po autologinių kamieninių ląstelių persodinimo, kai nėra pasiektas labai geras atsakas, galima pagerinti ligos išeitis. Pasaulyje toliau tęsiami aktyvūs tyrinėjimai siekiant surasti efektyvius palaikomojo gydymo metodus.

Kaip jau minėta, gydymu siekiama kontroliuoti ligą ir jos padarinius organizmui. Norint nustatyti, kaip ligonio organizmas reaguoja į gydymą, reguliariai bus atliekami įvairūs tyrimai. Šie tyrimai gali truputį skirtis atskiro ligonio atveju, tačiau dažniausiai atliekami reguliarūs kraujo ir šlapimo tyrimai, nuo vienos iki dviejų kaulų čiulpų biopsijų ar aspiracijų per metus ir retkarčiais atliekama rentgenografija. Vienas iš geriausių požymių, kad organizmas gerai reaguoja į gydymą, yra gera bendra sveikatos būklė.

Ligos atsakas matuojamas ir skirstomas kaip parodyta lentelėje „Atsako į gydymą matavimas“.

Svarbu atkreipti dėmesį, kad atsako trukmė yra ne mažiau svarbi kaip ir atsako lygis.

Kaulų liga. Kaulų ligos padariniai.

Kaulų pažeidimas yra dažniausia mielomos sukelta komplikacija, o kaulų skausmas yra pats dažniausias simptomas. Ligą sukelia mielominės ląstelės kaulų čiulpuose, kurios pažeidžia aplinkinį kaulo audinį ir dėl to kaulas irsta greičiau negu yra atstatomas. Žmonės skirtingai patiria skausmą, tačiau dažniausiai jį jaučia juosmens ar dubens srityje, jiems skauda šlaunikaulius ar krūtinės ląstos kaulus. Skausmą gali sąlygoti pati kaulų liga arba nusilpusio kaulo lūžiai (patologiniai lūžiai). Šio pobūdžio lūžiai dažniausiai pasitaiko stubure.

Pacientams, sergantiems kaulų liga, dažnai pasireiškia sutrikimas, vadinamas hiperkalcemija. Tai reiškia, kad kraujyje yra žymiai padidėjusi kalcio koncentracija ir tai sukelia įvairių padarinių, pavyzdžiui, inkstų pažeidimą, pilvo skausmus, pykinimą, vėmimą ir nuovargį. Hiperkalcemiją nustačius ją galima greitai ir veiksmingai išgydyti.

Kaulų ligos gydymas.

Mieloma sergančių pacientų kaulų pažeidimų gydymas pastaraisiais metais buvo iš esmės pagerintas, pradėjus vartoti vaistų grupę, vadinamą bifosfonatais. Jais kontroliuojama hiperkalcemija, esama kaulų liga ir sulėtinamas tolimesnis kaulų ligos vystymasis. Šių vaistų veikimo esmė yra ta, kad jie blokuoja kaulą ardančių ląstelių veiklą.

Svarbiausias bifosfonatų pranašumas yra tas, kad juos galima naudoti kaulų ligos prevencijai. Klinikinių tyrimų gydant bifosfonatais rezultatai rodo, kad šie vaistai daro gerą poveikį visiems mieloma sergantiems ligoniams, nepriklausomai nuo to, ar jiems pasireiškė kaulų ligos simptomai ar ne.

Lietuvoje šios grupės vaistai yra kompensuojami mielomine liga sergantiems pacientams.

Žmonėms, sergantiems kaulų liga, gali padėti kiti gydymo būdai: tai skausmą mažinantys vaistai ir vietinis apšvitinimas, siekiant kontroliuoti aktyvios kaulų ligos „karštus taškus“. Spindulinė terapija paprastai skiriama, kai atlikus rentgenogramą kaule nustatomas židinys, kuris silpnina kaulą ir gali sąlygoti jo lūžį. Kartais, kai kaulas stipriai pažeistas ir labai didelė lūžio tikimybė, pacientui siūloma operacija, kurios metu kaulas specialiais metodais sutvirtinamas. Po operacijos dažniausiai dar taikoma ir spindulinė terapija, vietiškai sunaikinanti piktybines ląsteles.

Inkstų nepakankamumas. Inkstų nepakankamumo padariniai.

Inkstų nepakankamumas tam tikroje išsivysto fazėje daugumai ligonių, tačiau tai dažnai būna pagydoma. Inkstai reguliuoja vandens ir druskų pusiausvyrą organizme bei pašalina kai kuriuos apykaitos produktus su šlapimu. Inkstų veiklos sutrikimo simptomai yra šie: apetito praradimas, pykinimas, vėmimas, troškulys, labai gausus šlapinimasis arba atvirkščiai – per mažas šlapimo išsiskyrimas. Gali būti ir kitų požymių: patinę kojos ir apsunkintas kvėpavimas. Jeigu pastebėjote pasireiškiančius inkstų veiklos sutrikimus, būtinai nedelsiant kreipkitės į gydytoją.

Inkstų nepakankamumo prevencija.

Pats svarbiausias dalykas, kurį galite padaryti, kad sumažintumėte inkstų veiklos sutrikimo pavojų, tai gerti daug skysčių. Kiekvieną dieną reiktų išgerti 2 – 3 litrus vandens. Atsargiai vartokite tam tikro tipo vaistus, vadinamus nesteroidiniais priešuždegiminiais vaistais (tokius kaip aspirinas ar ibuprofenas, diklofenakas), kurie paprastai vartojami skausmui slopinti. Šie vaistai gali prisidėti prie inkstų veiklos sutrikimo.

Inkstų nepakankamumo gydymas.

Inkstų nepakankamumą, sergant mieloma, galima gydyti įvairiais būdais. Daugeliu atveju inkstų nepakankamumas būna laikinas ir po kurio laiko inkstai atsigauna. Tačiau nedidelei daliai ligonių inkstų nepakankamumas lieka visam laikui ir jiems reguliariai turi būti atliekama procedūra, vadinama dialize. Jos metu kraujas išvalomas taip, kaip tai padarytų inkstai, jeigu būtų sveiki.

Psichologinės ir emocinės komplikacijos. Padariniai.

Tam tikro ligos etapo metu pacientus pradeda kankinti depresija ir nerimas. Nors kartais jūs esate optimistiškai nusiteikęs, tačiau neretai pasijuntate prislėgtas. Jums gali būti sunku užmigti, tampate irzlus arba jus nustoja dominti tai, kas paprastai būna svarbu. Svarbu tokius simptomus atpažinti ir pasikalbėti su gydytoju ar slaugytoju. Gydytojas, žinodamas apie psichologines problemas, gali jas gydyti.

Gydymas

Psichologines problemas gydyti galima tik po to, kai jos atpažįstamos. Dėl to patartina kalbėtis su gydytoju ar slaugos darbuotoju apie savo jausmus, baimes ir susirūpinimą. Kai depresija ar nerimas yra tpažintas, parenkamas vienas iš galimų gydymo būdų: tai gali būti nemedicininės priemonės arba medicininis gydymas.