Šis gydymo metodas pagrįstas žmogaus imuninės sistemos suaktyvinimu, kad ji imtų naikinti vėžines ląsteles. Įprastai žmogaus imuninės sistemos ląstelės sugeba atpažinti pakitusias ląsteles ir jas sunaikinti, tačiau vėžinės ląstelės dažnai„pasislepia“ nuo imuninių ląstelių ir taip nekontroliuojamai dauginasi. Imunoterapija įgalina imunines ląsteles atpažinti ir sunaikinti limfomos ląsteles.
Skiriamos trys pagrindinės imunoterapinių vaistų grupės: monokloniniai antikūnai, antikūnų – vaisto kompleksai ir imuninės sinapsės inhibitoriai.
1. Monokloniniai antikūnai.
Žmogaus organizme specializuotos ląstelės, vadinamos plazminėmis, gamina baltymines molekules – antikūnus. Antikūnai padeda kovoti prieš įvairius infekcijų sukėlėjus: jie specifiškai atpažįsta tam tikrus svetimus antigenus, jungiasi prie jų ir taip palengvina svetimų medžiagų sunaikinimą.
Monokloniniai antikūnai yra laboratorijos sąlygomis pakeistos molekulės, kurios veikia šiek tiek kitaip, nei natūralūs antikūnai. Monokloniniai antikūnai yra nukreipti prieš tam tikrą ląstelės molekulę, kuri būdinga tik vienai ląstelių rūšiai. Antikūnams prisijungus prie šių molekulių, suveikia tam tikri mechanizmai ir ląstelė sunaikinama. Suleisti į žmogaus kraujotaką, monokloniniai antikūnai jungiasi prie limfomos ląstelių ir stabdo jų augimą, o taip pat palengvina kitų imuninių ląstelių darbą, kai reikia atpažinti ir sunaikinti limfomos ląsteles.
Prieš pradedant gydymą monokloniniais antikūnais visi pacientai yra ištiriami dėl hepatito bei kitų virusų, kadangi šis gydymo metodas gali sąlygoti tam tikrų virusų reaktyvaciją. Dažniausiai imunoterapinių vaistų pašaliniai poveikiai yra susiję su nusilpusia imunine sistema – gali padidėti infekcijų rizika. Taip pat šiems vaistams būdingos alerginės reakcijos infuzijos vietose – niežėjimas, paraudimas. Retkarčiais gali pasireikšti generalizuotos alerginės reakcijos. Prieš infuziją gali būti skiriami vaistai, skirti sumažinti pašalinių reakcijų riziką (premedikacija) – antihistamininiai, steroidiniai medikamentai.
Monokloniniai antikūnai skiriami infuzija į veną, todėl vaistų sulašinimui tenka vykti į ligoninę. Įprastai šis gydymo būdas derinamas su kitais metodais.
2. Antikūnų – vaisto kompleksai.
Taip vadinamas vaistų kompleksas, kai prie monokloninių antikūnų yra prijungta chemoterapinio vaisto molekulė. Šie vaistai specifinių antikūnų pagalba prisijungia tik prie limfomos ląstelių, todėl chemoterapinis poveikis yra tikslingai nukreiptas į konkrečias ląsteles ir nekenkia kitoms ląstelėms. Iki šiol yra patvirtintas tik vienas šios grupės vaistas HL gydymui – brentuksimabo vedotinas.
3. Imuninės sinapsės inhibitoriai.
Įprastai organizmo ląstelėse veikia vadinami imuninės sinapsės baltymai – CTLA-4 ir PD-1/PD-L1. Jie skirti slopinti nereikalingą imuninį atsaką, kuris kyla, jei imuninė sistema per daug aktyvuojama ir imuninės ląstelės per klaidą savas ląsteles palaiko svetimomis. Kai kurios limfomos ląstelės, vengdamos sunaikinimo, sugeba aktyvuoti šiuos baltymus ir taip apgauti imuninę sistemą. Imuninės sinapsės inhibitoriai yra monokloniniai antikūnai, kurie blokuoja jau minėtų baltymų aktyvaciją, apsaugo nuo imuninės sistemos deaktyvacijos ir įgalina imuninių ląstelių tinkamą veikimą prieš limfomos ląsteles.