Taikinių terapija – tai toks gydymo būdas, kurio metu naudojami vaistai ar kitos medžiagos, kurios veikdamos tam tikras vėžinių ląstelių molekules stabdo vėžinių ląstelių augimą. Taikinių terapija ypatinga tuo, kad ji veikia tik vėžines ląsteles ir, priešingai nei radioterapija ar chemoterapija, beveik nedaro poveikio normalioms organizmo ląstelėms.
Taikinių terapija yra santykinai naujas gydymo būdas, tačiau jau spėjęs įsitvirtinti vėžio gydyme. Nemažai taikinių terapijos vaistų jau patvirtinti naudojimui gydant įvairias onkohematologines ligas, didelė dalis jų vis dar intensyviai tiriami klinikiniuose tyrimuose. Taikinių terapijos vaistai gali būti taikomi vieni arba naudojami su kitais gydymo būdais, dažniausiai chemoterapija.
Kaip veikia taikinių terapija?
Pagrindinis taikinių terapijos principas yra poveikis tam tikroms molekulėms „taikiniams“, kurios būdingos tik vėžinėms ląstelėms arba dalyvauja jų augime ir dalijimesi.
Taikinių terapijos vaistai slopina vėžinių ląstelių augimą keliais būdais. Galima išskirti du pagrindinius būdus, kaip veikia taikinių terapijos vaistai. Pagal poveikį galima išskirti dvi grupes taikinių terapijos vaistų: tai mažas ląstelės molekules slopinantys vaistai ir monokloniniai antikūnai. Pirmieji vaistai patenka į ląstelės vidų, pasiekia įvairias mažas molekules, būtinas ląstelės gyvybinei veiklai ir augimui, ir slopina jų funkciją. Monokloniniai antikūnai į ląstelės vidų nepatenka, jie veikia jos išorėje, kur jungiasi su įvairiomis paviršiaus molekulėmis, specifiškomis tik tam tikroms ląstelėms.
Mažų molekulių slopinimas. Šiuo būdu veikiantys vaistai slopina tam tikrų molekulių, dalyvaujančių ląstelės signaliniuose keliuose ir kituose svarbiuose procesuose, funkciją. Signalinis kelias – tai įvairių molekulinių procesų visuma, kurios galutinis rezultatas – pakitusi ląstelės veikla: judėjimas, dalijimasis, augimas ar kt. Užblokavus signalinio kelio ar kitą molekulę, būtiną ląstelės dalijimuisi ir augimui, galima slopinti vėžinės ląstelės augimą. Žinoma, kad tam labai svarbu nustatyti molekules, kuriosdalyvauja tik tam tikrų vėžinių ląstelių augime. Užblokavus molekulę, kuri duoda ląstelei nurodymus augti ir dalintis, galima sustabdyti ląstelių augimą arba sumažinti jų skaičių, veikiant procesui, kuris vadinamas apoptoze (natūrali ląstelės mirtis).
Vienas iš šios taikinių terapijos pavyzdžių yra vaistai, naudojami lėtinės mieloleukemijos gydymui – tirozinkinazės inhibitoriai, kurie slopina pernelyg aktyvią bcr-abl molekulę, susidariusią įvykus būdingai genetinei mutacijai tarp 9 ir 22 chromosomos (kai susidaro Filadelfijos chromosoma).
Monokloniniai antikūnai. Tai kita didelė taikinių terapijos preparatų grupė, kurie veikia ląstelės paviršiuje. Monokloniniai antikūnai yra nukreipti prieš tam tikras ant ląstelių paviršiaus esančias molekules, kurios būdingos tik tam tikroms ląstelėms. Prisijungę prie šių molekulių monokloniniai antikūnai gali skatinti apoptozę (natūralią ląstelės mirtį), stimuliuoti imuninę sistemą, kad ji susidorotų su pakitusiomis ląstelėmis arba padėti pristatyti toksines medžiagas ar radioizotopus, kuriais siekiama sunaikinti ląstelę, tik vėžinėms ląstelėms.
Vienas iš monokloninių antikūnų pavyzdžių yra dažnai gydant kraujo ligas naudojamas monokloninis antikūnas rituksimabas. Rituksimabas jungiasi prie ląstelės paviršiuje esančių CD20 molekulių, kurios būdingos tik B limfocitams. Prisijungęs prie šių molekulių rituksimabas pradeda sudėtingą procesą ląstelėje, kurio rezultatas – B limfocitų apoptozė (natūrali mirtis) ir imuninės sistemos atsakas prieš pakitusius B limfocitus. Taigi rituksimabas gali būti naudojamas gydant ne-Hodžkino limfomas, kilusias iš B limfocitų.
Taikinių terapijos vaistų kūrimas
Kuriant taikinių terapijos vaistus, labai svarbu nustatyti molekulę „taikinį“ prieš kurią bus nukreiptas naujas gydymas. Nustačius molekulę „taikinį“ kuriami prieš ją nukreipti vaistai. Jeigu molekulės dalyvauja ląstelės vidiniuose procesuose, tuomet ieškoma mažų molekulių inhibitoriaus, galinčio ją slopinti. Dažniausiai šios paieškos atliekamos išbandant tūkstančių įvairių molekulių poveikį vėžinėms ląstelėms, kol atrandama veikianti medžiaga, kuri toliau tobulinama.
Monokloninių antikūnų kūrimas yra kitoks procesas. Antikūnai normaliai yra imuninės sistemos produktas, nukreiptas prieš organizme esančius svetimkūnius. Pats žmogus nepasigamina antikūnų prieš savo vėžines ląsteles, tad šių vaistų kūrime naudojami gyvūnai arba pasitelkiamos modernios technologijos. Visų pirma išgryninama nustatyta molekulė „taikinys“, kuri toliau įšvirkščiama į gyvūno organizmą, kuriame ima gamintis antikūnai prieš tą molekulę. Toliau atliekami tam tikri veiksmai, kuriais šių antikūnų gamyba perkeliama į atskiras ląsteles, kurios ima gaminti antikūnus, nukreiptus tik prieš molekulę „taikinį“ (todėl jie vadinami monokloniniais). Pagaminus antikūną jis toliau yra daromas kuo panašesnis į žmogaus: įvairiais metodais pašalinant didžiąją dalį gyvūninės antikūno dalies, ir prijungiant dalį, panašią į žmogaus. Tai reikalinga tam, kad tokiam antikūnui patekus į organizmą imuninė sistema neimtų kovoti prieš jį kaip prieš svetimą baltymą.
KRAUJO LIGOMS GYDYTI NAUDOJAMI TAIKINIŲ TERAPIJOS VAISTAI
Nepageidaujamas monokloninių antikūnų poveikis
Dėl to, kad monokloniniai antikūnai veikia tik vėžines ląsteles, taikant šį gydymo būdą pasireiškia mažiau nepageidaujamų poveikių nei taikant chemoterapiją ar radioterapiją. Nepageidaujami poveikiai pasireiškia pačios monokloninių antikūnų infuzijos metu. Tuomet jaučiami į gripą panašūs simptomai: karščiavimas, šaltkrėtis, sąnarių ir galvos skausmas, silpnumas, spaudimo pakilimas ar kritimas. Tačiau šie poveikiai trunka neilgai ir greitai praeina po vaisto infuzijos. Kartais infuzijos metu staiga parausta ar užkaista veidas, kitus pacientus pradeda pykinti. Galimos anafilaksinės (stiprios, greitos alerginės) reakcijos. Tačiau šie poveikiai taip pat yra laikini. Siekiant jų išvengti ar norint jas koreguoti yra skiriamas simptominis gydymas.
Kitų vaistų nepageidaujamas poveikis aptartas prie atitinkamų ligų.
