Tikroji policitemija (lot. polycythemia vera) – tai kraujo liga, kurios metu dėl kamieninių kraujo ląstelių genetinių pakitimų (mutacijų) sutrinka normalios kraujodaros reguliavimas ir gaminasi per daug raudonųjų kraujo kūnelių (eritrocitų). Tikrosios policitemijos metu dažniausiai gaminama ir per daug baltųjų kraujo kūnelių (leukocitų) bei trombocitų. Tačiau būtent dėl eritrocitų pertekliaus kraujas tampa pernelyg tirštas. Kraujo sutirštėjimas nulemia lengvesnį krešulių susidarymą, o šie gali užkimšti venų ar arterijų kraujotaką ir sukelti insultą ar širdies infarktą. Dėl kraujo sutirštėjimo taip pat sutrinka ir sulėtėja normali kraujo tėkmė, dėl to organai prasčiau aprūpinami krauju ir gali vystytis jų (pavyzdžiui, širdies) nepakankamumas
Tikroji policitemija yra reta liga, kuri vystosi lėtai. Žmogus ilgus metu gali sirgti tikrąja policitemija be jokių ligos simptomų, tad ji dažnai nustatoma dėl kitų priežasčių atliekant kraujo tyrimus. Negydoma tikroji policitemija gali būti grėsminga gyvybei, tačiau taikant tinkamą gydymą dauguma žmonių išvengia ligos sukeliamų problemų.
Dėl ligos sutrikus normaliai kaulų čiulpų veiklai, jų funkciją perima blužnis, o kartais ir kepenys. Dėl to dažnai ligos metu šie organai padidėja. Šis padidėjimas atitinkamai vadinamas splenomegalija ir hepatomegalija. Ilgai sergant tikrąja policitemija, kaulų čiulpai gali peraugti jungiamuoju („randiniu“) audiniu. Tai procesas, vadinamas mielofibroze. Tokiu atveju tai vadinama antrine mielofibroze, taip nurodant, kad liga išsivystė dėl kitos ligos, šitaip atskiriant ją nuo pirminės mielofibrozės (atskiros ligos).