Leukemija – tai kraujo ląstelių vėžys. Daugelis žmonių jį vadina tiesiog kraujo vėžiu. Skiriami keturi pagrindiniai leukemijos tipai: ŪLL – ūminė limfoleukemija, ŪML – ūminė mieloleukemija, LLL – lėtinė limfoleukemija ir LML – lėtinė mieloleukemija. Ūminės leukemijos dažniausiai progresuoja greitai, o lėtinės – lėtai.
Tai toks leukemijos tipas, kai pagrindinės vėžinės ląstelės yra pakitę limfoblastai. Jie gali būti T ar B tipo. ŪLL ir limfoblastinė limfoma yra ta pati liga. Tačiau ŪLL atveju dauguma vėžinių ląstelių yra kraujyje ir kaulų čiulpuose, tuo tarpu limfoblastinės limfomos atveju dauguma vėžinių ląstelių yra susitelkusios limfmazgiuose. Abiejų šių vėžio tipų gydymas yra labai panašus.
ŪLL serga įvairaus amžiaus žmonės. Dažnai – vaikai ir vyresni nei 60 metų suaugusieji.
Kamieninė ląstelė yra tokia ląstelė, iš kurios formuojasi visi kiti kraujo kūneliai. Iš jų susidaro dviejų tipų progeninės ląstelės. Iš limfoidinės progeninės ląstelės susiformuojantys baltieji kraujo kūneliai vadinami limfocitais. Iš mieloidinės progeninės ląstelės susiformuoja raudonieji kraujo kūneliai, trombocitai ir baltieji kraujo kūneliai, kitaip vadinami granuliocitais.
Kiekviena ląstelė turi savo kontrolės centrą, vadinamą branduoliu. Jame yra chromosomos – ilgos dezoksibonukleininės rūgšties (DNR) grandinės, tampriai apsivijusios apie baltymų molekules. DNR yra sukaupta užprogramuota informacija apie ląstelės dauginimąsi ir veiklą. Ši informacija dar vadinama genais.
Vėžio ląstelės turi pakitusį genų rinkinį – mutacijas. Vėžiu sergantiems žmonėms dažniausiai jos būna tik vėžinėse ląstelėse. Tačiau kai kurios šiai ligai būdingos mutacijos randamos ir kitose ląstelėse. Mutacijos lemia ne tik ląstelės išvaizdos pakitimus, bet ir tai, jog vėžinė ląstelė nesielgia kaip normali, tai yra sveika ląstelė.
Tikslios ūminių leukemijų atsiradimo priežastys nėra gerai žinomos. Ūminės leukemijos atsiranda dėl kaulų čiulpų kamieninių ląstelių genetinės medžiagos (DNR) pakitimų (mutacijų), dėl kurių sutrinka normali pirmtakinių ląstelių gamyba ir brendimas. Pirmtakinės ląstelės ima nekontroliuojamai daugintis, tačiau normaliai nesubręsta iki brandžių kraujo kūnelių.
Kodėl atsiranda šie pokyčiai nėra aišku, tačiau žinoma, kad jie nepaveldėti, o įgyti gyvenimo eigoje. Manoma, kad kai kuriems žmonėms turintiems paveldėtą polinkį, kai kurie rizikos veiksniai, gali paskatinti ūminių leukemijų atsiradimą:
Dažnai ūminės leukemijos prasideda staiga ir joms būdingas greitas progresavimas. Pacientų būklė diagnozės metu dažnai būna sunki, galimas karščiavimas. Retai liga nustatoma atsitiktinai atlikus kraujo tyrimą, dažniau tiriant dėl jau prasidėjusių infekcijų ar kraujavimų.
Pacientams pasireiškia kaulų čiulpų slopinimo požymiai: mažakraujystė, didėja infekcijų rizika, atsiranda kraujavimai. Gali būti pažeisti kiti organai, pvz.: (neurologiniai požymiai jei leukeminės ląstelės nukeliavo į centrinę nervų sistemą). Sergant ūminėmis leukemijomis limfmazgiai padidėja retai (tai labiau būdinga ūmiai limfoblastinei leukemijai).
Sergant leukemija, kraujotakoje ima stigti subrendusių kraujo ląstelių, o tai sukelia įvairių sveikatos sutrikimų. Kartais net labai rimtų.
Kai kaulų čiulpuose daugėja vėžinių ląstelių, normalių ląstelių kiekis ima mažėti. Per mažas raudonųjų kraujo kūnelių kiekis vadinamas anemija. Dėl šios priežasties Jūs galite atrodyti blyškus, jausti nuovargį. Pasitaiko atvejų, kai ima stigti oro ir tampa sunku kvėpuoti.
Trombocitų trūkumas gali sukelti kraujavimą. Kraujuojama iš dantenų ar nosies, odoje atsiranda mėlynių, kurias sukelia kraujo išsiliejimas į poodį, menstruacijos tampa itin gausios. Sergant pažengusia ŪLL, kraujavimas gali būti grėsmingas gyvybei.
Dėl sumažėjusio baltųjų kraujo kūnelių kiekio Jus dažnai vargins įvairios infekcijos, karščiavimas. Sergant pažengusia ŪLL, infekcijos gali būti grėsmingos gyvybei.
Šios ligos metu, vėžinės ląstelės gali išplisti ir už kaulų čiulpų ribų į limfinės sistemos organus – blužnį ir limfmazgius. Taip pat – į kepenis bei galvos ir nugaros smegenis. Retais atvejais ŪLL ląstelės išplinta odoje, burnos gleivinėje, inkstuose ar sėklidėse.
Siekiant patvirtinti ŪLL diagnozę, atliekami kraujo ir kaulų čiulpų tyrimai. Kaulų čiulpų aspiracijos metu specialia adata paimamas nedidelis kiekis skystosios kaulų čiulpų dalies. Trepanobiopsijos metu specialia adata paimamas kaulo mėginys. Įprastai šios procedūros atliekamos tuo pačiu metu.
Tuomet kraujo ir audinių mėginiai yra siunčiami gydytojui patologui. Jis detaliais tyrimais įvertina kraujo ląsteles, kaulų čiulpų mėginius ir kitus audinius, pavyzdžiui, limfmazgius.
Tai skaičius, kuris atspindi limfoblastų kiekį Jūsų kraujyje ar kaulų čiulpuose. Siekiant patvirtinti ŪLL diagnozę, blastų kiekis turi būti ne mažesnis nei 20 procentų. Jei randamas pakankamas jų kiekis kraujyje, ŪLL diagnozę galima nustatyti ir neatliekant kaulų čiulpų biopsijos.
Visos vėžinės ląstelės turėtų kilti iš vienos motininės ląstelės ir yra vadinamos klonais. Aiškinantis ligos diagnozę, vertinami specifiniai jų požymiai. Gydytojas patologas ištirs šių ląstelių rūšį bei ligos tipą (B ląstelių ŪLL ar T ląstelių ŪLL).
Tikslinant diagnozę, taip pat bus tiriami ir ląstelių paviršiaus baltymai. Tai vadinama imunofenotipavimu. Sergant ŪLL, ląstelės savo paviršiuje turi būdingus baltymus. Pavyzdžiui, B ŪLL atveju tai yra CD19 baltymas.
Jais siekiama aptikti pokyčius ląstelių genuose ir chromosomose. ŪLL būdingi specifiniai pokyčiai genuose, kurie nesutinkami kitų ligų metu. Būtent genetinių tyrimų rezultatai padeda numatyti ligos prognozę ir parinkti tinkamą gydymą.
Prieš ląstelėms pasidalinant, turi susidaryti dvi dvidešimt trijų chromosomų kopijos (2 x 23). Kartais jose pasitaiko klaidų ir dvi chromosomos apsikeičia dalimis. Tuomet vietoj vieno normalaus geno abiejose chromosomose susidaro vienas sulietas genas vienoje chromosomoje.
BCR-ABL1 – tai sulietas genas, randamas B ŪLL atveju. Vykstant translokacijai, ABL1 genas iš 9 chromosomos prisijungia prie BCR geno, esančio 22 chromosomoje. Tokia pakitusi 22 chromosoma yra vadinama Filadelfijos chromosoma (pav 3).
Radus Filadelfijos chromosomą, leukemija vadinama Ph teigiama ŪLL. Ji labiau būdinga vyresniems pacientams. Jos gydymas yra kitoks nei ŪLL be Filadelfijos chomosomos.
Ne visi ŪLL sergantys pacientai gydomi vienodai. Atsižvelgdamas į tyrimų rezultatus, aptariamus 2 skyriuje, Jums gydymą parinks gydytojas. Gydymas skiriamas vertinant Jūsų amžių, leukemijos rūšį ir bendrą sveikatos būklę. Skiriamos trys pagrindinės jo dalys: indukcija, konsolidacija ir palaikomasis gydymas. 3 skyriuje aptariami vaistai, naudojami visose trijose gydymo fazėse.
Klinikiniai tyrimai – vienas iš galimų gydymo būdų. Jie suteikia pacietams galimybę naudotis tais gydymo metodais, kurie paprastai būtų neprieinami. Paklauskite savo gydytojo, ar galėtumėte juose dalyvauti. Tai gali būti viena iš Jūsų pasirinktų gydymo taktikų.
Chemoterapija – tai vaistai, kurie sutrikdo ląstelės vystymosi ciklą, todėl jos nebesidaugina. Šie vaistai taip pat gali priversti vėžines ląsteles susinaikinti. Gydant ŪLL, naudojami įvairūs chemoterapiniai medikamentai, kurie skirstomi į grupes pagal vaisto veikimo būdą.
Vinkristinas priskiriamas vaistų grupei, vadinamai vinca alkaloidais. Antraciklinams priklauso daunorubicinas ir doksorubicinas. Ciklofosfamidas priklauso alkilinančių preparatų grupei. Antimetabolitų grupei priskiriamas metotreksatas, citarabinas ir 6-merkaptopurinas. Asparaginazė yra tam tikras fermentas.
Tai vaistai, dažnai naudojami gydant uždegimą. Jie taip pat toksiškai veikia ir ŪLL ląsteles. ŪLL gydymui dažniausiai naudojami kortikosteroidų grupės preparatai: prednisolonas ir deksametazonas.
Kinazės – cheminės medžiagos, kurios dalyvauja procesuose, reguliuojančiuose ląstelės augimą. Jos keičia baltymų veikimą prie jų prijungdamos fosfato grupę. ŪLL, turinčios Filadelfijos chromosomą atveju, BCR-ABL1 genas gamina pakitusią tirozinkinazę, kuri leidžia leukemijos ląstelėms daugintis.
Tirozinkinazės inhibitoriai (TKI) – tai vaistai, kurie blokuoja fosfato grupės prijungimą prie baltymo, o kartu ir ląstelių dauginimąsi. Jiems priskiriami imatinibas, dasatinibas, nilotinibas, bosutinibas, ponatinibas. Šių vaistų veikiamos, vėžinės ląstelės žūva.
Antikūniai – tai imuninei sistemai priklausantys baltymai. Jie Jūsų organizmui padeda kovoti su infekcijomis. Monokloniniai antikūniai kuriami laboratorijoje ir naudojami tam tikrų tipų vėžiui gydyti. Jie prisijungia prie vėžinių ląstelių, jas „pažymi“, tad ląsteles atskirti ir sunaikinti gali žmogaus imuninė sistema. Monokloniniai antikūniai vėžines ląsteles veikia ir tiesiogiai jas pažeisdami.
Blinatumomabas, bispecifinis antikūnas, įgalina sveikas T ląsteles priartėti prie pažeistų CD19 požymį turinčių B limfocitų ir jas sunaikinti. Inotuzumabo ozogamicinas yra sudėtinis vaistas. Jis prisijungia prie CD22 požymį turinčių leukemijos ląstelių, patenka į ląstelės vidų ir išskiria aktyvią medžiagą, kuri naikina vėžines ląsteles.
CAR-T ląstelės – tai vaistai, kurie gaminami naudojant Jūsų T limfocitus. Iš paimto kraujo mėginio specialioje laboratorijoje išskiriami T limfocitai, prie jų prijungiamas CAR (chimerinis antigeno receptorius). Jie tarsi „užprogramuojami“ aptikti leukemijos ląsteles. Apdoroti limfocitai sušvirkščiami į veną, aptinka ir pašalina pažeistas leukemijos ląsteles.
Šis gydymo metodas dar vadinamas KKLT (kamieninių kraujodaros ląstelių transplantacija). Jo metu sunykusios ar pažeistos kaulų čiulpų ląstelės pakeičiamos sveikomis. Pastarosios formuoja naujus kaulų čiulpus ir naujas kraujo ląsteles. Alogeninės KKLT metu naudojamos sveikos donoro, kuris parenkamas atsižvelgiant į tyrimų rezultatus, kamieninės ląstelės. Tai labai intensyvus gydymas, kuris tinka ne visiems.
Pirmiausia Jums bus skirtas gydymas, kuris sunaikins vėžines ląsteles, o kartu ir Jūsų kaulų čiulpus. Tik tuomet bus sušvirkštos donoro kaulų čiulpų ląstelės. Jos suformuos naujus ir sveikus kaulų čiulpus bei pašalins tas vėžines ląsteles, kurios išliko po gydymo chemoterapija.
Radioterapijos metu naudojamos didelio dažnio bangos, skirtos gydyti ŪLL, išplitusią į galvos smegenis. Šios bangos pažeidžia DNR medžiagą, esančią ląstelių branduoliuose, ir taip sustabdo vėžinių ląstelių augimą bei dauginimąsi.
Gydymo metu ir gydymo pabaigoje Jums bus atliekami tyrimai (fizinis ištyrimas ir kraujo tyrimai), kuriais siekiama įvertinti gydymo rezultatus. Galimi keli gydymo baigties rezultatai:
Didžioji dalis pacientų ŪLL gydymo pabaigoje pasiekia remisiją. Vėliau jie turi laikytis sudaryto ištyrimo ir stebėsenos plano: nuolat tirtis, kad galėtų aptikti vėžio atsinaujinimą.
Maždaug 1 iš 10 pacientų serga gydymui atsparia ŪLL. Maždaug pusė pacientų, buvusių remisijoje, patiria ligos atkrytį. Dauguma atkryčių įvyksta per pirmus 2 metus baigus pradinį gydymą. Ligos atkryčio ir atsparios gydymui ŪLL gydymas yra panašus. Net ir tokiems pacientams pasveikimas ar ilagalaikė vėžio kontrolė pasiekiami.
