Tapk nariu

Jei norite tapti asociacijos „Kraujas“ nariu, užpildykite žemiau esančią formą. Tapdami bendrijos „Kraujas“ nariu, Jūs gausite pranešimus apie bendrijos veiklas, naujienas ir renginius.







Please leave this field empty.

Dėkingiausia lietuve tituluojama E. Luotytė savo patirtimi dalinsis su onkologiniais pacientais

2017 08 29

Išmokime būti ir vertinti tai, ką turime čia ir dabar: mėgautis akimirka, artimųjų buvimu šalia, jų šiluma bei šypsena. Kaip dažnai ieškome vis kažko, laukiame, ir net nepastebime kaip prabėgo metai vieni antri, o juose tik žvelgimas kažkur toli, kur niekas nežino nei kas mūsų laukia, nei kada. Gebėjimas būti sąmoningu ir džiaugtis šiandien, ne vakar ir ne rytoj, daro mus laimingesniais, pozityvesniais, o tai labai dažnai padeda kovoti su stresu, liga ar kitais nemalonumais.

Tai, jog dėkoti yra mandagu žino net vaikai, o štai pasak Eglės Luotytės, dėkingumas turi daug didesnę, nepaprastą galią – jei tik išmoktume būti dėkingi už tai, ką turime ir kas yra šalia mūsų.

Dėkingumo praktiką ir naudą šiuo metu Norvegijoje gyvenanti „Dėkingumo dienoraščio“ autorė ir kūrėja rugsėjo 7 d. konferencijoje „Kraujo diena“ pristatys su onkologine liga susidūrusiems žmonėms. Pokalbis su E. Luotyte apie pokyčius, kurie atsiranda įpratus dėkoti bei kodėl su onkologine liga susidūrusiems žmonėms itin svarbu išlaikyti pozityvumą ir nepamiršti padėkoti.

– Jūsų sukurtas „Dėkingumo dienoraštis“, pristatomas kaip gyvenimą keičiantis įrankis. Kaip dėkingumas gali pakeisti žmogaus gyvenimą ir apskritai, kas yra ta dėkingumo praktika?

– Visų pirma – tai tarsi knyga, kurią rašo patys žmonės apie save. O svarbiausia – joje fiksuojamos teigiamos emocijos, patirtys ir potyriai. Net įvykus nelaimei ar nesėkmei, žmonės mokomi ir skatinami atrasti bent šiek tiek gėrio kiekvienoje dienoje, nes jo juk aplinkui tiek daug!

Dienoraštyje pateikiamos 5 užduotys arba, kitaip tariant, praktikos kiekvienai dienai, kurias būtina užpildyti ryte arba vakare. Visos užduotys yra tarsi ,,pozityvumo rėmai”, į kuriuos ir pamažu įsispraudžiame. Pavyzdžiui, kasdien reikia parašyti – dėl ko esi laimingas šiandien? Už ką esi dėkingas? Ką gero padarei kitam?

Visas šias užduotis atrinkau iš įvairių knygų ir psichologinių tyrimų, kurie patvirtinta, kad žmogus atlikdamas tokias užduotis nuolat gali išmokyti savo smegenis ieškoti teigiamų patirčių, o ne neigiamų. Taigi psichologų išvada: dėkingumas – greičiausias kelias į pozityvų mąstymą. Dėkingumo praktika – tai sąmoningas dėkojimas, dar kitaip, gebėjimas įvertinti tai, ką turi, kuo gyveni, kas tave supa. Tai yra viena iš sąmoningumo dedamųjų dalių. O praktikuojant dėkingumą, su laiku tai tampa įpročiu ir gyvenimo būdu. Tai yra tiesiog gana paprastas, bet labai veiksmingas kelias yra laimės paieškas ir pilnavertį, laimingą gyvenimą.

– Kaip kilo idėja sukurti tokį dienoraštį ir apie tai komunikuoti apie viešojoje erdvėje?

Pati esu visiškai nepakanti negatyviems žmonėms, skundams ir viskam, kas kelia blogas emocijas. Tačiau niekada nesijaučiau kitokia: pati nuolat skųsdavausi, nerimaudavau, patirdavau labai daug streso. Tad dėkingumo dienoraštis buvo įrankis sau ir kitiems, norintiems gyventi laimingesnį ir šviesesnį gyvenimą. Juk norint pakeisti pasaulį reikia pradėti nuo savęs, ar ne taip? Mažais žingsniais, daug skaitydama, domėdamasi laimės psichologija, atrinkau ir sudėjau užduotis, kurių poveikiu įsitikinau, visų pirma, pati. Norėdama įkvėpti, paskatinti žmonės, nutariau dalintis ir savo patirtimi, todėl ir sukūriau paskyras socialiniuose tinkluose, rašau asmeninį tinklaraštį, apie tai, kaip keičiasi gyvenimas, kaip galima rasti laimės ten, kur esi, toks koks esi. Niekas kitas taip neįkvepia ir nepaskatina žmonių kaip realūs, tikri pavyzdžiai. Tada viskas atrodo daug paprasčiau: jei gali jis, kodėl negaliu aš?

– Kas pasikeitė Jūsų gyvenime, kai pradėjote daugiau dėkoti?

Visų pirma – ėmiau mažiau skųstis. Tiesiog pradėjau labiau pasitikėti savimi, prisiėmiau atsakomybę už savo gyvenimą ir sprendimus, nebeturiu ko kaltinti dėl savo nelaimių ar nesėkmių (šypsosi).

Iš tiesų, tai pamilau save ir aplinką, tapau pozityvesnė – tiesiog išmokau džiaugtis tuo ką turiu čia ir dabar. Supratau, kad nei gražesnė suknelė, nei brangesnis automobilis nepadarys manęs laimingos. Su ta diena atėjo ir žinojimas, kiek iš tikrųjų mums mažai reikia, kad galėtume būti laimingais: artimojo apkabinimo, nuoširdaus pokalbio, minkštos lovos ir gero miego, sporto bei sveiko maisto, puodelio kavos anksti ryte švintant saulei. Ir jei dar kartą paskaitysite, tai suvoksite ir jūs, kad visi šie dalykai yra apie sielos ir širdies laimę. Ne apie prabangių daiktų turėjimo džiaugsmą.

O svarbiausia, ką įsisąmoninau ir supratau, kad labiausiai saugoti ir puoselėti reikia savo sveikatą. Kai esi sveikas – visas pasaulis tau po kojomis. Kai sunegaluoji, tada privalai suprasti: kodėl taip nutiko, ką darei ne taip, ko iš to išmokai ir ką padarysi ateityje, kad taip vėl nenutiktų. Kiekvieną rytą, kai atsikeliu išsimiegojusi ir sveika – dėkoju sau ir visatai, už gerą sveikatą, net tada žinau, kad galiu nuversti kalnus, galiu padaryti kažką gero sau ir kitiems. Patikėkite, gyvenimas palengvėja, kai laimę randi savo viduje. To ir išmoko dėkingumas.

– Rugsėjo mėnesį savo patirtimis apie dėkingumą dalinsitės su žmonėmis, kuriuos palietė onkologinė liga. Kokią pagrindinę žinią jiems norite perteikti?

Onkologinės ligos man nėra svetimos ir aš pati esu neabejinga, kai reikia suteikti pagalbą šiomis ligomis sergantiems žmonėms, prisidedu prie vėžiu sergančių vaikų rėmimo. Viena iš „Dėkingumo dienoraščio“ misijų – pagalba kitiems.

Keletas labai artimų žmonių sirgo onkologinėmis ligomis ir sėkmingai pasveiko, net ir man pačiai kartą teko laukti tyrimo rezultatų, kad sužinočiau, ar tai yra ta blogoji liga, ar ne.

Kartą skaičiau viena nuostabią knygą, kurios pagrindinė žinutė ir buvo: tik susidūręs su mirtimi, tik akistatoje su ja, žmogus atsipeikėja ir „pradeda gyventi“. Knygoje taip pat sakoma, kad tai yra vienas ir vienintelis būdas pabudinti žmogų iš „patogaus miego“ ir priversti gyventi gyvenimą 100 proc. Aš ir mano draugas, kuris įveikė onkologinę ligą, sutinkame ir esame abu be galo dėkingi gyvenimui už šią patirtį. Taip taip, mes abu labai džiaugiamės, kad susidūrėme su šia akistata, kuri ir pakeitė mūsų abiejų gyvenimus. Atsirado nepaliaujamas noras daryti gerą, siekti tikslų, įprasminti kiekvieną dieną, vertinti mažas smulkmenas ir mažus, aplink mus vykstančius, stebuklus.

Tad žinutė, kurią noriu perduoti – išmokime būti ir vertinti tai, ką turime čia ir dabar: mėgautis akimirka, artimųjų buvimu šalia, jų šiluma bei šypsena. Kaip dažnai ieškome vis kažko, laukiame, ir net nepastebime kaip prabėgo metai vieni antri, o juose tik žvelgimas kažkur toli, kur niekas nežino nei kas mūsų laukia, nei kada. Gebėjimas būti sąmoningu ir džiaugtis šiandien, ne vakar ir ne rytoj, daro mus laimingesniais, pozityvesniais, o tai labai dažnai padeda kovoti su stresu, liga ar kitais nemalonumais.

Mąstant pozityviai gaminasi be galo daug laimės hormonų, kurie teigiamai veikia mūsų fizinę būklę. Mąstant pozityviai mes ieškome ne problemos ir jos priežasties, o sprendimo būdo. Galų gale dėkojant už viską ką atnešė mums kiekviena diena, įrodome, kad esame verti dar daugiau ir tai mums grįžta su kaupu. Pozityvus mąstymas gerina miegą, kuris toks svarbus mūsų sveikatai, santykius su artimaisiais, nuramina protą bei mažina stresą, kuris, tikėtina, ir yra didžiausias mūsų priešas susidūrus su didesnėmis problemomis ar ligomis.

– Kaip manote, kodėl vėžio diagnozę išgirdusiems ir jų artimiesiems, naudinga išsaugoti pozityvumą ir nepamiršti padėkoti?

Manau, kad ne tik naudinga, bet ir privalu. Juk mes visi žinome tokią taisyklę: viskas prasideda mintyse, o tada pereina į kūną. Artimiesiems būtina išlikti pozityviems, nes jie patys turi būti sveiki ir laimingi, norėdami paremti ir palaikyti susirgusį artimąjį. Juk jei mane, sergančią lankys liūdni ir stresuojantys artimieji, ne tik kad nepadės man, bet gali net ir pabloginti mano būklę, nes tada aš nerimausiu dėl jų. Taigi, manau, pagrindinė užduotis artimiesiems ir yra išlikti ramiems, pozityviems bei gebantiems vertinti kiekvieną, kartu su artimaisiais praleistą akimirką. Dėkingumas yra labai paprastas būdas taip ir padaryti. Kodėl visa šeima negalėtų kas rytą padėkoti už dar vieną, kartu praleistą dieną ir pasidalinti tuo, kas vakar nutiko gero? Tai labai paprasta, bet efektyvi užduotis!

Sergančiajam, kaip jau minėjau, didžiausia užduotis, matyt, yra susitvarkyti su užklupusiu stresu ir nerimu. Gebėjimas suvokti situaciją, rasti teigiamų patirčių kiekvieną dieną skatina pozityvų mąstymą, kuris yra pats geriausias būdas kovoti su stresu. Kai nėra streso, kuris ir yra pats didžiausias mūsų sveikatos priešas, sveikimo procesas yra kur kas sklandesnis ir greitesnis.

– Už ką mes kiekvienas kasdien turėtume padėkoti?

Jau daugiau nei metus dėkoju bent už kelis skirtingus dalykus kiekvieną dieną. Tai daryti yra labai lengva. Turėtume, visų pirma, išmokti padėkoti už tas mažas smulkmenas, už tuos mažus stebuklus, kurie, kažkodėl galvojame, yra savaime suprantama: už savo ir artimųjų sveikatą, už šeimą, už draugus, už gerą miegą, už gardų maistą, už saulę, šildančią kūną vasaros dieną. Už rytinės kavos ar arbatos puodelį, už jaukius, mažus ar didelius namus, kuriuose gyvename. Už darbą, kurį dirbame, už keliones. Už poilsį. Už galimybę kiekvieną dieną rinktis. Už tai kad gyveni laisvoje šalyje. Už tai, kad gali išgerti vandens visada, kai esi ištroškęs. Už laiką su brangiais žmonėmis, šviesų protą, mokslą. Pradėti dėkoti reikia tiesiog atsisėdus ant kėdės ir apsidairius aplinkui save už tai, ką matai ir tai, ką jauti čia ir dabar.

Visą straipsnį skaitykite delfi.lt.

Užsisakyk naujienlaiškį

Partneriai