2022 11 21

Lina: „Gavau iššūkį – išgyventi viską kartu su mylima mama. Ir mums pavyko!“

Iliustracija

„Viskas įvyko dar taip neseniai… 2021 metų balandžio pradžioje užregistravau Mamą pas gydytoją neurochirurgą, nes Mamai skaudėjo nugarą, pamažu krito svoris, kraujo tyrimai rodė pažemėjusį hemoglobiną. Nuvykus į apžiūrą, gydytojas skyrė magnetinio rezonanso tyrimą. Po kelių dienų sulaukėme  skambučio, kad rekomenduojama kreiptis į gydytoją hematologą.

Balandžio pabaigoje pavyko užsiregistruoti Santaros klinikų žaliajame koridoriuje pas hematologus. Mums atvykus, buvo išanalizuoti magnetinio rezonanso išrašai, turimi tyrimų rezultatai, be to, buvo skirta dar papildomų tyrimų. Ir, deja, Mamos dienos proga išgirdome bauginančią diagnozę – daugybinė mieloma.

Šauni gydytojų komanda gydymą pradėjo nedelsdami. Iš pradžių buvo skirtas gydymas geriamaisiais ir leidžiamaisiais vaistais. Tuo tikslu du kartus per savaitę važiuodavome į Santarų klinikas: ten kaskart buvo imamas kraujas ir tik po rezultatų analizės leidžiami vaistai Mamai. O tada vykdavome namo. Kol laukdavome tyrimų atsakymų, sėdėdavome abi laukiamajame su termosu arbatos ir lengvais užkandėliais. Iš pradžių sėdėdavome tylomis, o galvoje kirbėdavo klausimai – kodėl, kas dabar bus, kaip toliau viskas rutuliosis…

Ir, žinoma, su didelėmis baimės akimis… Kol po daugybės kartų tai tapo pažįstama rutina. Džiugino žinios, kad organizmas pasidavė gydymui. Bet žinojome, kad tai tik gera pradžia, o toliau laukia kaulų čiulpų transplantacija. Šis procesas sudėtingas tiek pacientui, tiek gydytojams dėl laukiamo rezultato. O mums, artimiesiems, belieka skleisti tik meilę ir šilumą ir vis tikėtis, kad pradės gerėti kraujo rodikliai, artimasis sustiprės ir galėsime vežtis namo. Kaip sakoma, namie ir sienos gydo. Man parsivežus Mamą namo, reikėjo labai stengtis, kad pandemijos grėsmė – koronavirusas – pas mus neužsuktų. Atrodo, jau šiek tiek  sustiprėjusią parvežėm į jos su tėveliu namus iš mūsų namų, ir kelios savaitės jau buvo prabėgusios, bet koronavirusu Mama susirgo ir pateko į reanimacijos palatą.

Ikona

Labai svarbu nebijoti pasijuokti, kad ir labai sunku, bet juk juokas gydo. Žinoma, nereikia bijoti ir paverkti kartu, ašaros mintis praskaidrina.

Prisipažinsiu: kai Mamai diagnozavo daugybinę mielomą, buvo baisu, bet kai tokia, dar silpnutė, nesustiprėjusi, susirgo koronavirusu, žemė slydo iš po kojų… Bet nuostabių gydytojų ir Mamos pastangų dėka žiemos pradžioje 65 –ąjį Mamos gimtadienį sutikome visi drauge. Prisiminus istoriją nuo pradžių, sunkiausia buvo suprasti, kas tai per liga, kur ieškoti informacijos, o gal kokios stebuklingos šaknies. O, matyt, sėkmė slypi paprastume: svarbiausia klausyti gydytojų, klausyti jų rekomendacijų, nebijoti jų klausti net ir po keletą kartų tų pačių klausimų. Juk mums tai pirmasis susidūrimas su liga, o jiems tokia diagnozė yra atvejis iš šimtų.

Labai svarbu padėti, palaikyti savo artimąjį. Jei tik yra galimybė, lydėti pas medikus, nes pasakoma labai daug informacijos, o sergančiajam ir taip daug jaudulio ir nerimo. Mes su Mama namuose kalbėdamos užsirašydavome klausimus į lapelį, o nuėjusios pas gydytoją kito vizito metu viską išsiaiškindavome. Labai svarbu nebijoti pasijuokti, kad ir labai sunku, bet juk juokas gydo. Žinoma, nereikia bijoti ir paverkti kartu, ašaros mintis praskaidrina.

Kalbant apie mano Mamos istoriją, manau, kad stiprybės jai suteikėme mes, šeima – mano tėtis, mano vyras, mūsų dukrytė. Nuotaiką kėlė ir mums artimi žmonės. Labai jautėme jų palaikymą, ir tai vedė mus su Mama į priekį.

Žinote, kai į Lietuvą atėjo Covid – 19 pandemija, visi užsidarė namuose, ir tiek daug netekčių… Aš buvau pasiryžusi, kad jei bus antra pandemijos banga, eisiu savanoriauti į Santaros klinikas, padėsiu medikams. Ir va, kaip sakoma, svajok atsargiai! Padėjau Mamai – buvusiai medikei… Ačiū visiems medikams!“