29-ojo gimtadienio dieną Eimantė išgirdo IV stadijos Hodžkino limfomos diagnozę. Po metų gydymo, ligos atsinaujinimo ir kaulų čiulpų transplantacijos šiandien ji apie savo patirtį kalba atvirai – apie žmonių palaikymą, gydymo realybę, tai, kas lieka po ligos, ir stiprybę, kurios kartais pats nežinai turintis.
Apie diagnozę šeimai ir draugams Eimantė papasakojo iš karto. Jos teigimu, atvirumas padėjo neatsiriboti nuo aplinkinių ir nepadaryti ligos viso savo gyvenimo centru. Palaikymas netrukus įgavo ir labai matomą formą – draugai nusiskuto plaukus, pasigamino džemperius „EIMANTĖ TEAM“, o socialinius tinklus užplūdo jų nuotraukos.
„Liga man parodė, jog nė vienas nežinome, kiek drąsos ir stiprybės turime. Net kai galvojame, kad esame drąsūs, ištvermingi, iš tiesų išnaudojame tik pusę to, ką galime įveikti“, – sako Eimantė.
Savo istorijoje ji atvirai kalba ir apie tai, apie ką, jos manymu, vis dar pasakojama per mažai – fizines gydymo pasekmes ir gyvenimą po jo. Eimantė taip pat dalijasi tuo, kaip susirgus pasikeitė jos požiūris į kraujo donorystę, bei pasakoja apie galimybę transplantacijai panaudoti savo pačios kraujodaros kamienines ląsteles.
„Sunku suvokti, ką šiandien gali žmogus ir mokslas – kad net tokiame juodame taške tam tikra prasme gali padėti pats sau. Man pasisekė, kad mano atveju tokia galimybė buvo“, – pasakoja ji.
„Drąsos ambasadoriai“ – asociacijos „Kraujas“ projektas, kuriame savo patirtimis dalijasi pacientai, jų artimieji, medicinos specialistai ir savanoriai.
