Pokalbiuose su ligos paliestais žmonėmis – pačiais sergančiais ar jų artimaisiais – dažnai girdžiu frazes:
„Sunku apibūdinti, kaip jaučiuosi, nes visko tiek daug“
„Nesusitvarkau su savo jausmais“
„Jaučiuosi užtvindyta/–as jausmų“
Tas intensyvių jausmų antplūdis tikriausiai daugeliui pažįstamas, tiesa? Vieni apie tuos jausmus galime garsiai kalbėti, kiti juos jaučiame įvairiais kūno simptomais, tretiems – ašaros teka upeliais. Sužinojus diagnozę, gydantis, laukiant gydymo ar tyrimų rezultatų, baigus gydymą, ligai atsinaujinus, vykstant daugybei svarbių pokyčių žmogaus gyvenime, JAUSTI YRA NORMALU. NENORMALU YRA SIRGTI.
Kviečiu Jus susitikti virtualiam pokalbiui apie jausmus, kurie kyla ir nuo jų nepabėgsi. Sudėtingus, kuriuos kartais būna sunku įgarsinti žodžiais, stiprius, gąsdinančius, o kartais nugrūstus kažkur į mūsų vidinių namų kampus. O gal jausmus, kurie mums padeda sveikti, geriau save pažinti ir padėti sau ligos kelyje? Jausmus, kurie mus suartina su tais, kurie šalia? Jausmus, kurie rodo, kad esam jaučiantys, jautrūs ir gyvi?
Jausti – tai gyventi. Jausti sergant vėžiu – tai jausti dar stipriau, bet ir gyventi dar stipriau.
Iki pasimatymo,
Eglė