Savanoris Domas: „Ačiū tau, savanoryste, kad leidi taip tobulėti ir tiek daug suprasti“

2022 11 07

„Penktadienio vakaras ir 15 000 žingsnių priėmimo skyriuje. Laikas priimamajame prabėgo greitai, bet mintyse liko daug: kaip svarbu gyventi šia minute, vertinti ką turi, o dar labiau – kaip svarbu mylėti savo artimuosius. Ačiū tau, savanoryste, kad leidi taip tobulėti ir tiek daug suprasti.“

Tai – vienas iš 35–erių metų Domo įrašų savanorių grupėje socialinėje erdvėje. Keliauti po įvairias šalis, miestus kaimus arba, kaip pats sako, žmonių gyvenimus, mėgstantis vyras tokį būdą vadina atradimų šaltiniu: „Man patinka grįžti į tas pačias vietas, kad galėčiau atrasti tai, ko nebuvau atradęs. Su žmonėmis panašiai – kiekviena nauja pažintis man tarsi nauja kelionė, kuri, tikiuosi, dar ilgai nesibaigs.“

Savo dienos patirtimis su kitais savanoriais mėgstantis pasidalinti Domas, sakė, jog yra ne viena įsiminusi istorija, kuri jo kelionių bagaže nusės ilgam. Čia jau rikiuojasi ir itin asmeniškos istorijos, kurios bus saugomos, yra ir komiškų, pavyzdžiui, kartą pacientas bandė įkalbinti savanoriaujantį vyrą padėti jam pabėgti iš ligoninės, kad šis galėtų parūkyti.

„Kiekvienas pacientas ir yra atskira istorija. Mano mieliausia istorija – apie pacientę, su kuria susipažinome, kai ji gulėjo ir nesikėlė iš lovos. Bendravome ilgai ir vieną dieną, atėjęs į skyrių, pastebiu, kad visos slaugytojos keistai šmėžuoja, šypsosi ir į mane žiūri. Keliauju pas savo pacientę, o ji pasitiko mane atsistojusi, pakilusi iš lovos. Ar gali būti geresnė istorija?“ – kalbėjo Domas.

Savanorystę jis apibūdino kaip veiklą, kurios pabandęs negali sustoti, o labiausiai vertina jausmą būti naudingu ir reikalingu kitam žmogui. Savanoriauti jauną vyrą paskatino onkologijos srities išskirtinumas ir nors, kaip pats pastebi, čia būna ir liūdnų dienų, namo grįžta kupinas emocijų ir jausmo, jog padarė kažką gero ir prasmingo.

„Čia yra kitas pasaulis, čia viskas kitaip. Čia kitaip skamba žingsniai, čia kitaip sklinda aidas. Kartais atrodo, kad esi po vandeniu, o nardyti labai mėgstu. Su onkologine liga susidūrę žmonės yra ypatingi, jie savyje užgniaužia labai daug emocijų ir neretai jų niekam nenori atskleisti, o mes, savanoriai, esame tie „atidarytuvai“. Mes būname, kai reikia, netgi ir tada, kuomet reikia tiesiog pabūti šalia ir patylėti.

Drąsiai sakau, man savanorystė davė net daugiau, negu aš daviau jai. Išmokau būti kantrus, supratingas. Pradėjau labai vertinti laiką. Pažadą, kurį duodu, visada tęsiu“, – dalinosi savanoris.

Jis pasakojo, jog dienos padedant pacientams būna skirtingos, o viskas priklauso nuo poreikio, svarbiausias dalykas, jog kai sergantiesiems reikia, savanoriai gali padėti. Kartais prireikia atnešti maisto produktų, kartais drauge išeiti pasivaikščioti, o kartais pakanka ir pokalbio. Kelių metų patirtį savanorystėje skaičiuojantis Domas prisimena, jog pirmieji kartai lankant pacientus ligoninėje kėlė šiek tiek baimės.

„Pradžioje buvo baisu, juk atrodo, tuoj kažką ne taip pasakysi, ne taip padarysi, ne taip pažiūrėsi. O pasirodo ten tik žmonės, netgi paskaičiavau dvi rankos, dvi kojos. O dar įdomiausia – jie moka šypsotis ir juokauti“, –  žaismingai mintis dėstė jis.

Pasak Domo, dažnai girdima nuomonė, jog bendrauti su onkologiniais pacientais yra sudėtinga, yra tik įsisenėjęs mitas: „Oi, sunku, labai sunku, jeigu tu ateini ir žmoguje matai ligą – tau bus sunku. Onkologinė liga nėra kažkokia žymė. Tai – liga, kurią reikia gydyti. Ar nuo to žmogus tampa kitokiu? Tikrai ne.“

Žmonėms, kuriems teko susidurti su onkologine liga, Domas pirmiausia pataria nepasiduoti: „Bus sunkių dienų, bus lengvų, visko bus, bet laimi tie, kurie nepasiduoda. Šypsokitės, netgi tada, kai labai sunku – pirmus dešimt kartų nebus lengva, o po to taps įpročiu. Pasitikėkite gydytojais, jie mūsų angelai sargai, nereik abejoti jų veiksmais, jie žino ką daro. Nėra stipresnės jėgos kaip noras gyventi.“

 Domo ir kitas įkvepiančias istorijas skaitykite projekto „Drąsos ambasadoriai“ interneto puslapyje.