Konsultuokitės

Eglė Urbutienė

Laba diena,

Esu psichologė Eglė ir onkologijos srityje dirbu nuo 2010 metų. Konsultuoju individualiai, vedu grupes ir seminarus. Taip pat rengiu psichologijos mokslo krypties disertaciją, kurioje tyrinėju onkologinės ligos atsinaujinimo baimę. Man patinka rašyti ir „įgarsinti“ jausmus, išgyvenimus, istorijas, tad socialiniuose tinkluose kuriu tinklaraštį „Erdvė jausti“.

Bet labiausiai man patinka kalbėtis su žmonėmis, klausytis jų istorijų, mokytis priimti ir plaukti per jausmų bangas, būti liudininke akimirkų, kuomet žmogus jaučiasi labai pažeidžiamas, bet tuo pačiu atranda savo stiprybę ir galią.

Onkologinė liga gali būti labai vieniša ir gąsdinanti patirtis. Net jei aplink ir daug palaikančių, norinčių Jums padėti artimų žmonių bei draugų. Kartais nesinori saviems užkrauti sunkumų naštos, kartais nesinori su savais dalintis, nes nesijauti išgirsta ar išgirstas. Kartais norisi pakalbėti su žmogumi, kuris turi patirties onkologijos srityje, susiduria su įvairiais emociniais sergančiųjų bei jų artimųjų išgyvenimais, turi žinių, kaip sau ar kitam padėti einant ligos keliu.

Dažnai iš savo pacientų girdžiu, kad nedrąsu kreiptis psichologinės pagalbos, atsiverti svetimam žmogui, kartais yra viduje jausmas, jog “niekas negali padėti, niekas nesupranta”. Aš kviečiu pabandyti duoti sau galimybę patikėti, kad atviras ir nuoširdus žmogaus ryšys su žmogum gali būti praturtinantis, sustiprinantis, padrąsinantis. O viso to labai reikia žengiant per ligos ir gydymo išbandymus.

Ir pabaigai, paliksiu keletos žmonių mintis, kuriomis jie dalinosi po konsultacijų. Gal tai taip pat bus padrąsinimas kreiptis:

/// Pokalbiuose su Jumis jaučiausi suprasta. Man buvo svarbu, kad nepuolėte manęs mokyti ir kritikuoti, sakyti, kaip elgtis, bet švelniai padėjote pačiai atrasti, kaip galiu sau padėti. ///

/// Liga mane tiek fiziškai, tiek psichologiškai sugniuždė. Negalėjau niekam kurį laiką apie ją pasakoti, o kai pradėjau, sulaukiau daugybės patarimų, ką turėčiau valgyti, kaip turėčiau elgtis. Tada dar labiau užsivėriau. O tada atradau, kad yra psichologo konsultacijos. Prisipažinsiu, vertinau skeptiškai visus dalykus, prasidedančius “psi”, bet pagalvojau pabandysiu. Pabandžiau ir jaučiu, kaip kasdien vis labiau atsitiesiu. ///

/// Atsimenu, kokia įsitempusi atėjau pas Jus. Buvo baisiai neramu. Netikėjau, kad galiu išsikapstyti iš šitos ligos. Viskas atrodė beviltiška. Kai pradėjome kalbėtis, atsirado viltis. ///

Pasikalbėkime?

Nuoširdžiai,
Eglė Urbutienė