Kas kartą važiuodama pro kokią nors bažnytėlę dailininkė Nijolė Grigonytė-Lozovska stabteli ir joje uždega žvakelę. Taip ji pagerbia 65-erių metų Anapilin iškeliavusį nepažįstamąjį, kurio inkstas jai buvo persodintas beveik prieš metus – praėjusį lapkritį. Tai tapo neįkainojama moters gimtadienio dovana.
„Nors pati nesu labai tikinti, bet jeigu pravažiuoju kokią bažnytėlę, visada uždegu jam žvakutę. Esu be galo dėkinga tam žmogui ir jo artimiesiems. Jau beveik metai gyvenu su jo inkstu,“ – pasakojo Nijolė, kurios istorija yra ypatinga. Lietuvoje ji yra vienintelė tokia, kuriai inkstas buvo persodintas sergant daugine mieloma. Netgi pasaulyje tokių žmonių kaip ji yra mažuma.
Apie ligą nujautė
Daugine mieloma N. Grigonytė-Lozovska susirgo prieš 14 metų. Moteris nujautė, kuo serga, dar iki tol, kol ligos diagnozę patvirtino medicininiai tyrimai. Iš pradžių liga prasidėjo ir vystėsi tyliai. Gal apie 9 mėnesius Nijolė nejautė jokių grėsmingų simptomų, kol nepradėjo varginti dažnas poreikis naktį keltis į tualetą.
„Pasirodo, inkstų pažeidimo požymiai yra tada, kai žmogus iš niekur nieko naktį po du kartus pradeda keltis šlapintis. Man tai jau buvo skambutis, kad kažkas negerai, bet aš į tai nekreipiau dėmesio, dar išvažiavau į Norvegiją, dirbau ten keturis ar penkis mėnesius. Vasarą aš pradėjau nebepavilkti kojų, visą laiką buvo šalta, silpna, pradėjo krėsti šaltkrėtis, temperatūra svyravo tarp 35–37 laipsnių. Man iš karto kilo įtarimas, kad, ko gero, tai bus kraujo vėžys. Nežinau, kodėl, bet turėjau tokią nuojautą“, – atviravo „Delfi“ pašnekovė.
Nuvykusi pas savo šeimos gydytoją ji taip ir pasakė: „Daktare, man yra kraujo vėžys. Man labai bloga“.
Gydytoją nustebino toks pacientės pareiškimas, bet kraujo tyrimai patvirtino, kad situacija prasta: hemoglobinas buvo kritiškai žemas – vos 60 g/l.
„Inkstai visiškai nustojo funkcionuoti. Jie beveik jau visiškai buvo užkimšti dėl mano mielominės ligos“, – aiškino Nijolė.
Iš pradžių gydytoja ją nusiuntė išsitirti geležį, bet po savaitės pati automobiliu atvažiavusi į polikliniką Nijolė pasiskundė, kad savarankiškai iš gydymo įstaigos nebeišvažiuos – taip blogai jautėsi.
„Man akyse mirgėjo, buvo bloga, beveik visiškai nebesigaudžiau aplinkoje ir mane su greitąja išvežė į Santaros klinikas. Ten tyrimai parodė, kad kreatininas buvo beveik 500 µmol/l. Tai reiškė didžiulę inkstų neveiklą,“ – aiškino Nijolė.
Moteris buvo paguldyta į Nefrologijos skyrių, kur papuolė pas įžvalgią gydytoją Rasą Dobrovolskienę, supratusią, kad inkstus galėjo pažeisti kraujo vėžys. Tai patvirtino ir Hematologijos skyriaus vedėja, o vėliau parodė ir tyrimai.
Nijolė buvo perkelta į Hemtaologijos skyrių ir prasidėjo varginantis gydymas, kuomet iš pradžių buvo daromos dializės, vėliau skirta chemoterapija.
„Po dializių chemoterapiją labai sunkiai pernešdavau: siaubingai pykindavo, būdavo labai silpna. Chemiją gavau stiprią, nes mieloma jau buvo labai pažengusi ir inkstai buvo stipriai pažeisti. Vėliau man daktaras Valdas Pečeliūnas paaiškino: „Jūs jau sirgote apie metus, jeigu būtų anksčiau susigriebta, dar būtų buvę galima inkstus išsaugoti“. Mieloma vieniems kerta per kaulus, kitiems – per inkstus. Man ji kirto per inkstus“, – kalbėjo Nijolė.
Paklausta, kaip nujautė, kuo serga, Nijolė prisipažino: „Kažkada skaičiau straipsnį, kad jeigu temperatūra šokinėja, pavyzdžiui, nuo 35 iki 37, tai čia yra pirmieji kraujo vėžio požymiai.“
Dukart atliko kaulų čiulpų transplantaciją
Santaros klinikų Hematologijos, onkologijos ir transfuziologijos centre Nijolė tapo jau minėto gydytojo hematologo daktaro V. Pečeliūno paciente, apie kurį, kaip ir kitus centro medikus, moteris atsiliepia itin šiltai.
„Maždaug pusę metų, man buvo paskirta chemoterapija. Kai jau šiek tiek atsistatė kraujo rodikliai, daktaras V. Pečeliūnas pasiūlė atlikti kaulų čiulpų autologinę transplantaciją. Ją padarė 2015 metų sausio 1 dieną. Po transplantacijos atsistačiau maždaug per 4 mėnesius ir jaučiausi sveika, net plaukai ataugo. Daktaras V. Pečeliūnas tada man pažadėjo: „Geriausiu atveju dabar būsite remisijoje, apie penkerius metus.“ Taip ir buvo. Kas tris mėnesius darydavausi tyrimus. Visą tą laiką gyvenau kaip ant parako statinės ir laukiau, kada liga sugrįš, nes tai yra lėtinis vėžys. Jis, kaip man paaiškino, visą laiką grįžta – tik labai retais atvejais po transplantacijos jis nebegrįžta. Taigi taip, kaip daktaras pasakė, ir atsitiko. Po penkerių metų vėl pradėjo augti vadinamosios lengvosios grandinės, kurios rodo ligos sugrįžimą“, – paaiškino Nijolė.
Moteriai teko vėl praeiti tą patį gydymo kelią: pusę metų chemoterapijos, o vėliau vėl buvo pasiūlyta atlikti kaulų čiulpų transplantaciją.
„Aš vėl sutikau. Daktaras pažadėjo, kad šįkart liga grįš po trejų metų. Taip ir buvo“, – sakė Nijolė.
Nors pati nesu labai tikinti, bet jeigu pravažiuoju kokią bažnytėlę, visada uždegu jam žvakutę. Esu be galo dėkinga tam žmogui ir jo artimiesiems. Jau beveik metai gyvenu su jo inkstu.
Inkstas iškart pradėjo veikti
Nors kraujo vėžys – diagnozė, kurios niekas nenorėtų išgirsti, Nijolė atvira: kur kas labiau ją vargino dializės, kurių reikėjo dėl išsivysčiusio inkstų nepakankamumo.
„Pirmą kartą, 2015 metais, dializes man darė pusę metų. Inkstai šiek tiek atsistatė, dializes nutraukė ir aš gyvenau su 5 stadijos nepakankamumu beveik 10 metų. Kai trečią kartą liga sugrįžo, inkstų rodikliai pradėjo labai blogėti. Kiekvieną kartą, kai ateidavau lašintis chemoterapijos, kreatininas augdavo tiesiog po šimtą vienetų per savaitę. Supratau, kad inkstams viskas – mirtis“, – sakė „Delfi“ pašnekovė.
Vėl pasiekus remisiją Nijolė pradėjo kalbinti daktarą V. Pečeliūną pabandyti padaryti inksto transplanciją, nes dializės pernelyg vargino: dėl jų tekdavo po triskart per savaitę važiuoti į Santaros klinikas, procedūros metu gulėti po keturias valandas, o grįžus namo vėl gulėti, nes būdavo per silpna ką nors daryti. Tai labai blogino gyvenimo kokybę.
Daktaras V. Pečeliūnas sutiko su pacientės pasiūlymu dėl inksto transplantacijos. Esą net jeigu grįš dauginė mieloma, šiuolaikiniai gydymo metodai leis ligą kontroliuoti ir apsaugoti persodintą inkstą.
Netrukus atsirado ir tinkamas donoras.
„Lapkričio 14 dieną buvo mano gimtadienis, o inkstą gavau lapkričio 30 dieną. Buvo sekmadienis“, – prisiminė Nijolė.
Į du inkstus pretendavo net 6 žmonės. Tyrimai parodė, kad labiausiai inkstai tiko Nijolei ir kitam vyrui iš Panevėžio. Anot Nijolės, taip jie tapo tarsi inkstų broliai.
Persodintas inkstas kuo puikiausiai prigijo ir pradėjo funkcionuoti dar ant operacinio stalo, kone iškart susitvarkė kreatinas, kalis ir fosforas, o Nijolė jau trečią dieną po operacijos pati vaikščiojo ligoninės koridoriais.
„Visi labai stebėjosi, sako: „Kodėl taip greitai keliatės?“ Kai tik perkėlė iš reanimacijos, aš jau kėliausi tą pačią dieną ir ėjau, nes taip džiaugiausi tuo inkstu, kad man nebereikia dializės“, – atviravo pašnekovė.
Paveikia inkstus ir kaulus
Dauginė mieloma, kuria susirgo N. Grigonytė-Lozovska, yra viena dažniausių onkologinių kraujo ligų Lietuvoje. Vėžio registro duomenys rodo, kad per metus nustatoma daugiau kaip 200 dauginės mielomos atvejų. Praėjusiais metais buvo 209 atvejai. Šiuo apie tūkstantį žmonių Lietuvoje gyvena su šios ligos diagnoze. Vidutinis sergančiųjų amžius ligos nustatymo metu yra 68–69 metai. Bet būna ir jaunesnių pacientų.
„Dauginė mieloma turi ryškių simptomų, bet jie yra labai nespecifiniai. Tai yra skeleto skausmai, nes šita liga labai dažnai pažeidžia kaulus – taip nutinka daugiau kaip dviem trečdaliams pacientų ir jie kreipiasi į gydytojus dėl to, kad atsiranda skausmai, susiję su kaulų pažeidimais. Kitas kelias, kaip diagnozuojama ši liga, yra inkstų pažeidimas, kas buvo šiuo atveju. Kolegos nefrologai labai greitai atpažįsta šitą ligą ir tinkamai siunčia pacientus hematologams specifiniam gydymui“, – pastebėjo daktaras V. Pečeliūnas.
Pašnekovo teigimu, inkstų funkcija nukenčia maždaug 15 procentų žmonių, sergančių daugine mieloma.
„Jeigu pavyksta užtikrinti gerą ligos kontrolę, kurį laiką sekasi išsaugoti inkstus. Deja, esant kelintam recidyvui, inkstų funkcija pablogėja. Todėl turime labai efektyviai kontroliuoti ligą, kad jos būtų labai mažas kiekis arba ji netaptų neaptinkama, tada inkstų funkcija išsaugoma“, – sakė daktaras V. Pečeliūnas.
Paprašytas paaiškinti, kodėl dauginė mieloma paveikia inkstus, gydytojas sakė: „Dauginė mieloma yra imuninės sistemos – ląstelių, kurios gamina antikūnus – liga. Kai ląstelės tampa piktybinės, jos ir toliau gamina antikūnus, bet šie neatlieka savo tiesioginės funkcijos – kovoti su infekcijomis. Daliai pacientų būtent tie antikūnai, kurie yra tam tikras baltymas, pažeidžia inkstus ir sukelia jų nepakankamumą. Inkstų nepakankamumas, susijęs su šituo mechanizmu, išsivysto maždaug šeštadaliui pacientų.“
Daktaras V. Pečeliūnas patvirtino, kad N. Grigonytė-Lozovska Lietuvoje yra išskirtinė pacientė – kol kas kitų, kuriems būtų atlikta inksto transplantacija sergant daugine mieloma daugiau nėra.
„Vertinant tas aplinkybes, kad mes galime šitą ligą kontroliuoti labai ilgai, nors jau buvo įvykęs antras atkrytis ir ji turėjo jau trečią remisiją, buvo priimtas sprendimas, kad tokiam žmogui galima transplantuoti inkstą. Lietuvoje tai tikrai pirmas atvejis. Skandinavijos šalyse tokių atvejų taip pat nėra daug. Džiaugiamės ir matome, kaip medicinos bei gydymo pažanga iš tikrųjų leidžia gerinti žmonių gyvenimus“, – kalbėjo daktaras V. Pečeliūnas.
Anot gydytojo, pasiekti tokį rezultatą padėjo ne tik gydytojų profesionalumas, bet ir medicinos pažanga.
Pašnekovas džiaugėsi, kad atlikus inksto transplantaciją pacientei nebereikia bent triskart per savaitę važinėti atlikti dializes, onkologinė liga šiuo metu gerai kontroliuojama, o jeigu ji ir sugrįžtų, vis atsirandantys naujesnės kartos vaistai leistų ją sėkmingiau gydyti.
„Technologijos gerėja, mokslininkai ir medikai randa vis naujų, geresnių ir efektyvesnių būdų kovoti su onkologinėmis ligomis. Tas progresas iš tikrųjų yra stebinantis ir didžiulis. Kiekvienais metais turime vis geresnes priemones onkologinėms ligoms gydyti. Tačiau dėl vaistų prieinamumo Lietuvoje, deja, situacija šiuo metu toli gražu nėra ideali. Tikrai yra vaistų, kurių prieinamumas Lietuvoje nėra užtikrinamas, nors Europos Sąjungos institucijos jau yra priėmusios sprendimus, kad jie saugūs ir efektyvūs. Bet vaistų prieinamumo dinamika tikrai yra labai teigiama. Per pastaruosius dvejus metus turime daug naujų kompensuojamųjų vaistų ir kompensuojamųjų technologijų, kurios pasiekė Lietuvos piliečius. Taigi situacija yra labai pagerėjusi“, – konstatavo gydytojas V. Pečeliūnas.
Medikas sakė, kad sergančiųjų daugine mieloma išgyvenamumas per pastaruosius 20–25 metus pagerėjo bene labiausiai tarp visų onkologinių ligų.
„Yra panašių ligų, kurių išgyvenamumas taip pat pagerėjo, bet kad būtų ženkliai labiau pagerėjęs, nei dauginės mielomos, nelabai. 2000-aisiais vidutinis išgyvenamumas susirgus daugine mieloma buvo 3–4 metai. Dabar jau tikrai peržengėme 10 metų ribą. Didžiajai daliai pacientų, kurie šiandien suserga, galėsime kontroliuoti ligą labai ilgai – gal net visą gyvenimą. Tai praktiškai galime prilyginti pasveikimui“, – pastebėjo daktaras V. Pečeliūnas.
Gydytojas vylėsi, kad jau kitų metų pirmoje pusėje Lietuvoje pacientams, sergantiems daugine mieloma, bus galima pasiūlyti taikyti ir itin pažangią CAR-T terapiją. Šiuo metu ši terapija mūsų šalyje taikoma B limfocitų sukeltoms kraujo ligoms gydyti – limfomai ir kai kurioms ūminėms leukemijoms.
Stebi didžiulį proveržį
Dauginės mielomos gydymo proveržiu pasidžiaugė ir Kraujo ligomis sergančius vienijančios asociacijos „Kraujas“ pirmininkė Ieva Drėgvienė.
„Per pastaruosius kelerius metus atsirado gausybė naujų, itin efektyvių gydymo būdų, kurie iš esmės keičia šios ligos prognozę. Ypač smagu, kad Lietuvoje matome labai teigiamas tendencijas – žymiai gerėja pažangių vaistų prieinamumas ir kompensavimas, todėl mūsų pacientai gali gauti pažangų gydymą, atitinkantį šiuolaikinius medicinos pasiekimus.
Rugsėjo 27-ąją minėjome Europos dauginės mielomos dieną, todėl norime pasidalinti keliomis geromis žiniomis ir priminti apie šios ligos svarbą. Džiaugiamės, kad Lietuvoje jau pradėti kompensuoti pacientų ir gydytojų seniai laukti bispecifiniai antikūnai – teklistamabas ir elranatamabas. Abu šie vaistai veikia panašiai – nukreipti į BCMA baltymą ant mielomos ląstelių paviršiaus ir skiriami pacientams po trijų ankstesnių gydymo eilių. Tai reikšmingas žingsnis, suteikiantis daugiau gydymo alternatyvų tiems pacientams, kuriems ankstesni gydymo būdai nebeveikė. Taip pat tikimės, kad jau nuo 2027 metų bus pradėtas kompensuoti ir keturių vaistų derinys – daratumumabas, bortezomibas, lenalidomidas, deksametazonas (DVRd), skirtas pacientams, kurie dar negavo dauginės mielomos gydymo ir kuriems negali būti atliekama autologinė kaulų čiulpų transplantacija. Tyrimuose taikant šį vaistų derinį pavyko pasiekti iki šiol geriausius klinikinius rezultatus šiai pacientų grupei, todėl šio gydymo prieinamumas būtų svarbus žingsnis siekiant geresnių ilgalaikių gydymo rezultatų platesniam pacientų ratui. Dėl medicinos pažangos ir vis didesnio inovatyvių gydymo metodų prieinamumo, sunki liga tampa vis labiau valdoma.
Tikimės, kad ateityje dauginės mielomos pacientams taip pat taps prieinama CAR-T ląstelių terapija, veikianti per BCMA baltymą ląstelių paviršiuje, o vėliau – ir naujos kartos bispecifinis antikūnis talkvetamabas, kuris, skirtingai nuo teklistamabo ir elranatamabo, veikia per kitą taikinį – GPRC5D baltymą. Tai reikštų, kad pacientams, kuriems nebeveikia į BCMA nukreiptas gydymas, atsirastų alternatyvi ir efektyvi gydymo galimybė. Iš tiesų, dauginė mieloma, kadaise laikyta liga su nepalankia prognoze, šiandien – dėka mokslo ir medicinos pažangos – tampa liga, kurią įmanoma sėkmingai valdyti, o ateityje, galbūt, ir praktiškai išgydyti“, – vylėsi I. Drėgvienė.
Kartu pašnekovė pastebėjo: „Kad ir kokie modernūs būtų gydymo metodai, itin svarbi lieka ankstyva diagnostika – kuo anksčiau liga atpažįstama, tuo didesnės galimybės sėkmingam gydymui“.
