Onkologinės ligos diagnozė supurto įprastą kasdienybę. Susirgusiems žmonėms kyla daugybė klausimų, kurių vienas pagrindinių yra mityba: ką galima valgyti ar gerti susirgus vėžiu, ką daryti, kai gydymo metu pykina, dingsta apetitas ar pasireiškia įvairūs pašaliniai simptomai, dėl kurių gali būti sunkiau maitintis, kokia turėtų būti paliatyvių pacientų mityba ir pan.
Į šiuos ir daugybę kitų onkologiniams ligoniams bei jų artimiesiems kylančių klausimų medicinos mokslu grįstus atsakymus bus galima rasti neseniai pasirodžiusioje asociacijos „Kraujas“ iniciatyva išleistoje knygoje „Ką valgyti susirgus vėžiu?“ Tai – informatyvi, gausiai iliustruota praktinių patarimų knyga, kurioje yra daugiau nei 100 įvairiausių maistingų nesunkiai pagaminamų patiekalų receptų. Knygą sudarė net keturios bendraautorės: gydytoja dietologė Evelina Cikanavičiūtė, psichologė dr. Eglė Urbutienė, kineziterapeutė Kotryna Baranovskaja ir virtuvės šefė, knygos receptų kūrėja Aida Čepukaitė.
Plačiau apie šią knygą ir apie tai, kuo ypatinga onkologinių ligonių mityba, portalui Delfi papasakojo gydytoja E. Cikanavičiūtė.
– Turbūt vienas dažniausių dalykų, kuriuos bando keisti žmonės, susirgę onkologine liga, yra mityba. Kokias pastebite pagrindines klaidas? Ko Jūs, kaip gydytoja, jokiu būdu nerekomenduotumėte daryti sergant vėžiu ir kodėl?
– Pagrindinė klaida, kuri, mano nuomone, parodo bendrą ydingą požiūrį į sveikatą ir mitybą, kad pacientai pirmiausia koncentruojasi į tai, ką reikėtų išbraukti iš dietos. Klausimas: „Gydytoja, pasakykit, ko man nevalgyti?“ – dažniausias, kurį tenka išgirsti onkologiniam pacientui atvykus į konsultaciją. Todėl labai svarbu apversti šį supratimą. Ligos metu esminis tikslas pirmiausia yra valgyti. O tolimesnės rekomendacijos jau priklausys nuo kiekvieno individualiai – ligos ir gydymo eigos, varginančių simptomų, įpročių ir pomėgių.
– Kaip keičiasi santykis su maistu, kai organizmas grumiasi su liga, ir kaip keičiasi maistinių medžiagų įsisavinimas? Knygoje minima, kad liga gali pakeisti skonio ir uoslės receptorius, todėl tam tikras maistas gali tapti nepriimtinas, taip pat kalbama apie kitas problemas, tokias kaip burnos išopėjimas, rijimo sutrikimai ir pan.
– Santykis su maistu ligos metu gali keistis tiek fiziškai, tiek ir emociškai. Fizinį santykį keičia ligos sukelti procesai ir gydymo pašaliniai simptomai, pavyzdžiui, skonio ir uoslės pasikeitimai, pykinimas ir vėmimas, viduriavimas ir vidurių užkietėjimas, skausmas, intervencijos kaip operacijos ir panašiai. Emocinis santykis taip pat keičiasi, todėl itin svarbi knygoje psichologinė dalis, kadangi mūsų apetitas, skonio supratimas, maisto tolerancija labai glaudžiai susiję su emocijomis.
– Pacientai neretai guodžiasi apetito stoka. Ką daryti tokiu atveju ir kaip išvengti mitybos nepakankamumo?
– Nėra garantų, kurie užtikrintų apsaugą nuo mitybos nepakankamumo. Statistiškai iki 70 proc. visų onkologinių ligonių diagnozuojama mitybos nepakankamumo rizika. Didžiausią riziką turi virškinimo trakto, kaklo ir galvos, plaučių bei kraujo vėžiu sergantys ligoniai. Gydymo metu keliamas tikslas sumažinti šią riziką, pateikiant mitybos rekomendacijas.
– Dėl onkologinės ligos gydymo neretai susiduriama su pykinimu, vėmimu, viduriavimu. Ką tokiu atveju valgyti? Ar yra maisto produktų, kurie šiuos nemalonius simptomus sumažintų?
– Knygoje pateikiamos atskiros rekomendacijos kiekvienam tokiam atvejui, kadangi kai kurios rekomendacijos kardinaliai priešingos – pavyzdžiui, viduriuojant reikia sumažinti skaidulų kiekį dietoje, o esant vidurių užkietėjimui – padidinti. Knygos mitybinė dalis parašyta taip, kad žmogui nereikia skaityti visko iš eilės – jeigu vargina kažkoks simptomas, jis gali atsiversti tam skirtą skyrių ir skaityti tik jį bei taip gauti koncentruotą informaciją. Pavyzdžiui, jeigu vargina pykinimas ir vėmimas, rekomendacijose bus galima rasti, kad savijautą gali palengvinti rūgštus ir kartus maistas ar gėrimai, bet tokia informacija nebus pateikiama skyriuje, skirtame viduriavimui, kadangi tai neaktualu.
Knygos idėja kilo gydytojams onkohematologams ir organizacijai „Kraujas“ prieš daugiau nei 10 metų, kai nebuvo jokios moksliškai pagrįstos ir prieinamos informacijos, skirtos pacientui ir jo artimiesiems, apie mitybą sergant onkologine liga. Keista, bet per šiuos informacijos pertekliaus metus tokių leidinių vis tiek neatsirado – priešingai, atsirado dar daugiau informacijos visokiom formom: knygomis, žurnalais, straipsniais, kuri pacientui sukelia dar daugiau klausimų, bet neatsako į labai paprastus klausimus.
– Kokius galima rinktis gėrimus sergant? Ar galima gerti kavą, žolelių arbatas ir pan.? Kiek žinau, kai kurios vaistažolės gali susilpninti vaistų poveikį.
– Gėrimai gali būti įvairūs – nuo vandens iki tokių sočių gėrimų kaip kokteiliai. Gydymo metu svarbiausia, kad organizmas būtų aprūpintas pakankamu skysčių kiekiu, o mitybos nepakankamumo atveju itin naudinga, kai kartu su vandeniu organizmas gauna ir papildomų kalorijų bei maistinių medžiagų. Tradicinių įprastai naudojamų žolelių arbatos kaip čiobrelių, ramunėlių, kmynų ir panašios, vartojamos saikingais kiekiais, gali būti vartojamos vietoje vandens. Bet svarbu, kad jos būtų geriamos saikingai, o norint įtraukti kokių nors specifinių žolelių ar augalų gėrimus, visada svarbu atsiklausti gydančio gydytojo kaip ir pradedant vartoti papildus, kadangi bioaktyviosios medžiagos, esančios augaluose, gali sąveikauti su gydymui skiriamais medikamentais – didinti jų toksiškumą ir mažinti efektyvumą.
– Kas žinotina apie vitaminus ir maisto papildus sergantiems onkologinėmis ligomis? Ar galima juos vartoti savarankiškai?
– Visų papildų vartojimas turi būti aptartas su gydančiu gydytoju arba gydytoju dietologu.
– Papasakokite šiek tiek plačiau apie naująją knygą „Ką valgyti susirgus vėžiu?“ Kaip kilo knygos idėja ir ką joje galės rasti pacientai ir jų artimieji?
– Knygos idėja kilo gydytojams onkohematologams ir organizacijai „Kraujas“ prieš daugiau nei 10 metų, kai nebuvo jokios moksliškai pagrįstos ir prieinamos informacijos, skirtos pacientui ir jo artimiesiems, apie mitybą sergant onkologine liga. Keista, bet per šiuos informacijos pertekliaus metus tokių leidinių vis tiek neatsirado – priešingai, atsirado dar daugiau informacijos visokiom formom: knygomis, žurnalais, straipsniais, kuri pacientui sukelia dar daugiau klausimų, bet neatsako į labai paprastus klausimus.
Knygos tikslas buvo pateikti moksliškai pagrįstą, tarptautinių organizacijų patvirtintą ir klinikinėmis gairėmis paremtą informaciją paprasta ir praktine kalba. Todėl joje bus galima rasti rekomendacijas esant skirtingoms ligos ir varginančių simptomų situacijoms, taip pat aptariamos esminės mitybos klaidos, dažniausiai kylantys klausimai, patarimai artimiesiems. Čia galima rasti ir patarimų apie vaikų, sergančių onkologinėmis ligomis, mitybą. Vis dar per mažai kalbama apie paliatyvių, tai yra ligos galutinę stadiją priėjusių, pacientų priežiūrą ir mitybą, todėl man svarbu buvo aptarti ir šios situacijos mitybinės etikos klausimus.
Nors ši knyga yra skirta pacientui ir jo artimiesiems, labai svarbu paminėti, kad joje bus itin daug vertingos informacijos ir gydantiems gydytojams, slaugytojams ir visai onkologinio ligonio gydymo komandai. Joje pateikiama praktinių atsakymų apie mitybos rekomendacijas esant skirtingoms klinikinėms situacijoms, pavyzdžiui, po skirtingo tipo operacijų, taip pat apie dirbtinį maitinimą, maitinimą per dirbtines angas – stomas.
Ir pagaliau itin svarbu, kad knyga mitybos būklės klausimą apima visapusiškai, nes jai tiesioginę įtaką daro ne tik valgomas maistas, bet ir emocinė sveikata, fizinis aktyvumas ir kulinarinės idėjos.
