Prieš keturiolika metų išgirsta onkologinės ligos diagnozė, kaip ir daugeliui, Kęstučiui buvo visiškai netikėta.
„2008 metų rudenį, apsilankius pas šeimos gydytoją, man buvo diagnozuota lėtinė mieloleukemija. Nors ir jausdavau vakarais nuovargį, ir ant kūno buvo atsiradusios kraujosrūvos (hematomos), vis tik, nemaniau, kad tai gali būti rimta sveikatos problema. Tačiau, po atliktų tyrimų Santaros klinikose buvo patvirtinta lėtinė mieloleukemija, akceleracijos stadija. Buvo paskirtas gydymas tirozinkinazės inhibitoriais, tačiau jis buvo nepakankamai efektyvus, todėl gydytojai planavo atlikti alogeninę kaulų čiulpų transplantaciją. Tačiau nespėjo – 2009 metų vasario mėnesį liga perėjo į ūmią, t.y. blastinę krizę. Kaulų čiulpų transplantaciją teko atidėti, nes tikslas buvo pirmiausia pasiekti remisiją. Tuomet buvo pradėta taikyti intensyvi chemoterapija ir gydymas TKI. Paskirto gydymo dėka, pavyko pasiekti remisiją ir gegužės mėnesį man buvo atlikta alogeninė kaulų čiulpų transplantacija. Tačiau jau rugpjūčio mėnesį įvyko ligos atkrytis – ištiko antra blastinė krizė. Lietuvoje prieinamos gydymo galimybės buvo išsemtos. Vis tik, Santaros klinikų hematologijos, onkologijos ir transfuziologijos centro gydytojai kreipėsi į vaisto gamintoją dėl galimybės skirti vaistą labdara ir jis buvo skirtas. Dėka gauto gydymo, pavyko pasiekti visišką molekulinį atsaką, kuris tęsiasi iki šiol. Aišku, buvo ir daugiau sveikatos sutrikimų po kaulų čiulpų transplantacijos: prasidėjusi transplantanto prieš šeimininką liga, infekcijos ir kt., tačiau dėka gydytojų profesionalumo ir pasiaukojimo pavyko įveikti ir juos“, – prisiminė jis.
Užklupus ligai ir nemažai iššūkių pareikalavusio gydymo metu didžiausia atrama ir stiprybės šaltiniu Kęstučiui tapo žmona: „Ji visada buvo šalia, bendravo su gydytojais, paaiškindavo, kas ir kaip gali būti, todėl jei sveikata pablogėdavo, būdavau tam pasiruošęs.
Taip pat, nemažiau svarbu yra visiškas pasitikėjimas gydytojais ir tuo, ką jie daro. Jau pirmojo vizito metu gydytoja nuteikė, kad ligai gydyti yra vaistai, kurie didžiajai daliai pacientų padeda. Tai teikė viltį. Iš esmės, pradėjau gydymą vaistais ir toliau dirbau. Tačiau vėliau, įvykus pirmai blastinei krizei, teko darbus stabdyti ir atsiduoti tik gydymui. Tuomet buvo reikalinga artimųjų pagalba, todėl visi darė kas ką galėjo. Žmona laiką leido drauge su manimi ligoninėje, tėvai rūpinosi buitimi, draugai ir bendradarbiai tapo kraujo donorais. Bet didžiausia motyvacija įveikti ligą tapo noras pamatyti ir užauginti vaikus – tuo metu žmona jau laukėsi dvynių.“
Reikia labai aiškiai suprasti, kad aplinkiniai – artimieji, draugai ir kiti žmonės – kurie galbūt ir yra susidūrę su onkologine liga, nėra patikimiausi patarėjai gydyme. Ir mano artimoje aplinkoje tikrai pasitaikė žmonių, kurie už mane bandė rasti priežastis, kodėl man taip nutiko, dalino alternatyvios medicinos patarimus. Manyčiau, kad labai svarbu sugebėti šios informacijos nepriimti ir, sakyčiau, kad reiktų ją net ignoruoti.
Vos sužinoję diagnozę daugelis žmonių sutrinka, juos apninka baimės ir nežinomybės jausmai, o iš medicinos personalo užplūsta begalė informacijos. Pasak Kęstučio, tuo metu svarbiausia ne tik rasti vidinę ramybę, bet ir pasitikėti gydytojų komanda.
„Mano nuomone, pirmiausia, turbūt nereikėtų panikuoti, o klausyti ir įsiklausyti, ką sako gydytojai. Pasitikėjimas gydytojais yra labai reikšmingas. Neverta bandyti nuneigti ligą, sakyti, kad jos nėra ar ieškoti atsakymo, kodėl tai atsitiko man, o tiesiog daryti viską, kas priklauso nuo manęs, girdėti tai, ką sako gydytojai, laikytis gydymo režimo, nebijoti priimti tiesą, kokia ji bebūtų.
Reikia labai aiškiai suprasti, kad aplinkiniai – artimieji, draugai ir kiti žmonės – kurie galbūt ir yra susidūrę su onkologine liga, nėra patikimiausi patarėjai gydyme. Ir mano artimoje aplinkoje tikrai pasitaikė žmonių, kurie už mane bandė rasti priežastis, kodėl man taip nutiko, dalino alternatyvios medicinos patarimus. Manyčiau, kad labai svarbu sugebėti šios informacijos nepriimti ir, sakyčiau, kad reiktų ją net ignoruoti“, – savo nuomone dalinosi vyras.
O artimiesiems Kęstutis linkėjo nekeisti požiūrio į sergantį žmogų, išlaikyti tokį pati bendravimo santykį, kaip ir iki ligos, nes visa tai laikina, tik etapas, kuris praeina.
Kęstutis atviravo, jog netikėta onkologinė liga paskatino neatidėlioti šeimos pagausėjimo, bet daugiau esminių pokyčių į gyvenimą neatnešė.
„Mano atveju liga pagreitino norą greičiau turėti vaikų. Kol vyko intensyvus gydymas, tikrai galvojau, kad gal reikėtų mažiau dirbti. Bet kaip buvau darboholikas, taip ir likau. Tai iš esmės niekas nepasikeitė. Mano požiūris į ligą ir buvo, ir išliko toks pats – tai yra laikina ir tai praeis. Dariau tai, kas priklausė nuo manęs, tiesiog gyvenau, džiaugiausi ir tebesidžiaugiu laiku praleistu su vaikais ir šeima. Kai tik sveikata leido, gyvenau įprastą gyvenimą, dirbau, rūpinausi vaikais, keliavome ir panašiai“, – pasakojo jis.
Savo patirtimi nusprendęs pasidalinti vyras sakė nemanantis, jog reikėtų slėpti ar gėdytis sveikatos problemų: „Visi mes esame ar būsime pacientais, visi mes esame tik žmonės ir nei vienas nėra apsaugotas nuo ligų. Kokia liga susirgsime, taip pat nei vienas iš mūsų nežino. Tai kodėl reikėtų gėdytis onkologinės ar kitos ligos? Juk yra aibė ir kitų sunkių ligų, bet jos nėra stigmatizuojamos. Deja, bet žmonės miršta ir nuo gripo. Manau, kad yra labai svarbu šviesti žmones skleidžiant informaciją, kad onkologinė liga nieko nesiskiria nuo kitų susirgimų.“
