2023 04 02

Lietuvos medikai sunkiai sergančią ukrainietę išplėšė iš mirties nagų: prisiminusi jų gerumą, mergina vos sulaiko ašaras

Iliustracija

Maryna sirgo onkologine kraujo liga – Hodžkino limfoma. Pirminį gydymą gavo savo gimtojoje šalyje, deja, jis buvo nesėkmingas ir dėl prasidėjusio karo negalėjo būti tęsiamas toliau. Apie ligą ir neįtikėtiną sveikimo istoriją jauna moteris plačiau papasakojo portalui „Delfi“.

Simptomų priežasčių ieškojo ir internete

Iki susirgdama Maryna gyveno sveikai, nemažai sportavo – lankė šokius, bokso treniruotes. Jos imunitetas buvo stiprus – sirgdavo retai ir gana lengvai. Anksčiau net ligoninėje nėra gulėjusi. Tad žinia apie sunkią ligą jai buvo visiškai netikėta. „Apie savo ligą sužinojau 2021 m. Mane apėmė stiprus niežulys. Ilgai ieškojau to priežasties, ėjau pas dermatologą, bet jis nesugebėjo nustatyti, kas tai galėtų būti“, – ligos pradžią prisiminė Maryna.

Vėliau moteris ant kaklo pastebėjo padidėjusį limfmazgį, bet ypatingo dėmesio į tai nekreipė – tiesiog išvažiavo ilsėtis. Grįžus limfmazgis dar labiau padidėjo.  „Kreipiausi į gydytoją. Ji pasakė, kad tai gali būti ir onkologinės ligos požymis. Buvau nusiųsta pas onkologą, kuris pasiūlė limfmazgį išpjauti ir ištirti nuodugniau“, – kalbėjo moteris. Pašnekovė atvira: mintis, kad limfmazgio padidėjimo priežastis gali būti vėžys, ją labai gąsdino, nors dar prieš patekdama pas onkologą žinojo, kad tokia diagnozė galima: „Internete pati ieškojau informacijos, kodėl padidėja limfmazgiai, ką galėtų reikšti stiprus niežulys. Sužinojau, kad tai gali būti ir Hodžkino limfoma, bet tikėjausi, jog priežastis bus kita“.

Grėsmingoji diagnozė, deja, pasitvirtino. Laimė, tuo metu su Maryna buvo jos vyresnioji sesuo ir gera draugė, kurios sunkią akimirką merginą labai palaikė. „Man buvo šokas, gąsdino ir žinia, kad reikės chemoterapijos. Bet, kai prasidėjo gydymas, pasirodė, kad viskas ne taip baisu, kaip atrodė. Galų gale prie visko tiesiog pripranti“, – nutęsė pašnekovė.

Ikona

Nuostabu, kaip atsakingai Lietuvoje buvo žiūrima į mano gydymą, vertinama mano būklė, kad negaučiau gydymo, kurio man nereikia. Visi labai dėl manęs jaudinosi, stengėsi padėti. Į mano situaciją buvo pažiūrėta labai individualiai. O Ukrainoje, jeigu yra nustatytas gydymo protokolas, jo pilnai ir laikomasi, nesvarbu, ar padeda, ar ne, kad ir kaip tai žiauriai skambėtų.

Mokėti teko net ir už tai, kas nemokama

Diagnozavus ligą, Marynai buvo pasiūlyta kreiptis į žinomą Kyjivo onkologinių ligų gydymo institutą. Jo gydytojai pacientę ramino, kad ligą pavyks išgydyti, davė net 95 proc. tikimybę pasveikti.  „Man žadėjo, kad viskas bus gerai, bet Ukrainoje gerai nebuvo“, – atsiduso Maryna. Dabar, palyginusi gydymą Lietuvoje ir Ukrainoje, mergina mato akivaizdžius skirtumus: „Mes turime didelę problemą ir su gydymu, ir su vaistais. Mūsų medicina oficialiai nemokama, tačiau realybėje už viską tenka mokėti. Visus vaistus chemoterapijai pirkdavausi pati. Realybė yra tokia, kad pas mus vaistus galima pirkti ne tik vaistinėse. Gydytojas man davė kontaktus žmonių, kurie parduotų chemiją, neva tai normalu. Suprantu, kad tai visiškai nenormalu, bet Ukrainoje taip jau būna“.

Gydymas gimtojoje šalyje nebuvo sėkmingas

„Gydytojas man paskyrė du kursus didelių dozių chemoterapijos, bet po jos sveikata tik prastėjo – ant kaklo labai smarkiai padidėjo limfmazgiai. Prisimenu, buvo sausis. Nuvykau pas gydytoją aiškintis, kodėl tokia stipri chemoterapija man nepadeda. Gydytojas pasakė, kad reikia imunoterapijos ir nukreipė mane į fondą, atstovavusį vaisto gamintojui“, – pasakojo Maryna. Mergina išsiuntė visus reikalingus gydymui dokumentus, bet netikėtai Ukrainoje prasidėjo karas ir užmegzti ryšio su išsigelbėjimu turėjusiu tapti fondu, deja, nepavyko. Maža to, dėl karo Ukrainoje pradėjo uždarinėti ligonines. „Atsitiko taip, kad mano šalyje kilo karas, o sveikata drastiškai blogėjo. Žinojau, kad man reikalingas gydymas ir privalau surasti kažkokią alternatyvą. Teko vykti iš Ukrainos, ieškant ne tik prieglobsčio, bet ir gyvybiškai būtino ir neatidėliotino gydymo. Šią pagalbą radau Lietuvoje“, – susigraudino, prisiminusi Lietuvos žmonių ir medikų gerumą Maryna.

Kad įsitikintų gydymo veiksmingumu, išsiuntė į Lenkiją

Jau kovo 11-ąją lydima mamos Maryna atvyko į Lietuvą, jai buvo suteiktas karo pabėgėlės statutas, o pirmadienį, kovo 14 dieną, buvo konsultuota Santaros klinikų hematologų.  Ji iki šiol negali atsidžiaugti, kiek daug gerumo patyrė iš lietuvių: ją gražiai sutiko, apgyvendino, iškart nukreipė pas gydytojus. Padarę visus pakartotinius tyrimus Santaros klinikų medikai netruko pradėti Marynos gydymą. „Lietuvoje mane puikiai gydė. Iš pradžių buvo parinkta taikinių terapija. Ukrainoje man buvo suplanuota taikyti net 16 terapijos kursų, tačiau Lietuvoje nusprendė, kad tiek neprireiks. Sakė: jeigu gydymas bus veiksmingas, jis iškart ir suveiks, o daugiau daryti netikslinga, juolab, kad gydymas yra toksiškas, iššaukiantis neuropatiją. Taigi, Lietuvoje man buvo paskirti tik 4 gydymo kursai.

Nuostabu, kaip atsakingai Lietuvoje buvo žiūrima į mano gydymą, vertinama mano būklė, kad negaučiau gydymo, kurio man nereikia. Visi labai dėl manęs jaudinosi, stengėsi padėti. Į mano situaciją buvo pažiūrėta labai individualiai. O Ukrainoje, jeigu yra nustatytas gydymo protokolas, jo pilnai ir laikomasi, nesvarbu, ar padeda, ar ne, kad ir kaip tai žiauriai skambėtų“, – atviravo Maryna.

Deja, taikinių terapija nepasiteisino, tad nuspręsta skirti du papildomus kursus imunoterapijos kartu su chemoterapija. Šįkart gydymas suveikė. „Jau vizualiai atsakas į gydymą buvo geras: mano limfmazgiai sumažėjo, praėjo stiprus niežulys. Norėdami įsitikinti, kad gydymas suveikė, Lietuvos medikai mane išsiuntė tyrimams į Lenkiją, kad būtų atliktas pozitronų emisijos tyrimas (PET) Tuo metu Lietuvoje nebuvo galimybės atlikti PET, kadangi neveikė įranga. PET tyrimas patvirtino, kad buvo pasiekta remisija ir, kad man galima daryti kaulų čiulpų transplantaciją. Supratau, kad tai reiškia pasveikimą“, – šyptelėjo pašnekovė.

Rugsėjo 6-ąją Marynai Santaros klinikose buvo atlikta autologinė kaulų čiulpų transplantacija. „Nors fiziškai buvo sunku pernešti transplantaciją, buvau labai laiminga, nes supratau, kad esu jau sveika“, – džiaugėsi jauna moteris, negailėjusi pagyrų mūsų medikams ir visiems jai padėjusiems lietuviams.


Šiuo metu Maryna yra visiškai sveika, pradėjo dirbti savo mėgiamą darbą ir savo ateitį planuoja Lietuvoje. Po atliktos autologinės transplantacijos praėjus dviem mėnesiams buvo atliktas pakartotinas PET tyrimas, kuris tik dar kartą patvirtino kad liga visiškai atsitraukė.

Į Lietuvą atvyko sukios būklės

Vilniaus universiteto ligoninės (VUL) Santaros klinikų Hematologijos, onkologijos ir transfuziologijos centro gydytojas hematologas daktaras Andrius Žučenka prisiminė, kad Maryna atvyko sunkios būklės, karščiuojanti, išsekusi, su gerokai padidėjusiais limfmazgiais ir dideliu viso kūno niežuliu.  „Siekiant skirti efektyviausią gelbstintį gydymą, buvo skubiai atlikti išsamūs tyrimai, patikslinta diagnozė. Kadangi standartinis chemoterapinis gydymas Ukrainoje buvo neveiksmingas, nusprendėme skirti taikinių terapiją. Maryna pasijuto kiek geriau, tačiau po 4 gydymo kursų konstatavome, kad Hodžkino limfoma nereaguoja ir į šį gydymą, tad jo tęsimas būtų netikslingas.

Vadovaujantis pačiais naujausiais klinikinių tyrimų duomenimis, nusprendėme skirti imunoterapinio ir chemoterapinio gydymo kombinuotą derinį. Jau po dviejų šio modernaus gydymo kursų buvo pasiekta pilna remisija, o Marynos savijauta smarkiai pagerėjo, išnyko visi su Hodžkino limfoma susiję simptomai.

Siekiant ilgalaikės remisijos ir pilno pasveikimo, pacientei toliau buvo atlikta autologinė kaulų čiulpų transplantacija, kuomet panaudojome Marynos kamienines kraujodaros ląsteles. Maryna po transplantacijos greitai atsigavo ir šiuo metu visi labai džiaugiamės pilna ligos remisija“, – tvirtino gydytojas A. Žučenka.

Lietuvos valdžia elgėsi solidariai

VUL Santaros klinikų Hematologijos, onkologijos ir transfuziologijos centro vadovas profesorius Laimonas Griškevičius, pasakojo, kad Lietuvoje Marynos, kaip ir kitų karo pabėgėlių, gydymas buvo kompensuojamas valstybės biudžeto lėšomis. Suteikus neatidėliotiną pagalbą, dėl tolimesnio gydymo Santaros klinikos kreipėsi į atitinkamą Sveikatos apsaugos ministerijos komisiją ir buvo pritarta dėl tolimesnio Marynos gydymo.

Profesorius pasidžiaugė Lietuvos parodytu solidarumu, gydant ukrainiečius Lietuvoje. „Jau pirmomis karo savaitėmis vidaus reikalų ir sveikatos apsaugos ministrai pasirašė įsakymus dėl nemokamų pilnaverčių sveikatos priežiūros paslaugų teikimo karo pabėgėliams. Vėliau Lietuvos Respublikos Seimas ir Vyriausybė priėmė teisės aktus, kuriais sulygino karo pabėgėlių iš Ukrainos ir Lietuvos gyventojų, draustų privalomuoju sveikatos draudimu, galimybes gauti visapusišką sveikatos pagalbą. Tokios politikos laikosi daugelis Europos Sąjungos šalių.

Nuo karo pradžios Santaros klinikų Hematologijos, onkologijos ir transfuziologijos centre konsultuota bei gydyta beveik 100 kraujo vėžiu sergančių pacientų iš Ukrainos. Nemaža dalis jų jau yra pasveikę ir šiuo metu stebimi, kitiems tęsiamas pilnavertis gydymas“, – aiškino profesorius L. Griškevičius.

Nuotraukos: © DELFI / Josvydas Elinskas, Andrius Ufartas