Panevėžietis Andrius kraujo vėžio diagnozę išgirdo prieš metus. Vyras pasakojo, jog įtarimų apie ligą neturėjo, nejautė skausmo, jo manymu, galinčio signalizuoti susirgimą.
„Sportavau, bėgiodavau ir vienintelis dalykas, kuris šiek tiek kėlė nerimą buvo tai, jog pradėjo trūkti jėgų. 2016 – ieji buvo labai geri, daug treniravausi, pasiekiau puikių rezultatų, o 2018 m. prasidėjo kažkoks nepaaiškinamas smukimas – bendras silpnumas, jėgų visai nėra, o širdis, atrodo, iššoks iš krūtinės. Nueidavau pas šeimos gydytoją, pasidarydavau kraujo tyrimus, o gydytoja sako, jog atsižvelgiant į amžių, viskas gerai, nesuprato, kokių ligų aš ieškau. Vėliau vis tik, paskyrė echoskopiją, kuri parodė apie 30 cm darinį pilvo zonoje – neaišku nei kas tai, nei kur tiksliai, nei kodėl atsirado“, – prisiminė penkiasdešimtmetis pašnekovas.
Andrius sako, jog echoskopijos rezultatai pribloškė ir jis bijojo blogiausio. Difuzinės didelių B ląstelių limfomos diagnozė paaiškėjo atlikus rasto darinio biopsiją. Vyras buvo paguldytas į ligoninę, prasidėjo gydymas chemoterapija ir imunoterapija.
Nustebino gydytojos žodžiai
„Su šeimos gydytoja buvome sutarę, jog sužinojęs biopsijos rezultatus, jai paskambinsiu. Kai pasakiau, jog man nustatytas kraujo vėžys, limfoma, ji pasakė – ačiū Dievui. Aš taip nustebau dėl tokių jos žodžių, o ji paaiškino, jog baiminosi sunkesnės diagnozės. Gydytoja pasakė, jog limfomai yra gydymas ir gydytojų hematologų komanda tikrai mane „ištrauks“. Baisiausias yra žodis vėžys, jis tarsi mirties sinonimas, bet po gydytojos žodžių supratau, kad bent jau nemirsiu, kad mano liga yra gydoma“, – kalbėjo jis.
Gydymas truko apie pusę metų, vyko sklandžiai, didelių šalutinių reiškinių Andrius nepatyrė, tačiau lengva nebuvo. Panevėžietis pasakojo, jog sunku buvo ir fiziškai, ir emociškai. Vargino skausmai, nuovargis, prasta savijauta ir nors didelės panikos sužinojus kraujo vėžio diagnozę vyras neišgyveno, kartais apimdavo sunkiai paaiškinamas baimės jausmas.
„Dėl negalavimų tapau jautresnis, dirglesnis, įtariu, nelengva buvo šalia manęs tuo metu buvusiems žmonėms. Visko buvo, bet tai ištveriama, tiesiog susigyveni su tais dalykais, pasitiki medicinos personalu. Emocinę būseną sunku paaiškinti, anksčiau tokių dalykų nesu išgyvenęs. Manau, kad susidūręs su tokia liga, pajunti ne tik gyvenimo trapumą, bet viską imi suvokti ryškiau, jausti stipriau. Pradedi labiau galvoti apie gyvenimo prasmę ir tai, jog gal svarbiau ne kiek metų gyveni, o kaip gyveni, ar yra dėl ko gyventi. Labai padėjo mano dukra, ji pati yra medikė. Palaikymas reikalingas, tačiau nereikia guosti ar galvos glostyti, o tiesiog būti šalia. Reikia paprastų dalykų, jie ir ramina.
Manau, kad sportuoti yra svarbu, tačiau reikia atsižvelgti į savijautą, vertinti sveikatą. Pradėjau į viską žiūrėti paprasčiau, jeigu pavyksta bėgti, tai gerai, o jeigu nėra jėgų, tai ir nereikia draskytis.
Gulėdamas ligoninėje supratau, kad liga nesirenka. Teko sutikti įvairių žmonių, ir tokių, kurie yra didžiausi sveikuoliai, ir tokių, kuriems pritrūkdavo laiko savimi pasirūpinti. Man irgi atrodė, kad gyvenu sveikai, sportuoju. Vis tik, gerai dukra pasakė, kad gera mano fizinė forma padėjo lengviau pernešti gydymą. Jeigu būčiau turėjęs kokių nors gretutinių ligų, jau būtų kitaip. Daug dalykų iš to etapo pasimiršta ir atrodo, kad nieko baisaus ir nebuvo. Be to, pacientui visaip bandoma padėti, tarkim, jei pykina ar skauda, skiria vaistų. Gydytis ir sveikti padeda ir aplinka, o sąlygos ligoninėje tikrai buvo geros, visur švaru, sutvarkyta“, – sakė vyras.
Pasikeitė požiūris į gyvenimą
Intensyviai sportavęs Andrius pasakojo, jog vėl pradėjo treniruotis, bet kur kas mažesniu krūviu. Ne tik todėl, kad po gydymo dar praėjo nedaug laiko, tačiau ir todėl, kad kilo klausimas, kam reikia tiek iš savęs reikalauti.
„Pagalvoju, o kam man reikia sportuoti tiek, kiek anksčiau? Ką aš tuo noriu parodyti? Koks skirtumas ar aš nubėgsiu tą atstumą per 3 ar per 5 valandas, kam tai įdomu? Manau, kad sportuoti yra svarbu, tačiau reikia atsižvelgti į savijautą, vertinti sveikatą. Pradėjau į viską žiūrėti paprasčiau, jeigu pavyksta bėgti, tai gerai, o jeigu nėra jėgų, tai ir nereikia draskytis“, – prisiminė Andrius.
Tradicinė konferencija Vilniuje skatina domėtis savo liga
Septintą kartą rengiama konferencija „Kraujo ligos – kaip jas atpažinti ir stebėti“ šiemet vyks gegužės 29 d. Nemokamoje asociacijos „Kraujas“ organizuojamoje konferencijoje bus pateikiama naujausia informacija apie onkohematologinių ligų diagnostiką, gydymo eigą ir rezultatus, taip pat aptariami kiti gydymo metu ir po jo svarbūs klausimai, tokie kaip, emocinės sveikatos gerinimas, mityba, skiepai ir imunoprofilaktika, klinikinių tyrimų galimybės, pagalba širdžiai gydymo metu ir kiti. Renginys siekia įtvirtinti platesnį visuomenės supratimą apie tai, kad piktybinė kraujo liga nėra nuosprendis diagnozę išgirstantiems pacientams, o ligos suvaldymas – tai nuoseklaus ir pozityvaus dialogo tarp daug apie savo ligą žinančio paciento ir jį gydančio gydytojo kūrimas.
„Šiuo renginiu siekiame didinti informuotumą apie kraujo ligas ir jų gydymą, keisti visuomenės įsitikinimą, jog onkologinė ligos diagnozė prilygsta mirties nuosprendžiui. Džiaugiamės, jog tradicija organizuoti renginį tęsiasi ir jau septynerius metus konferencija suvienija gydytojus, pacientus bei jų artimuosius tam, kad suteiktų reikiamų žinių ir sutelktų bendrai veiklai, atskleistų būdus, kaip padėti sau ir artimajam, susirgus onkologine liga“, – sakė asociacijos „Kraujas“ pirmininkė Ieva Drėgvienė.
Konferencija „Kraujo ligos – kaip jas atpažinti ir stebėti“ vyks gegužės 29 d. „Holiday Inn“ viešbutyje. Dalyvavimas renginyje yra nemokamas, tačiau reikalinga išankstinė registracija. Kaip ir kasmet, pacientai turi išskirtinę galimybę iš anksto gydytojams užduoti rūpimus klausimus, kurie konferencijos metu bus pateikti anonimiškai.