Šiandien yra minima Pasaulinė kovos su vėžiu diena. Kiekvienų metų vasario 4 d. visame pasaulyje yra minima ši diena, skirta didinti informuotumą apie vėžį, skatinti prevenciją ir telkti veiksmus kovai su šia liga.
Minėdami Pasaulinę kovos su vėžiu dieną, jungiamės prie tarptautinės kampanijos, kuri primena, jog įveikti onkologinę ligą galime tik susivieniję ir veikdami drauge. Šią dieną žmonės visame pasaulyje kviečiami dalintis savo istorijomis apie tai, kaip vėžys apvertė jų gyvenimą aukštyn kojomis.
Vėžys keičia gyvenimus, tačiau bendrystė suteikia jėgų kovoti. Kiekviena istorija yra svarbi – tiek sergančiųjų, tiek jų artimųjų, tiek tų, kurie prisideda prie pokyčių. Šią dieną dalinamės Aistės ir Ramintos istorijomis.
Šį mėnesį švęsiu 20 metų po diagnozės – ar galite įsivaizduoti, kiek daug tai reiškia? Per tą laiką užaugo mano dukra, su vyru susilaukėme daugiau vaikų.
AISTĖS ISTORIJA
Leukemija apvertė mano gyvenimą aukštyn kojom, bet jo nesugriovė.
Kai susirgau, laukiausi pirmagimės. Tai buvo laikas, kupinas nežinios ir iššūkių, tačiau visus juos pavyko įveikti. Šį mėnesį švęsiu 20 metų po diagnozės – ar galite įsivaizduoti, kiek daug tai reiškia? Per tą laiką užaugo mano dukra, su vyru susilaukėme daugiau vaikų.
Dabar, žvelgdama atgal, suprantu, kad liga ne tik atėmė, bet ir praturtino – žmonėmis, patirtimis, išmokimu mėgautis kiekviena akimirka ir už viską dėkoti.
Ta bedugnė išmokė priimti duotybę, suprasti žmogaus laikinumą, dar labiau vertinti kasdienybės smulkmenas.
RAMINTOS ISTORIJA.
Kraujo vėžio diagnozė mano pasaulį apvertė aukštyn kojomis.
Tokia žinia vienareikšmiškai sustabdo. Nors iki tol gyvenimas tiesiog skriejo – baigtos medicinos studijos, pradėta darbinė karjera, praėjusios skyrybos, auginami trys maži vaikai.
Su TA diena atsidūriau lūžio taške, kuriame gali pulti į neviltį ir baimės gniaužtus, arba rinktis viltį ir šviesą tunelio gale. Aš pasirinkau pastarąjį variantą. Nepaisant to, kad tikslinant ligos diagnozę ji kasdien prastėjo, o po to patyriau ne vieną atkrytį, tikėjau gydytojų sumanumu, savo stiprybe ir Dievišku stebuklu.
Iš tiesų sunku patikėti, kokia stipri yra minties galia!
Nors neslėpsiu, būdavo akimirkų, kai jausdavausi sėdinti visiškai ant bedugnės krašto. Ta bedugnė išmokė priimti duotybę, suprasti žmogaus laikinumą, dar labiau vertinti kasdienybės smulkmenas.
Taip pat mane liga išmokė dar daugiau dėkingumo, atvirumo, noro dalintis bei suprasti, kad kiekvieną tamsą lydi aušra.
