Rasa save vadina veiklos žmogumi – jai patinka kelionės, aktyvus laisvalaikis, sportas, knygos, ypač apie sveiką gyvenseną. Kasdienybėje ji stengiasi viską daryti su įkvėpimu – tuomet, pasak jos, ir pačiai viskas einasi lengviau, ir aplinkiniai tuo užsikrečia.
Savanorystė ilgą laiką buvo mintis, kurią Rasa nešiojosi savyje, tik dar nebuvo atradusi tinkamos vietos ir būdo padėti. Viskas pasikeitė vieną dieną netikėtai pamačius asociacijos „Kraujas“ ir Santaros klinikų kvietimą prisijungti prie jau dirbančių savanorių.
„Viduje „tas kažkas“ ir išsiveržė – anketą užpildžiau ilgai negalvodama. Tuomet mokymai, jau esamų savanorių pagalba ir štai aš jau savanorė“, – prisimena Rasa.
Tai buvo pirmoji jos savanorystės patirtis. Konkrečiai onkologijos srities ji iš anksto nebuvo pasirinkusi, tačiau jau turėjo asmeninės patirties padėdama sergantiems artimiesiems. Ilgainiui noras būti šalia kitų persikėlė ir į ligoninės aplinką.
Pirmuosius žingsnius ligoninėje lydėjo abejonės – Rasa prisipažįsta jautusi neužtikrintumą, tačiau čia labai padėjo patyrę savanoriai. Pradėjus bendrauti su pacientais nerimas greitai sumažėjo.
„Pabendravus pamačiau, kad pacientas yra lygiai toks pats žmogus, tik šiuo metu esantis nelengvame gyvenimo tarpsnyje. O įsitraukus į pokalbį – tai žmogus su tomis pačiomis problemėlėmis, rūpestėliais kaip ir mes“, – sako ji.
Savanoriaudama Rasa prisideda prie įvairių veiklų. Ji padeda pacientams ateiti į kaniterapijos užsiėmimus, prireikus pavertėjauja, išklauso, palaiko pokalbį. Kartais pagalbos reikia ir visai praktiškuose dalykuose – pacientams, atvykusiems iš mažesnių miestų ar užsienio, padedama apsirūpinti maisto produktais ar kitais reikalingais dalykais.
Vis tik, neretai tai, kas prasideda kaip trumpas apsilankymas, netikėtai tampa ilgu pokalbiu.
„Bendraujant pastebiu, kaip tuo metu pacientas jaučiasi – jei nori ramybės, palinkiu ramios dienos ir per daug „nelendu į akis“, jei mezgasi kontaktas – po truputį susibendrauju. Atrodo, turėjęs būti trumpas pokalbis išsitęsia iki pusvalandžio ar dar ilgiau“, – pasakoja Rasa.
Vienas labiausiai įsiminusių susitikimų buvo visai ne apie ligą. Su viena paciente jos netikėtai atrado bendrą pomėgį – abi mėgo saldumynus ir ieškojo sveikesnių desertų alternatyvų.
„Dalijomės sveikatai palankių desertų receptais, prisijuokėme, išgirdau naujų maisto produktų pavadinimų. Įstrigo todėl, kad pamiršau, kur esanti – pokalbis ėjosi kaip su gera drauge prie kavos puodelio“, – prisimena ji.
Būtent tokios akimirkos, Rasos manymu, geriausiai griauna įsitikinimą, kad su onkologine liga sergančiu žmogumi sunku bendrauti. Kartais reikia pokalbio, kartais – ramybės, o kartais tiesiog žmogaus, kuris pabūtų šalia.
Jeigu reikėtų ką nors pasakyti žmogui, ką tik išgirdusiam onkologinės ligos diagnozę, Rasa neskubėtų ieškoti ypatingų žodžių: „Kartais užtenka pastovėti šalia ar palaikyti už rankos. O jei reikėtų ištarti žodžiais, greičiausiai sakyčiau, kad nesi vienas šioje situacijoje ir ligos gydyme.“
Savanorystė pakeitė ir pačios Rasos kasdienybę. Polinkį padėti ir išklausyti kitus ji jautė visada, tačiau pradėjusi savanoriauti suprato atradusi vietą, kurioje jaučiasi sava.
„Tiesiog pasijutau „savo vietoje“ – ten, kur ir turiu būti, tiek klinikose, tiek bendraudama su pacientais. Savanorių bendruomenėje jaučiuosi kaip žuvis vandenyje, nes tiek bendraminčių vienoje vietoje dar nebuvau sutikusi. Savanorystė tiesiog papildė mano gyvenimą naujomis spalvomis“, – pasakoja Rasa.
Iš pacientų ji pati sako besimokanti ramybės ir stiprybės. Ypač įstringa žmonės, kurie, nepaisydami sudėtingos situacijos, nepraranda pozityvumo ir humoro jausmo.
Gal todėl ir drąsą Rasa sieja ne su dideliais poelgiais, o su gebėjimu išlikti savimi: „Man drąsa – neprarasti savęs ir savo vertybių sparčiai besikeičiančiame pasaulyje.“
